"Nors pirmą kartą pasimylėjau prieš daugybę metų - tiksliau, prieš kelis dešimtmečius - apie savo nekaltybę susimąsčiau tik dabar. Ir susierzinau. Nes staiga - bum! - suvokiau, kad sustabarėjusios frazės apie moteris visiems (net ir mums pačioms!) perša mintį, kad esame kažkokios išsiblaškėlės, kurios nesugeba pasirūpinti net savo intymių kūno dalių saugumu. Tarsi per neatidumą prarastume savo nekaltybę, kaip kad pametame raktus. Oi! Negaliu rasti savo nekaltybės! Na, ir žiopla aš!", - "Psychology Today" svarsto Hara Estroff Marano.
Ir iš tiesų, vyrai apie šiuos dalykus kalba kur kas rečiau nei mes. O kai kalba, tai tikrai ne apie “nekaltybės praradimą”. Geriau jau jie pasakys: “Kai pirmą kartą tai dariau…” Tas “tai”, turėkite galvoje, yra veiksmas, kurį mes, merginos, atliekame kartu su jais. Tačiau kai užduotis atlikta ir mes kartu išlipame iš tos pačios lovos, kurioje ką tik vartėmės, vyras būna kažką “padaręs“. O mes prarandame dalelę savęs be vilties ją kada nors susigrąžinti.
Vyrams ši patirtis yra privalumas. Mums - minusas. Taip, patiriame kažką, kas suteikia santykiams naujos prasmės, pagilina mūsų gebėjimą jausti, suteikia mums gyvenimiškos patirties. Tačiau po viso to mes turime mažiau, nei turėjome prieš guldamos į lovą. Nepasigirsi, kad kažką praradai. O štai vyrai galės, juk nieko neprarado.
Žinoma, nekalbame apie pavogtą nekaltybę. Tai visai kas kita. Prievarta yra nusikaltimas, nesvarbu, kiek moteriai metų, ar ji ištekėjusi, ar yra turėjusi lytinių santykių. Kalbame apie tai, ką mes darome, o dar svarbiau - kaip vadiname tai, ką darome laisva valia.
Anot psichologų, žodžiai žmonių sąmonėje nupiešia tam tikrą paveikslą. Nereikia nė sakyti, kad kalba yra kiekvienos kultūros dalis, perduodama iš kartos į kartą it kažkieno sudarytas žodynas, skirtas dalintis savo patirtimi.
Žodžius ir frazes mes sugeriame į save dar neišmokę pasidomėti jų tikrąja prasme. O jie dažnai slepia tamsią praeitį. Išmokę frazę, ją sudarančius žodžius ir jos prasmę, gauname prizmę, pro kurią privalome žiūrėti į save ir savo gyvenimus. Kur mūsų sąmoningumas?
Sunku neįkristi į taip gudriai iškastą duobę. Deja, kai apie savo patirtį imame kalbėti kažkieno sukurtais ir mums primestais žodžiais, mes, pačios to nenorėdamos, save sumenkiname.
“Prarasti” nekaltybę… Ilgai gromuliavau šia frazę savo smegenyse, kad suprasčiau jos tikrąją reikšmę. Iš jos tiesiog liejasi negatyvumas. Ką nors prarasti - tai netekti to ne savo noru. Kažką “prarandame”, bet nė nesistengiame surasti. Tampame ne tik kažkokiomis pasyviomis būtybėmis, bet ir savo pačių pasyvumo aukomis.
Mes “prarandame” nekaltybę be vilties kada nors susigrąžinti. Vadinasi, gyvename be kažko svarbaus. Esame brokuotos. Mums trūksta gyvybiškai svarbios dalies, ir jos trūks visą likusį gyvenimą.
Kartą praradusios nekaltybę, jos nebesusigrąžinsime. Tokia frazė perša mintį, kad visą likusį gyvenimą turime gedėti savo dingusios nekaltybės. Niekada nebebūsime visavertės.
Be to, kažką “prarasti” - tebūnie tai nekaltybė ar koks daiktas - tai prisipažinti, kad mums nepasisekė. Ir štai taip tampame nepataisomomis nevykėlėmis, amžinomis žemesnės klasės pilietėmis, ypač jei lyginsime save su kita žmonijos dalimi - vyrais.
Jei sugebame kaži kur nukišti ir amžiams prarasti nekaltybę, savo pačių dalį, kaip mes, tokios aplaidžios būtybės, sugebėsime pasirūpinti kitais dalykais? Mums negalima patikėti nieko svarbaus. Trumpai tariant, esame kvailos.
O kurgi manoji nekaltybė? Aš jos tikrai nepraradau. Kai ji tapo nebereikalinga, aš jos tyliai atsikračiau. Ir net nekilo mintis bandyti jos ieškoti.
