Rugsėjo 11-osios įvykiai sukrėtė visą pasaulį. Turbūt dar nepamiršote to šalto drebuliuko, bėgiojančio per kūną, kai televizoriaus ekrane stebėjote griūvančius dangoraižius ir bandančius šokti iš aštuoniasdešimtojo aukšto žmones... Daugelį mūsų ėmė valdyti jausmai - baimė, panika, keršto ir teisingumo troškimas...Kas bus toliau? Šis klausimas dar lieka neatsakytas... Apie tai, kaip mus veikia katastrofos per televiziją, pasakoja psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Tai, kas įvyko Amerikoje, sukėlė nerimą, skausmą, pasimetimą. Pagalvojau apie tuos draugus ir giminaičius, kurie dabar yra pačioje Amerikoje. Pagalvojau apie galimą karą. Ir pasidžiaugiau, kad mes vis dar ne NATO sudėtyje. Tuomet ir aš, ir didesnė dalis žmonių būtų ne šiapus televizorių ekranų…. Kai stresas kiek atslūgo, pagalvojau apie gyvo terorizmo esmę.

Terorizmas nėra pelningas dalykas. Pasaulyje ne tiek daug asmenų, gyvenančių iš įbauginimų. Ir mafija nepralobsta iš reketo. Joks bin Ladenas nekuria savo milijonų iš žudynių. Greičiau pralobsi prekiaudamas nafta, prostitutėmis, ginklais, narkotikais, bei turėdamas lošimo namus. Pralobti gali, kai kažkas labai nori tavo prekės, ir kai tą prekę greitai ir brangiai parduodi.

Baugindamas gali tik susilaukti atsako (Okuličiaus, sušaudžiusio reketininkus, istorija - vienas pavyzdys).

Terorizmas nėra ir bandymas kažko atsikratyti. Žudikai atlieka savo darbą tyliai ir tiksliai. Be to, priešininkus naudingiau papirkti ar palenkti savo pusėn be didelio triukšmo.

Terorizmas nėra pergalė. Tik atrodo, kad terorizmas – bandymas nugalėti žmones psichologiškai .Kaip apskritai galima nugalėti žmogų? Taip, jis kuriam laikui pasijunta silpnas ir bejėgis. Bet bailiai ir toliau liks bailiais, drąsieji keršys. Sunaikinsi jų kūnus, o jie po mirties taps didvyriais. “Po mirties jie mums dar pavojingesni”…

Terrorism3

O galbūt teroristas – tai įbaugintas, nepilnavertis, pykstantis ant pasaulio ir negalintis viso to suvaldyti savo viduje? Kažkada jis pajuto, kad pasaulį valdo Šėtonas. Tai buvo taip sunku, kad jis pats tapo šėtonu. Ir jam atrodo, kad pasaulį tuomet valdo Dievas. Taip gyventi ramiau. Geriau aš būsiu blogas gėrio valdomame pasaulyje, negu būsiu geras blogio valdomame pasaulyje. Tuomet, kai tik aš blogas, aš - nusidėjėlis, mano bausmė - mano paties sąžinė… Arba aš žudydamas ir pats turiu nusižudyti. Tam reikia turėti moralę. Sąžinę. Dostojevskio “Nusikaltimas ir bausmė”.

Bet teroristai neturi moralės. Bendražmogiška prasme. Juk sąžinė trukdo žudyti. Jie turi “korporatyvinę moralę”. Tai reiškia, kad jiems aukščiausias pasaulyje dalykas - saviškiai. Sava religija. Sava klasė. Sava nacija. Kažkokia korporacija. Jei mums korporacija būtų visa žmonija, mes naikintumėme tik vabalus, mikrobus ir piktus ateivius… Tarp kitko, tai ir vadinasi humanizmu. “Humanus”- “žmogus”. Štai kas mūsiškiai. Kiek žmogiški yra statistiniai lietuviai?

Patikrinti savo sąžinės ribas galėjome atsakę į klausimą: ”ar reikalinga mirties bausmė Lietuvoje?”- kiek ten procentų lietuvių atsakė neigiamai? Kam mes ten nepripažįstame teisės gyventi? Maniakams? Psichopatams? Silpnapročiams? Valdininkams? Musulmonams? Mus kažkada smarkiai nuskriaudusiems žmonėms? Tiek, kiek individų ar žmonių grupių mes atmetame, tiek mes tyliai leistumėme sunaikinti. Arba ne.

Kažkokia mūsų dalis iš tikrųjų yra potencialūs agresoriai. Didelė dalis - ne. Tačiau ir potencialius iki tikro terorizmo skiria esminis dalykas - veiksmas.

Imkime terorizmą tarp dviejų asmenų - tarkime, tavęs ir chuligano kaimyno ( kartais tavo sadisto vyro ar brolio ar dar ko nors).

Teroristas - žmogus, kuris iš idėjos ar be jokios idėjos - manipuliuoja tavo jausmais. Jis elgiasi taip, kad sukeltų tau siaubą ir agresiją. Dėl to jis ir praneša aplinkiniams apie save viešai. Nes jis demonstruoja save. Jis nori, kad tu žinotum, kad tai jis padarė. Kad netyčia nesuklystum ir negrąžintumei jo agresijos kitiems. Jis ką nors tau ar tavo artimiems padaro. Tuomet tu iš pradžių jautiesi sutrikęs. Po to tave apima įniršio jausmas ir fantazijos apie kerštą. Štai čia prasideda ryšys! Ryšys tarp tavęs ir teroristo.

Asmuo, negalintis keršto jausmų išnešioti savyje, nepaversti jų agresija, ima kerštauti. Jis kuria sau pasiteisinimą: ”Jis pirmas pradėjo”. Jis remiasi savo teisumo ir pranašumo jausmu: ”Aš esu auka. Bet gėrio nešėjas”. Jis šaukiasi bendraminčių : “Pažiūrėk, ką jis su mumis daro”. Jis kursto save dar labiau: ”Jei jo nepamokysi ir nesustabdysi, jis pagalvos, kad gali viską”.

Terrorism4

Kokia išsilavinusi ir kultūringa asmenybė tu bebūtumei, tave apima primityvūs jausmai. Tu neišlaikai ir… grąžini agresiją atgal. Pasielgi taip, kaip pats nesitikėjai. Tavyje pabunda teroristas. Tu tarsi atiduodi jam šią agresiją. Ir jis patvirtina savo įsitikinimą “Aš esu pasaulyje kitų, nemūsiškių auka”. Jo paties agresija per tave grįžta atgal ir, kaip bebūtų paradoksalu, susieja jus abejus tampriais emociniais saitais. Tai - priešų ryšys, toks stiprus, kad pradėjus karą, jį sunku pabaigti.

Kažkada Nostradamus ir kiti pranašai pranašavo Apokalipsę. Prieš Paskutinįjį teismą Gėris turi kariauti su Blogiu. Vieni sako, kad blogis - tai islamas. Kiti - kad Amerika.. Aš manau, kad blogis yra nepririštas prie geografijos ar tikėjimo. Jis yra tarp žmonių. Jis pasiskirstęs tarp tų, kurie paverčia jausmą veiksmu ir save pateisina. Ten kažkur pasiskirstęs ir gėris - kaip susilaikymas nuo keršto, sąžinė ir priėmimas to, kas vyksta. Ir blogis, ir gėris ieško ryšio.

Tai jau seniai besitęsianti drama - ji prasidėjo gerokai prieš Nostradamą.

Pirmoje šios dramos dalyje kažkas kažką naikina. Tarkime, Irakas užpuola Kuveitą. Antroje dalyje įsikiša tie, kurie save laiko gėrio nešėjais. Tarkime, Amerika bombarduoja Iraką. Trečioje dalyje islamo teroristai naikina amerikiečių miestus. Nes amerikiečiai - ne žmonės, jie juk ne musulmonai.

Tuomet šių pusiau žmonių prezidentas sako: ”mes juos išrūkysime iš jų narvų”. Jie - radikalūs musulmonai - jau nebe žmonės, o žvėrys. Kiekvienu momentu šioje pjesėje agresyvioji pusė save teisina, korporatyvinė moralė ima viršų . Primityvūs jausmai auga. Prasideda karas. Abi pusės suvienodėja. Arba ne.

Pernai aš su savo kolegomis buvau Estijoje psichodramos konferencijoje. Susirinko Baltijos šalių atstovai, taikantys savo darbe psichodramą. Psichodrama - tai gydymas teatru. Susirinkę žmonės pasidalina vaidmenimis ir suvaidina: draugus ir priešus, policininkus ir nusikaltėlius, tėvus ir vaikus. Suvaidina, apsikeičia vaidmenimis, pasižiūri iš šono. Pabaigoje visi dalyviai pasidalina savo pergyvenimais. Kai ką supranta. Kai ko pasimoko.

Psichodrama skirta vieno asmens gydymui. Kadangi konferencijoje būna daug žmonių, vieno asmens nerinko. Sukūrė taip vadinamą sociodramą - kai nėra vieno asmens, o yra suvaidinamos visuomenės grupės. Suvaidinta buvo reali situacija . Šį kartą tema buvo tokia: teroristai ima, kankina ir žudo įkaitus. Vaidmenis, kaip visada, spontaniškai pasirinko patys dalyviai. Taip išėjo, kad pasirinko juos šalimis.

Suomijos atstovai tapo teroristais, estai - jų aukomis, latviai vaidino tarpininkus, švedai - CNN televizijos reporterius. Na, o aš su savo kolega - Lietuvos atstovai - pasirinkome labai saugų vaidmenį. Mes buvome… vyras ir žmona, kurie visą tą sceną žiūrėjome per televizorių. Po to aišku, trumpam teko pabūti ir aukų, ir teroristų vaidmenyse. Bet pirmas impulsas buvo - likti televizijos žiūrovais. Bailumas?

Nemanau. Kai reikia, ir aš, ir mano kolegė elgiamės drąsiai. Gyvenimo neišvengsi.

Aš manau, kad mes instinktyviai vengėme veltis į žaidimą, kur provokuojamas abipusis terorizmas.

Ar gerai, kad mes vis dar ne NATO nariai?

Olegas Lapinas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

JAV apsisprendė dėl naujų pajėgų steigimo: kosminėse varžybose kiti liks toli už nugaros (57)

Dar šių metų rugsėjį privati amerikiečių bendrovė „ SpaceX “ sėkmingai iškėlė į...

Dingusio baikerio Aivaro Kilkaus mylimoji paviešino jautrią žinutę (75)

„Mėnuo nežinios, nerimo, nusivylimo, beviltiškumo, bejėgiškumo, skausmo ir „n“ visko. Bet...

Darbe mato žiauriąją gyvenimo pusę: visą gyvenimą dirbę žmonės turi skaičiuoti centus, kad nusipirktų kruopų (436)

Du vaikus auginanti klaipėdietė ir savanorių bendrijai vadovaujanti Vilija Toliušienė negali...

Atmintinė, kaip paruošti automobilį žiemai (6)

Apmaudu, tačiau kitaip nei kelininkus, žiema vairuotojus iš tikrųjų užklumpa netikėtai ir,...

„Senąjį“ Kuvaldą susigrąžinęs Maslobojevas: neskraidžiau padebesiuose (6)

„Bushido Hero‘s“ turnyro pagrindinėje kovoje vienas geriausių Lietuvos kovotojų Sergejus...

Po sutuoktinio smurto prarado priekinius dantis: tokių kaip ji – ne viena (57)

Kartą moterį sutuoktinis taip primušė, jog jai išbyrėjo keli priekiniai dantys . Kaip taip...

Orai: sulauksime ir tikro sniego (17)

Kita savaitė prasidės vis žemėjančia temperatūra, kai kur ji neigiama išliks ir dienomis.

20 kg sulieknėjęs Merūnas – apie skirtingą jo ir žmonos požiūrį ne tik į dietas, bet ir vaikų auklėjimą (81)

DELFI redakcijoje viešėjęs Merūnas Vitulskis su rubrikos "Veidai" redaktore Gintare Urnikiene...

Kiguolis apie netikrą šou pasaulio blizgesį: ilgainiui pasidaro nuobodu (1)

Verslininkas iš Kauno Ugnius Kiguolis savo socialiniuose tinkluose turintis kone 70 tūkst....

Išsvajotas atostogas pakeitė košmaras: neaišku, kur nuvežė, ir liepė išlipti (374)

Kas gali būti geriau už jaukias šeimos atostogas, kai nereikia galvoti, kuo užimti vaikus, o dvi...