– Nagi, nebūk tokia drovi. Parodyk šiek tiek nuogo kūno. Prašau... Tu juk tokia graži, kaip tikra deivė! Nori, aš tau pašoksiu?
– Pašoksi? Man?
– Taip! Manai, negaliu?
Aš apstulbus. Saidas šiek tiek pakreipia vaizdo kamerą, kad geriau matytųsi kambarys, įjungia lėtą muziką ir pradeda kraipyti klubus, kilnoti kojas, rankas, visu kūnu bando suvilioti mane. Jam tai puikiai sekasi – man sunku atsispirti tamsiaplaukiams, bronzinio odos atspalvio vyrams, kurių tamsios akys taip vilioja, kad atrodo sektumei į pasaulio kraštą.
Tačiau man tai tiesiog pramoga. Juokiuosi, kai Saidas kalba apie mūsų susitikimą, ateities planus arba žarsto komplimentus. Nė už ką nesakysiu, kad žaidžiu su juo. Jis juk taip pat tik žaidžia su manimi. Jeigu garsiai įvardytume tai kaip žaidimą, jis prarastų žavesį...
– Nagi, Asta, pasirodyk...
Giliai įkvepiu ir nenorom pakylu nuo kėdės. Šiek tiek pasislėpusi nuo kameros, nusivelku storą megztinį. Paskui parodau apnuogintą pėdą, tada bandau pašokti ką nors panašaus į pilvo šokį, vikriai apsisuku ir pasiunčiu oro bučinį. Greitai surenku klaviatūra žodžius: „Kaip norėčiau iš tikrųjų savo lūpomis pajusti tavųjų karštį...“
– Kokia tu graži!
Man atrodo, kad jaučiu jo atodūsį.
♥
– Kaip jūs išsiskyrėte?
– Ji mane paliko. Tiesiog vieną dieną susikrovė daiktus ir išvažiavo. Troškau viską išsiaiškinti, bet ji nenorėjo manęs klausytis. Kaip galėjo su manimi taip pasielgti...?
– Ką ji padarė?
– Žinai, jeigu būtume tik mes vieni, tai dar nieko tokio. Tačiau ji buvo nėščia. Laukėsi vaiko nuo manęs. Ar gali įsivaizduoti?! Apie tai sužinojau tik jai grįžus į Lietuvą, jeigu neklystu, Kaišiadoris. Ji kaltino tik mane. Kaltas, kad taip atsitiko! Ar gali tuo patikėti? Niekada nebūčiau leidęs jai žudyti mūsų sūnaus.
– Ji pasidarė abortą?
– Taip. Tol, kol gyvenome Airijoje, nežinojau, kad ji laukiasi kūdikio. Buvo praėję labai nedaug laiko, kad matytųsi pilvukas. Be to, ji man nieko nesakė. Jos elgesys pasikeitė, nuotaika dažnai keisdavosi, aprėkdavo mane tiesiog be priežasties, turėjo keistų reikalavimų. Būčiau moteris, neabejoju, iš karto suprasčiau, kas vyksta. Dar galiu suprasti ir atleisti, kad ji mane paliko nieko nepasakiusi. Tačiau kam reikėjo žudyti nekaltą kūdikį? Mano vaiką! Žinai, kokie buvo jos paskutiniai žodžiai? Ji pasakė, kad važiuoja į Lietuvą aplankyti artimųjų ir po poros savaičių grįš. Argi galėjau įtarti, kad meluoja? Ar visos lietuvės melagės?
– Na, gal ne visos...
– Tikiu, kad tu nemeluoji, nes atrodai švelni, jautri ir rūpestinga...
– Neapsigauk. Pirmas įspūdis dažniausiai būna klaidingas.
– Labai gaila, kad taip atsitiko, bet dabar jau žinau.
♥
Man patiko susirašinėti ir kalbėtis naktimis su Saidu – emigrantu iš Sirijos, gyvenančiu Airijoje. Ne kartą jis mane kvietė atvykti, netgi siūlė kartu dirbti jo kavinėje. Atrodo, Saidas – puikus kulinaras. Dienos pietus mažoje, jaukioje kavinėje ruošdavo pats. Įvairūs troškiniai, arabiški saldumynai, paplotėliai, egzotiškais prieskoniais kvepianti arbata...
Visai būtų įdomu paragauti arabiškų patiekalų. Tik jaučiu, kad tai brangiai atsieitų. Bijau, kad galiu įsimylėti. Tačiau jaučiu, kad šiuo žmogumi negaliu pasitikėti.
Vis dažniau galvoju apie Viliją, Saido buvusią žmoną. Nujaučiu, kad vyras papasakojo tik dalį tiesos. Norėčiau žinoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Kodėl ji pabėgo nuo arabo ir nusprendė pasidaryti abortą? Ar jis smurtavo prieš ją? Galbūt vertė vilkėti ilgus sijonus ir dengti veidą skara? O gal ji iš tikrųjų meluoja, kaip pasakojo Saidas?
Vieną dieną internete susiradau jos kontaktus. Gyvename XXI a., todėl paieška truko vos kelias minutes. Parašau Vilijai elektroninį laišką, papasakojau, kaip ir kada susipažinau su Saidu. Laiške rašiau, kad jųdviejų istorija mane labai sujaudino ir norėčiau žinoti daugiau. Taip pat užsiminiau, kad esu žurnalistė ir renku medžiagą apie lietuvių bei arabų santykių fenomeną.
Vilija atrašė, tačiau ilgai nesileido į kalbas apie nutrūkusius santykius. Bandžiau pelnyti jos pasitikėjimą, todėl daug pasakojau apie save. Taip pat siunčiau savo straipsnių nuorodas ir išsamiai paaiškinau apie planuojamų rašyti straipsnių tikslą. Be to, papasakojau apie santykius su Saidu. Prisipažinau, kad esu įsimylėjusi, planavau vykti pas jį.
Vieną dieną Vilija man paskambino. Tai buvo pirmas kartas, kai kalbėjomės telefonu. Pasakė, kad, jei noriu išgirsti tiesą, privalau pas ją atvažiuoti.
Labai apsidžiaugiau, kad ji nusprendė man viską papasakoti. Pasižiūrėjau, kada ryte išvyksta traukinys iš Kauno į Kaišiadoris. Užrašų knygelėje dar užsirašiau kelių svečių namų adresus, jeigu kartais pokalbis užtruktų per ilgai ir nespėčiau į paskutinį traukinį. Tuomet susikroviau reikalingus daiktus, įsimečiau diktofoną ir rankinę. Nekantraudama laukiau ryto...
♥
Pagaliau išaušo ilgai lauktoji diena. Sėdžiu traukinio kupė, skaitau seną Agatos Kristi detektyvą ir kramtau mėtinius saldainius. Mane nuolatos pykina, kad ir kuo keliaučiau. Laimei, netrukus išgirstu, kad atvykome į Kaišiadoris. Užsimetu lengvą megztuką, įsimetu į rankinę knygą ir išlipu iš traukinio. Apsižvalgau aplink ir pamatau netoliese stoviniuojančią jauną merginą, matytą iš nuotraukų.
Na, ji nėra labai graži. Tiesiog tradicinė lietuvaitė, tik į akis krito pernelyg vaikiškas veidas ir labai liūdnos akys. Prieinu prie jos ir pasisveikinu. Po kelių mandagumo frazių imame svarstyti, kur geriausia pradėti pokalbį. Diena nusimato graži, todėl Vilija pasiūlo eiti į artimiausią parką kur nors prisėsti ir pasikalbėti. Pakeliui nusiperkame gaivios arbatos ir sausainių.
Galų gale įsitaisome medžių paūksmėje. Gaivus vasaros vėjas glosto mūsų veidus ir plaukus. Ideali vieta jautriems ir ilgiems pokalbiams.
– Ar vis dar bendrauji su Saidu? – paklausė Vilija.
– Kartais susirašome, tačiau neįsivaizduoju, kas iš to išeis.
– Būk atsargi. Jis nesako visos tiesos. Kas žino, galbūt yra daugiau dalykų, apie kuriuos nežinau...
– Būsiu.
Pamažu ji pradėjo pasakoti apie nedrąsią merginą, po mokyklos baigimo atvykusią į svetimą šalį. Tuomet ji svajojo įstoti į koledžą, paskui mokytis universitete. Galbūt net Oksforde arba Prinstone? Po paskaitų ketino dirbti nedidelėje krautuvėlėje, prekiaujančioje riešutais. Taip pat troško susirasti daug draugų, keliauti ir galiausiai laimingai įsimylėti, susilaukti vaikų.
Oksfordas liko tik tolimose svajonėse. Ką ir kalbėti... netgi koledžo nesugebėjo baigti. Dirbti riešutų parduotuvėlėje nesisekė, todėl teko ieškotis kito darbo. Mokslai vis mažiau rūpėjo. Buvo nelengva, nes ir kalbos gerai nemokėjo. Dar tas keistas airiškas akcentas...
Vieną dieną vietos bare susipažinusi su Saidu negalėjo patikėti savo laime. Ne dėl to, kad jis buvo labai žavus, bet todėl, jog pasiūlė darbą savo kavinėje. Jiedu pradėjo vis daugiau bendrauti. Merginai patiko Saido dėmesys, komplimentai ir pan. Galiausiai jie susituokė.
– Saidas buvo išvykęs kelioms dienoms į Belfastą. Aš likau Dubline, prižiūrėti kavinės. Vakarais žiūrėdavau filmus arba mokydavausi arabų kalbos. Vieną dieną elektroniniame pašte radau keistą laišką nuo Aišos. Ji rašė apie tai, kad vis dar yra susituokusi su Saidu, augina du jo vaikus. Tai reiškia, kad aš, pati to nežinodama, tapau antrąja jo žmona.
Pasakojo, kad Saidas buvo įsivėlęs į politines intrigas ir jam grėsė kalėjimas, todėl turėjo išvykti iš šalies. Rašė apie savo meilę ir apie tai, kad vieną dieną jie vėl bus kartu. Minėjo, kad su svetimšale jos sutuoktinis niekada nebus laimingas, ir kad aš jam – tik laikina stotelė.
Supratau, kad Vilija vis dar myli Saidą. Pasakodama šią istoriją, ji visą laiką verkė. Jeigu nemylėtų, taip nesigraudintų.
– Tą pačią dieną sužinojau, kad laukiuosi vaiko nuo Saido. Iš pradžių nežinojau, ką daryti. Kurį laiką nusprendžiau pagalvoti. Pradėjau atsargiau elgtis su mylimuoju, daugiau klausinėti, domėtis apie jo gyvenimą. Galvojau, ar jis iš viso kada nors ruošiasi pasakyti, kad jau buvo vedęs. Pradėjau daugiau bendrauti su jo geriausiu draugu ir vieną dieną išklausinėjau apie jo praeitį. Jis viską patvirtino. Kol dar nebuvo matyti nėštumo, nusprendžiau bėgti.
Galvojau, grįžusi namo kol kas pagyvensiu pas tėvus, paskui rasiu darbą ir auginsiu vaiką viena. Vieną ankstų rytą išaušo pabėgimo diena. Pasiėmiau tik dokumentus, šiek tiek pinigų ir keletą daiktų. Išsikviečiau taksi ir nuvykau į oro uostą. Grįžus namo, visi artimieji pradėjo mane gąsdinti, kad Saidas pradės tampyti po teismus, atims vaiką ir išveš į Siriją. Pasidaviau jų spaudimui. Taigi pasidariau abortą...
Vilija verkė... Apkabinau ją. Jaučiausi tapusi jai šiek tiek artimesnė. Paskui ji mane palydėjo atgal į traukinių stotį. Prieš lipant į vagoną, dar kartą apkabinau vargšelę ir sušnabždėjau:
– Jeigu kada nors norėsi pasikalbėti arba jausiesi vieniša, visada gali susisiekti su manimi arba atvažiuoti pasisvečiuoti. Žinok, esi visada laukiama.
Traukinyje sėdėjau ir mąsčiau apie Vilijos ir Saido meilės istoriją. Jaučiau, kaip akyse kaupiasi ašaros. Staiga prie manęs priėjo nepažįstamas vaikinas, atsisėdo šalia ir ištiesė pakelį vienkartinių nosinaičių...
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
