Kodėl ir kaip susiformuoja ši priklausomybė, wday.ru autoriai ieškojo atsakymo seksologės Brendi Engler knygoje „Vyras ant mano kušetės“.
Emocinė iškrovos iliuzija
Aptikusi vyrą (kartais ir paauglį sūnų) spoksantį pornografinius filmukus, dažna moteris sunerimsta. Kad ir kaip ramintų save, jog tai nepavojinga, intuicija jai kužda ką kita... Ir, pasak seksologės Brendi Engler, intuicija nepagauna. Nes pornografija išties gali būti pavojinga: asmeniui, kai šis nebegali be jos pagalbos mylėtis realiame gyvenime; poros santykiams, kai partnerių požiūriai į pornografiją kardinaliai skiriasi.
Pornosiužetai, kuriuose aktoriai džiaugiasi vienas kitu, glamonėja vienas kitą – retenybė. Daug dažniau sutinkamos scenos, kuriose rodomi nuasmeninti, mechaninius veiksmus atliekantys žmonės arba prievarta bei kiti dominavimo būdai. Taigi prie seksualinio siužeto pridedamas ne malonumo, o pykčio ir valdžios motyvas. Tai kaip tik tie jausmai, kurie yra visų mūsų neišspręstų vidinių konfliktų pagrindas.
Didžioji dauguma vidinių konfliktų kyla vaikystėje. Tėvai mums liepia, o mes turime jų klausyti, net ir nenorėdami to daryti. Slopiname pyktį bijodami bausmės ar nenorėdami tėvų įžeisti. Trokštame jų dėmesio ir rūpesčio, tačiau negauname tiek, kiek norime. Puolame prie tėvų, norėdami išreikšti jiems begalinę meilę, tačiau išgirstame tik: „netrukdyk“, „nematai, aš užsiėmusi“.
Pamažu išmokstame slopinti jausmus bei troškimus ir tai tampa įprastu, nesąmoningu, automatišku dalyku. Nuslopinti jausmai sukuria mumyse vidinę „uždraustą“ energiją, kuri ieško, bet neranda išėjimo.
Ką daro pornografijos kūrėjai? Jie sujungia šiuos jausmus (nors jie ir galėjo neturėti nieko bendro su seksualumu) su sekso siužetu. Seksualinę įtampą didina emocinė. Ir su realia seksualine iškrova žiūrovas gauna emocinės iškrovos iliuziją – ir dar didesnę frustraciją ateityje, nes jo vidinis konfliktas taip ir lieka neišspręstas.
Po to prasideda „pagirios“ – kaltės, gėdos ir nerimo jausmai, kuriuos išreiškia mintys: „aš elgiuosi blogai ir negaliu sustoti“, „su manim kažkas ne taip“; žmogus tampa irzlus ir nervingas. Juk pyktis, valdžia, seksas – tai tie impulsai, kurie pagal visuotinai priimtas (arba auklėjimo) normas turi būti slopinami.
Po to ciklas kartojasi: auganti įtampa vėl atveda „šeimininką“ prie surogatinio pasitenkinimo.
Taip „nekaltas“ pornografijos žiūrėjimas gali sukelti priklausomybę, kuri savo ruožtu trukdo vidinių konfliktų sprendimui (dažniausiai dėl to, kad „klientas“ net nenujaučia, kad jie egzistuoja) ir galimybei užmegzti santykius su realia moterimi. Pornografija tampa pagrindiniu faktoriumi, turinčiu įtakos skoniui ir įpročiams. Moteris tokiems vyras - ne asmenybė, o seksualinis instrumentas. Situaciją sunkina ir tai, kad masinė kultūra skatina požiūrį, jog švelnus ir emocionalus vyras yra mėmė bei minkštakūnis, o seksualinius troškimus tenkinantis – tikras mačo.
Ne tik vyrai
Jeigu atidžiai skaitėte, pastebėjote, kad kalbėjome daugiausia apie vyrus, nes būtent į juos pirmiausia yra orientuota porno produkcija. Tačiau tai nereiškia, kad ja domisi tik stiprioji lytis. Neišspręsti vidiniai konfliktai, artumo problemos bei seksualiniai poreikiai neapleidžia ir moterų. Taigi jos taip pat neapsaugotos nuo psichologinių traumų, kurias gali sukelti įprotis patirti seksualinę iškrovą žiūrinti porno.
Kokia gi išeitis?
Jeigu pastebite artimąjį (ar net patį save) vis dažniau užsukantį į porno tinklalapius, šaukti: „Nedrįsk“ ir gąsdinti niūromis perspektyvomis – beviltiška. Priklausomybė šiuo atveju yra ne priežastis, o pasekmė. Priežastis – dvasinio artumo, bendravimo, rūpesčio trūkumas. Galbūt pornografijos „aistruolis“ pats dėl to kaltas, nes nemoka užmegzti santykių, yra uždaras, susikaustęs, tačiau priekaištai ar bausmės situacijos į gera nepakeis.
Žmonų bei mylimųjų klausimai: „ką, tau manęs neužtenka?“ dažniausiai neturi jokio pagrindo. Nes esmė yra ne seksualinis, o emocinis nepasitenkinimas. Vyrai (dažniau nei moterys) yra linkę meilę sublimuoti per seksą. Kalbant paprasčiau, kai vyrui trūksta meilės, jis tai subjektyviai priima kaip seksualinį nepasitenkinimą. Taigi spręsti šią problemą reikia psichologinėje erdvėje.
