Psichoanalitikė, psichologė, santykių ekspertė Anna Malli teigia, kad seksualinė energija formuojasi itin ankstyvame amžiuje, o fonas, kuriame ji fiksuojama, lemia seksualinę mūsų elgseną. Jei vaikas patyrė fizinę prievartą, greičiausiai suaugęs jis bus linkęs į mazochizmą.
Ekshibicionizmas taip pat yra susijęs su vaikystės patirtimi. Rodydamas lytinius organus vaikas dažniausiai gėdijasi. Ir todėl šis jausmas persipina su seksualiniais pojūčiais. Jei tėvai tokiomis akimirkomis vaiką skatino ar juokėsi, suaugus ekshibicionizmas žmogui gali asocijuotis su pritarimu ir meile.
Todėl galime daryti išvadą, kad seksualinius pomėgius vaikui dažniausiai formuoja tėvai.
Kada formuojasi fetišai
Kiekvieno fetišisto istorija savita. Tačiau kad susiformuotų netinkama seksualinė elgsena, būtini trys komponentai: bendravimo su mama stoka arba jo nebuvimas vaikystėje, traumuojanti seksualinė patirtis ir emocinis susikoncentravimas ties kokiu nors objektu.
Potraukis skirtingoms kūno dalims
Įsivaizduokite, kad berniukui vaikystėje mama neskyrė reikiamo dėmesio – ji buvo šalta, stokojanti emocijų. Tačiau kartais ji paprašydavo sūnaus atnešti jai kokį nors drabužį, pavyzdžiui, kojinę ir ją užmauti. Po šio ritualo ji padėkodavo berniuką apkabindama ir pabučiuodama.
Vaikui tai buvo ta svarbi kontaktinė bendravimo su mama patirtis, kuri jo psichikoje užsifiksavo kaip meilės išraiška. Kai jis užaugo, moterų kojos tapo vieninteliu būdu gauti šią „meilę“. Iš čia – ir pėdų fetišizmas.
Jaudinantys negyvi objektai
Kalbame apie seksualines asociacijas su daiktais. Pavyzdys: kambaryje, kuriame vyras masturbuojasi, yra paveikslas su balionais. Orgazmo akimirką vyras žvilgteli į paveikslą. Jei taip nutinka ne vieną kartą, vaizdas ilgainiui gali tapti seksualinio reflekso stimuliatoriumi, tai yra suformuoti fetišą balionams. Tačiau, kokio intensyvumo ir trukmės dirgiklis turi būti, kad jis taptų fetišu, neaišku.
Potraukis tam tikram tipažui
Tokį potraukį taip pat galima vadinti fetišu. Teigiama, kad partnerius renkamės panašius į savo tėvus, nes ankstyvojoje vaikystėje jų įvaizdis mums asocijavosi su „dieviškuoju“ – tai teikė saugumo jausmą. Kad jo neprarastume, ir romantinius, ir seksualinius partnerius renkamės orientuodamiesi į šį įvaizdį.
Jei į seksualinius polinkius žiūrėtume pro traumos prizmę, tikėtina, kad galime jausti susijaudinimą žmogui, kuris veido bruožais, kūno sandara ar kitomis savybėmis primena tą, kuris mus traumavo. Taip psichika bando užbaigti skaudų scenarijų.
Kaip tai nutinka gyvenime? Merginą vaikystėje išprievartavo maniakas, ji prisiminė, kad ant jo kūno buvo daug tatuiruočių. Užaugusi ji greičiausiai pasidarys tatuiruotes – tai jai primins kažkada patirtą baimę ir skausmą. O seksualiai ją jaudins tatuiruoti vyrai. Svarbu suprasti, kad tai nėra sutrikimas ar patologija. Tai – psichinis procesas. Mumyse gyvena iliuzija, kad suvaidinus šį scenarijų iš naujo pasidarys lengviau.
Kada norma, o kada patologija?
Atsakant į šį klausimą reikėtų žvelgti ne į psichologinę problemos pusę, o į socialinę. Vadinasi, fetišizmas, sadomazochizmas ir kiti seksualiniai polinkiai, kurie tenkinami abipusiu sutarimu, yra norma, o ne sutrikimas.
Pavyzdžiui, jei žmogų seksualiai jaudina kojų pirštai, o partneris dėl to nesigėdija – viskas gerai. Sutrikimas – kai fetišistas pasislepia po stalu, kad aplaižytų prie jo sėdinčiųjų pirštus.
Ar apie fetišus reikia pasakyti partneriui?
Tai svarbu, nes žmogus turi priimti save su visomis „keistenybėmis“. Pakartokime: tik tuo atveju, kai „keistenybės“ neprieštarauja įstatymas ir nepažeidžia kito asmens ribų. Jei nekalbėsite apie savo seksualinius polinkius ir slėpsite juos giliai viduje, ims kauptis įtampa. Ir anksčiau ar vėliau fetišas ras išeitį – ne visada geriausiu būdu.
Apie tai reikia kalbėtis atvirai ir nuoširdžiai, be užuominų. Ir palikti partneriui pasirinkimą, priimti jūsų fetišus ar ne. Jei jis kategoriškai atsisako, galbūt apskritai nėra pasirengęs jūsų priimti tokio, koks esate. Kaži ar tokie santykiai turi prasmės – nereikia vienas kito kankinti. Pasitikėjimas yra pirmas dalykas, kuris garantuoja stiprią ir prasmingą sąjungą.