Kol nesusimąstai, atrodo viskas lyg ir logiška. Abu tampa „vieniu“, jiems nebereikia derintis, konfliktuoti, nes viskas bendra. Bendri pomėgiai, bendros veiklos, net kasdieniniai norai bendri. Vienas dėl kito aukojasi ir, tarsi, visi laimingi.
Deja, vertindama savo profesinę patirtį, galiu pasakyti, kad būtent šitų porų, kuriose „mes“ tiek daug, kad nebeliko „aš“, mano, kaip šeimų ir porų konsultantės kabinete kaip tik apsilanko daugiausiai.
„Nesąmonė“ – jau girdžiu savo skaitytojus komentuojant. – „Taip negali būti“. Gali ir tai visai nesunkiai paaiškinama.
Taigi, prieš tampant sutuoktiniais, kiekvienas iš mūsų dedame daug pastangų suprasti, kas esame, ką mėgstame, kitaip sakant, ieškome savo tapatybės, formuojame ir kuriame savąjį „aš“. Tai paprastai vyksta jau nuo pat vaikystės, o aktyviau apie tai susimąstome paauglystėje. Pagrindinis paauglio uždavinys yra suprasti, kas jis yra.
Šiam uždaviniui pasiekti investuojama labai daug laiko, pastangų ir jėgų. Pirmiausiai paauglys turi atsiskirti nuo savo tėvų, kas kainuoja daug energijos. Atsiskyrimas dažniausiai vyksta per maištą, konfliktus, pasipriešinimą tėvų nuomonei. Juk kaip kitaip pajusi save kaip atskirą asmenį, jei ne pasakant „ne“ tam, ką tėvai siūlo. Tuo pat metu reikia susirasti tokią bendraamžių grupę, į kurią jautiesi panašus, kurie tave priima, su kuriais jautiesi atradęs save.
Tai didysis paauglio uždavinys – suderinti ne taip jau lengvai suderinamus dalykus: tai, kas atrodo priimtina pačiam paaugliui, ne visada atrodo taip miela aplinkiniams, todėl nuolat vyksta vidinės diskusijos su savimi (ir be abejo su aplinkiniais), ieškant tokios pusiausvyros, kuri leistų būti savimi, o kartu neperžengtų tų ribų, kurios kažkur viduje jau yra įskiepytos iš šeimos.
Kartu vyksta ieškojimai ir bandymai suprasti ką mėgstu aš pats, koks mano stilius, ką mėgstu veikti, kokias knygas skaitau, kuo domiuosi, kas man sekasi ir taip toliau…..Nemažai veiklos, ar ne? Nuo jos didele dalimi priklauso, kaip žmogus suvoks save tolimesniame gyvenime, kaip rinksis užsiėmimus, darbines veiklas ir pan. Šiame etape žmogus daug investuoja tam, kad įgytų savąjį „aš“.
Kai jau asmuo yra susikūręs didžiąją dalį savo „aš“, jis yra pasirengęs kurti „mes“ poroje. Ir čia jau yra svarbus poros uždavinys, susitarti, kiek kiekvieno atsinešto „aš“ reikia paaukoti tam, kad susikurtų „mes“. Įsivaizduokite, kad jūs turite užduotį su draugu, ar drauge pagaminti kalėdinį vainiką. Jūs susitariate, kad draugas paruoš vainiko pagrindą, jūs atsinešite dekoracijas ir kartu su draugu jį pabaigsite kurti. Jūs visą savaitgalį galvojate, ieškote, kuriate, karpote, siuvate, siuvinėjate, pjaunate, kalate ir svajojate, kaip jūsų dekoracijos atsidurs ant bendro vainiko.
Galiausiai jūs susitinkate ir pamatote, kad vainikas jau buvo dekoruotas draugo, nes jam buvo įkvėpimas ir pamanė, kad taip pataupys jūsų laiką ir pastangas bei padovanos jums tai, kad nebereikės dirbti prie vainiko, o autorystė vis tiek bus bendra. Turbūt įsivaizduojate nusivylimą ir nuoskaudą, žiūrint į savo visą savaitgalį ruoštas dekoracijas?
Labai panašiai atsitinka ir poroje. Štai viena moteris, neslėpdama pasididžiavimo, pasakoja apie tai, kad su vyru turi tik bendrus pomėgius, bendras veiklas ir staiga pastebi, kad ji labai pasiilgo tų pomėgių, kuriuos ji turėjo iki susitinkant su vyru. Ji suprato, kad svajonė grįžti prie savo senų pomėgių visada glūdėjo jos viduje ir tai vertė ją jaustis nelaiminga santuokoje. Šios poros vyras prisipažino, kad vieną dieną jam tapo nebeįdomu gyventi su žmona, kuri tapo tarsi jo paties atspindys veidrodyje ir pradėjo svajoti apie kitus santykius.
Kitas kraštutinumas atsiranda tada, kai saugant savo „aš“, „mes“ taip ir nesusikuria. Tada poros pasakoja apie jausmą, kad gyvena tarsi kambariokai, kad jaučiasi tarsi tarp jų nieko bendro, arba bendri tik vaikai. Tai poros gyvenimo paradoksas. Svarbu išsaugoti „aš“, kad jaustumeisi laimingas, bet be „mes“ dalies „aš“ tampa nebelaimingas taip pat.
Atrasti pusiausvyrą tarp „aš“ ir „mes“ nėra lengvas uždavinys. Kiekviena pora gali rasti savo santuokos receptą, kuriame tarsi druskos ir cukraus pyrage, suskamba jų porai „skaniausias“ „aš“ ir „mes“ santykis. Taigi, kaip tą santykį ištobulinti?
Pirmiausia ieškant sprendimų svarbu būti atviru su savimi ir partneriu ir bandyti suprasti, kokie tikrieji jūsų norai ir poreikiai (ir suprasti skirtumus tarp jų);
Svarbu išmokti kalbėtis su partneriu apie sprendimus, kurie jus abu veikia. Prieš santuoką žmonės įpranta priimti tokius sprendimus vieni (pavyzdžiui, kaip turėtų atrodyti namai). Tuo tarpu partneris gali išreikšti netikėtas reakcijas, jei staiga namuose atsiranda naujas stalas prieš tai nepasitarus su juo ar ja.
Svarbu suprasti, kad buvimas partneriais nereiškia su viskuo sutikti. Tačiau svarbu pasirinkti dėl ko kovoti, o dėl ko ne. Neverta tikėtis pasiekti pergales kiekviename nesutarime, nes toks spaudimas galiausiai neigiamai paveiks jūsų santykius.
Savo ir partnerio skirtumus, nesutarimus ir individualumą verta traktuoti kaip komandos iššūkį, kurį reikia išspręsti kartu. Leiskite savo partneriui būti kitokiam tokiu būdu, kuris jam ar jai svarbiausias ir kartu reikalaukite galimybės būti skirtingam, kai tai iš ties svarbu jums.
Nesistenkite galynėtis vien dėl to, kad esate skirtingi vienas nuo kito. Įvertinkite ir puoselėkite sveiką kiekvieno individualumą poroje.
Kalbėkitės, kad rastumėte individualumo ir buvimo kartu zonas jūsų santykiuose. Pavyzdžiui, jei vyras mėgsta žvejoti, o žmonai tai visai nepatinka, tebūnie jis išvyksta su draugais į žvejybą, o žmona tuo metu realizuoja savo pomėgį teatrui (kuris vyrui nelabai teikia susižavėjimo) su savo draugėmis.
Nesidrovėkite kreiptis pagalbos, kad sužinotumėte ir išmoktumėte daugiau apie kiekvieną iš jūsų ir naudingas strategijas, kaip derinti „aš“ ir „mes“ poroje.