Pateikiame ištrauką iš leidyklos „Tyto Alba“ išleistos Balio Dainio knygos „Urologo užrašai“.

******************

Nėra svarbesnės cheminės medžiagos žmonijos istorijoje kaip testosteronas. Šis hormonas brangesnis už taurųjį metalą auksą, naftą, benziną, dujas, sprogstamąsias medžiagas, pavertusias dykviete ir griuvėsiais ne vieną kariaujančią šalį.

Testosteronas – tai vyro ir moters geismo kurstytojas, aistros žadintojas. Hormonas, ardęs šeimas, griovęs dinastijas, privertęs monarchus atsisakyti sosto, o kai kam sužlugdęs karjerą. Begalinis meilės troškimas, nenugalimas lytinis potraukis, netgi verslas, mada, kinas, vaistų kūrimas – visa tai irgi susiję su testosteronu.

Ne veltui JAV komikas Robinas Williamsas (1951–2014) rašė, jog Dievas taip sukūrė vyrą, kad vienu metu nepakanka kraujo jo smegenims ir varpai. Šiuose žodžiuose yra dalis tiesos – kai vyras įsimyli, jis praranda protą.

Pirmoje dvidešimto amžiaus pusėje Anglijos monarchijoje kilo skandalas – karalius Eduardas VIII (1894–1972) atsisakė sosto, kad galėtų vesti nekilmingą išsituokusią moterį. 1930 m. karalius susipažino su amerikiete Wallis Simpson, tačiau jis, valstybės monarchas ir Anglikonų bažnyčios vadovas, negalėjo tuoktis su išsiskyrusia moterimi. Dėl to atsisakė sosto.

1937-aisiais jis susituokė su Simpson ir gavo Vindzoro kunigaikščio titulą. Eduardo VIII laidotuvių dieną suėjo trisdešimt penkeri metai nuo jų vestuvių. Prie kapo kažkas pasakė: „Žmogus, kuris atidavė meilei tiek daug, – tikras stebuklas.“ Simpson neverkė, stovėjo it sustingusi. Iškart po ceremonijos ji išvyko iš Anglijos. Taip baigėsi didžioji meilės istorija.

Dėl seksualinių ryšių su daug vyresne drauge į nemalonę buvo patekęs ir Velso princas Charlesas, kuris 1981 m. susituokė su princese Diana. 1996-aisiais jų santuoka iširo. Nei skyrybos, nei staigi širdžių karalienės Dianos mirtis nenumalšino princo noro vesti ilgametės meilužės Kornvalio hercogienės Camillos.

Charlesas, kaltinamas neištikimybe gražuolei Dianai ir sukėlęs britų tautos pasipiktinimą, net trisdešimt penkerius metus laukė tos akimirkos, kai galės niekieno nevaržomas mėgautis savo širdies karalienės – jaunystės laikų meilės Camillos Parker Bowles – artumu.

Testosterono audra pakišo koją ir ovaliojo kabineto herojui JAV prezidentui Billui Clintonui. Per antrąją savo kadenciją Clintonas užmezgė lytinius santykius su tuometine Baltųjų rūmų stažuotoja Monica Lewinsky, 1995–1996 m. atlikusia ten praktiką. Senate buvo surengtas balsavimas dėl prezidento nušalinimo, tačiau Clintonui pavyko išsaugoti postą.

Kurį laiką neigęs nesantuokinius intymius ryšius, prezidentas galiausiai prisipažino turėjęs „netinkamų fizinių santykių“ su stažuotoja. Apgailestauti, kad suklaidino savo šalies visuomenę, Clintonas ėmė tik tada, kai per apkaltą buvo išaiškinta, kad prezidentą ir Lewinsky siejęs oralinis seksas taip pat yra lytiniai santykiai.

Seksas dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę pasidarė kaip olimpinė sporto šaka, o kai kurie žmonės net ėmė nerimauti, ar jie gauna sekso tiek, kiek nori. Tokia svajonė tapo realybe sukūrus vaistų nuo erekcijos sutrikimų.

Fizinis pasitenkinimas, kurį laiduoja meilė, tapo daugelio vyrų ir moterų gyvenimo tikslu, būties įprasminimu, saviraiška. Siekimas patirti orgazmą šiandien nebėra tabu, žmogus tapo seksualiausiu gyvūnu.

Testosteronas vyrui suteikė didesnę raumenų masę, apdovanojo ištverme.

Testosterono kiekio svyravimas organizme yra susijęs su paros laiku. Ryte jo daugiausia, todėl rytinė erekcija stipriausia, o intymūs ryšiai būna malonesni nei vakare. Daugeliui porų vakarinis seksas nėra toks smagus ne tik dėl dieną patiriamo nuovargio, bet ir dėl sumažėjusio testosterono kiekio.

Norint ištirti testosterono kiekį kraujyje, reikia atlikti tyrimą ne vėliau kaip iki vienuoliktos valandos ryto. Jei kraujo bus imama vakare, testosterono kiekis bus mažesnis.

Tiesa, testosteronas pragaištingai veikia plaukus, plinkanti galva – ženk­las, kad vyras kupinas jėgų ir seksualiai subrendęs. Galiu paguosti vyrus: neverta graužtis dėl prarastų plaukų, vešlūs plaukai nėra vyriškumo požymis. Prisiminiau 1963 m. sukurtą garsų Holivudo filmą apie paskutinę Egipto karalienę Kleopatrą, kurią vaidino aktorė Elizabeth Taylor.

Atkreipiau dėmesį, kaip vaizduojami Kleopatros patarėjai eunuchai. Garsaus filmo kūrėjai žinojo, kad vaikystėje kastruotų berniukų plaukai jiems suaugus būna vešlūs ir ilgi, todėl eunuchus vaidinantiems aktoriams parinko puikius perukus.

Vadinamieji guolio saugotojai eunuchai buvo vertinami ne tik senovės Egipte. Rytuose jie turėjo išskirtinę teisę prižiūrėti haremą. Eunuchų buvo senovės asirų, persų, vėliau Bizantijos haremuose. Jie dažnai įgydavo valdovų palankumą, tapdavo jų patikėtiniais ir užimdavo aukštus postus. Skurstantys tėvai su džiaugsmu atiduodavo berniukus kastruoti.

Pasitaiko vyrų, apsisprendusių pašalinti sėklides ir sumažinti testosterono kiekį kraujyje. Su vienu iš tokių pacientų, nutarusiu nusirėžti sėklides, nes jos esą jam trukdžiusios, susipažinau dar jaunystėje, kai tik pradėjau gydytojo praktiką. Tada suabejojau, ar noras atsikratyti sėklidėmis nėra psichikos sutrikimas. Ar tokį pacientą būtina uždaryti į psichiatrijos ligoninę, nes jis pavojingas pats sau?

Ką tik baigęs medicinos studijas, įsidarbinau tuometinėje Vilniaus 1-ojoje tarybinėje ligoninėje, Priėmimo skyriuje. Kartą į ligoninę atvežė apie keturiasdešimties metų vyrą. Jo kelnės buvo kruvinos, o veidas persikreipęs, sukau galvą, kas čia atsitiko. Vienoje pusėje įpjautas kapšelis, kitoje – taip pat rėžis, iš atsivėrusių žaizdų kraujuoja.

Klausiu ligonio, kas nutiko. Jis tyli. „Kas čia ką operavo?“ – kamantinėju toliau. „Nieko tokio, aš pats“, – prisipažino ligonis. Supratau, kad vyras jau be sėklidžių. „O kur sėklidės?“ Išgirdęs šį klausimą, jis sutriko: „Tai kad aš išmečiau jas į šiukšlių dėžę.“

Pirmą kartą gyvenime susidūręs su tokiu keistu atveju, nežinojau, kaip elgtis. Kai sustabdžiau kraujavimą, susiuvau ir sutvarsčiau žaizdas, pacientas atkuto ir pareiškė, kad nenori gultis į ligoninę, todėl grįš namo. Aš jį ir išleidau. Už tai nebuvau pagirtas. Kitą rytą skyriaus gydytojų susirinkime gavau pylos už tokį poelgį.

Pasipylė priekaištai, kodėl paciento nenukreipiau į psichiatrijos ligoninę. Vyresni kolegos mane labai užsipuolė: „Reikėjo uždaryti jį į psichiatrijos ligoninę. Kodėl jį išleidai? Turėjai kviesti psichiatrų brigadą.“ Taip, iš dalies jie buvo teisūs. Juk save žalojantis žmogus smarkiai rizikuoja, jis gali nukraujuoti ir mirti.

Po penkiolikos metų keistuolis vėl susirado mane ligoninėje. Jis priminė, kad aš gydžiau jam žaizdas. „Kodėl taip padarei?“ – paklausiau jo. – „Man labai trukdė sėklidės – nei atsisėsti gali, nuolat kliūdavo, buvo prastas kvapas.“ – „O dabar?“ – „Dabar kitoks gyvenimas, esu laimingas, niekas nebetrukdo.“ Iš to pokalbio supratau, kad vyras nė kiek nesigaili nusirėžęs sėklides, netgi giriasi, kad po tokio drastiško poelgio jam palengvėjo.

Gal tikrai į tokius paciento išvedžiojimus reikėtų žiūrėti kritiškai? Ar tai nėra rimtos psichikos ligos pradžia? Nežinau, kodėl taip atsitinka, kad žmogus negali pakęsti savo kūno. Atsikratęs sėklidžių vyras man neatrodė kaip beprotis. Jis logiškai paaiškino, kodėl taip pasielgė. Sėklidės jam trukdė judėti, sėdėti, net dirbti. Jis nuolat kentėjo, o netekęs testosteroną gaminančių liaukų nė kiek nesisielojo. Bet buvo vienas dalykas, privertęs sunerimti. Tai – išblėsęs lytinis potraukis.

Nors erekcija buvo gera, tačiau jo nė kiek nebetraukė moterys. Skundėsi, kad nebepatiria seksualinio geismo. Atkreipiau dėmesį, kad jis, netekęs sėklidžių, neprarado plaukų. Toks pusplikis ir liko kaip tą dieną, kai jas nusirėžė.

Nenusiunčiau jo į psichiatrijos ligoninę, nes supratau, kad tam pacientui netiks joks gydymas, nėra čia ko jo gydyti. Jei vyro prigimtis maištauja ir jis negali susitaikyti su savo kūnu, vadinasi, reikia keisti kūną, keisti lytį.

Apie panašų atvejį esu girdėjęs iš kolegų mikrochirurgų, kai skubios operacijos prireikė vyrui, nusipjovusiam varpą. Mikrochirurgams pavyko sėkmingai ją prisiūti ir pacientas pasveiko, tačiau po kurio laiko vėl bandė tai pakartoti.

Žmonijos istorijoje yra pavyzdžių, kai vaikystėje netekę sėk­lidžių vyrai puikiai prisitaiko. Kadangi testosteronas susijęs su balso mutacija, netgi Romos katalikų bažnyčios vadovas buvo palaiminęs šį barbarišką metodą. Kad chore dainuojantys berniukai išsaugotų angeliškus savo balsus, jie būdavo kast­ruojami.

Kai Mikelandželas puošė freskomis Siksto koplyčią – oficia­lią popiežiaus rezidenciją Vatikane, – jis sukūrė genialiausius savo kūrinius. Daugiau kaip 1 000 kvadratinių metrų koplyčios lubos ir „Paskutinio teismo“ freska, nutapyta 1535–1541 m., iki šiol vilioja viso pasaulio turistus.

Pasakojama, kad popiežių, apsilankiusį Siksto koplyčioje, apakino toks tyras grožis, kad jis nutarė nebeįleisti į ją moterų, nes jos esą suterštų tobulą grožį. Tada kilo klausimas, ką daryti su garsiuoju Siksto koplyčios choru, kuriame dainavo vien moterys. Kur gauti aukštų balsų, jei joms draudžiama lankytis šioje koplyčioje? Buvo rasta išeitis – kastruoti berniukus, kad augdami ir bręsdami jie neprarastų aukšto balso. Taip kovota su balso mutacija, o Siksto koplyčios choristai buvo pasmerkti gyventi be sėklidžių.

Mutaciją sukelia testosteronas, tai nutinka prasidėjus paaug­lystei – apie dvyliktuosius–keturioliktuosius gyvenimo metus. Dėl organizme smarkiai padidėjusio testosterono kiekio prasideda lytinė branda. Sustabdžius jo gamybą, balsas lieka beveik nepakitęs. Dabar tokį veiksmą vadintume vaiko žalojimu, o kadaise tai buvo bilietas į sotesnį ir laimingesnį gyvenimą, juolab kastruoti vyrai buvo gerbiami už savo pasišventimą.

****************

Bus tęsinys

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (72)