aA
Kreipiuosi į Jus, nes jaučiu, kad man reikia profesionalios pagalbos, pati nebesusitvarkau.
© Shutterstock nuotr.

Labai noriu išsaugoti santuoką, dėl pačios „šeimos“ idealizavimo (šeima man visuomet buvo prioritetas),dėl savo religinių įsitikinimų, dėl vaiko, dėl finansinio saugumo ir t. t.

Nuo vaikystės niekada neturėjau normalios šeimos. Tėvas mus paliko, kai man buvo keturi metai, bet kiek iš mamos girdėjau ir iki tol jų gyvenimas buvo nekoks, nes tėvai nuolat pykosi, tėvas turėjo meilužę.
Mama, likusi viena visiškai neskubėjo rūpintis nei manim nei seserim, pagrindinis jos gyvenimo tikslas buvo susirasti kitą vyrą gal dėl to, kad vėl galėtų pasijusti moterimi, gal dėl to, kad taip nebesijaustų auka ir bent iš dalies atkeršytų tėvui, o gal – kaip ji pati sako: dėl to, kad vienai išlaikyti du mažus vaikus be galo sunku finansiškai. Ir iš tiesų buvo sunku.

Neturėdavome gražesnių drabužių, pinigų mokyklinėms ekskursijoms, kartais net nebūdavo ką valgyti. Mes mamai buvome tik kaip rakštis, kaip kliūtis jos kelyje į geresnį gyvenimą ir tą ji mums nuolat primindavo. Negana to, ji nuolat ant mūsų rėkdavo, skųsdavosi mumis giminėm ir bendradarbiams, nors, iš tiesų, nelabai buvo ko skųstis: mokėmės gerai, niekur iš namų nelakstydavom, nesivalkiojom, negėrėm, nerūkėm, nevogėm ir t.t.

Su tėvu kartais susitikdavome, bet jaučiau, kad aš jam nelabai rūpiu, nes jis turėjo kitą žmoną ir kitą dukrą, kuriai nieko negailėjo (priešingai nei man). Mama ištisai kalbėjo, koks mano tėvas kiaulė, o jis – kokia mano mama bloga. Širdyje nešiojau neapsakomai didžiulį skausmą, tačiau neturėjau su kuo apie tai pasikalbėti, iki šiol su niekuo apie tai nesu kalbėjusi. Iš judraus ir savimi pasitikinčio vaiko tapau savyje užsisklendusi, nepasitikinti žmonėmis, turinti įvairių fobijų tokių kaip pvz., viešo kalbėjimo baimė, ir vegetacinės nervų sistemos sutrikimų.

Tada sutikau jį. Jis buvo labai mielas ir paslaugus, atrodė, kad nuoširdžiai mane myli, man padeda, negalvoja vien tik apie savo poreikius. Jis buvo visiškai nepanašus į mano tėvą „niekšą“, todėl kėlė man pasitikėjimą, priešingai nei kiti vaikinai.

Jo šeima iš pirmo žvilgsnio taip pat atrodė pavyzdinė, tėvai neišsiskyrę, inteligentai, mylintys ir besirūpinantys savo vaikais. Gal tik šiokį tokį įtarimą kėlė mano vaikino santykiai su mama. Mama buvo taip prie jo prisirišusi, kad mums būnant kartu nuolat skambindavo, klausdavo, kada jis grįš namo, neidavo miegoti kol jis nepareidavo, todėl jis stengdavosi su manimi per ilgai neužsibūti.

Vėliau, jau mums susituokus, jo mama ir toliau jam nuolat skambindvo, klausdavo ar jis pavalgęs, jei nepavalgęs labai užjausdavo, kviesdavo pas save pietų ar vakarienės ir pan. Aišku, kad jo šeimai aš neįtikau. Kam mėgstu puoštis (mano nuomone, tikrai ne per daug), kam per mažai mėgstu gaminti valgyti, kam per mažai rūpinuosi jų sūnumi. Vėliau iš savo vyro sužinojau, kad jo tėvai seniai nesutaria, gal netgi nekenčia vienas kito, gyvena tik dėl vaikų ar dėl tradicijos („ką giminės ar kaimynai pasakys“), tėvas laiko motiną kažkuo moraliai ir intelektualiai žemesniu už save, todėl neleidžia jai šnekėti, o kalbančią visaip suniekina ar nevengia net viešai prie svetimų žmonių pasišaipyti. Kai tai supratau, bet koks pyktis jai dingo, liko tik užuojauta, supratau, kodėl prie stalo per šeimos šventes ji dažniausiai tyli, o jei prasižioja, tai tyliai ir nedrąsiai lyg išsigąstų savo pačios balso.

Panašu, kad savo gyvenimo ji neturėjo, anksti išėjusi į pensiją, pavyzdingai rūpinosi vaikais, šeima: prižiūrėjo sodą, vekavo agurkus, uogienes, virė valgyti tris kartus per dieną ir stengdavosi, kad valgis būtų paduotas ant stalo laiku. Nors gal jai atrodė, kad tai ir yra jos gyvenimas?

Nesvarbu. Kol draugavome, su savo draugu (būsimu vyru) jaučiausi be galo laiminga. Tarsi būčiau loterijoje laimėjusi milijoną. Pirmą kartą gyvenime pasijutau iš tiesų mylima ir vakarais prieš miegą nepamiršdavau padėkoti Dievui, kad taip mane apdovanojo.

Susituokėme. Vestuvės buvo kuklios be vestuvinės suknelės, apie kurią svajojau, nes neturėjome pinigų. Po keleto metų santuokos nusipirkome butą, kuriam dalį pinigų uždirbome užsienyje patys, dalį davė jo mama. Visada norėjau, kad mūsų tarpusavio santykiuose vyrautų lygios teisės ir lygiaverčiai santykiai, bet jau nupirkus butą tarp mūsų atsirado nelygybė. Vyras nepamiršdavo priminti, kad didžioji buto dalis jo, todėl jis pranašesnis.

Jo mamai vis atrodydavo, kad taikausi jo sūnų apgauti ar apvogti ar kažkaip kitaip iš šių santykių pasipelnyti. Iš tiesų tenorėjau turėti gražią šeimą, kur sutuoktiniai vienas kitą gerbia. Jei būčiau ieškojusi galimybės praturtėti, būčiau išsirinkusi kitą vyrą, nes kai tuokėmės, maniškis tikrai nieko neturėjo. Galvojau, kad protingas, neprapuls, uždirbsime savo pinigus patys. Vaiko gimimas sutapo su namo statyba. Abu sutarėme, kad bute per ankšta, kad uždirbame pakankamai, kad galėtume imti paskolą namui.

Tai buvo labai sunkus periodas, kuris, manau, ir pribaigė mūsų santykius. Po gimdymo jaučiausi klaikiai, gimdymas buvo sunkus, buvau fiziškai suluošinta. Nebesijaučiau savimi, nebesijaučiau moterimi, nebesijaučiau žmogumi. Buvau tik kažkoks vegetuojantis maitinimo aparatas, gyvenau tik dėl kūdikio. Kentėjau fizinį ir psichinį skausmą. Intymumo, aišku, vengiau. Deja, iš vyro užuojautos nei supratimo nesulaukiau. Atvirkščiai, jis nuolat ėmė demonstruoti nepasitenkinimą, prasidėjo jo pykčio man ir vaikui priepuoliai, apdalindavo mane tokiais epitetais kaip „durnė“ ar „debilė“, jei pvz., netyčia naktį pažadindavau kūdikį ir tas pradėdavo verkti.

Po to ėmė kaltinti, kad aš įkalbėjau jį statyti namą, dėl ko jis turėjo imti paskolą ir dabar jis nelaimingas, jaučia įtampą ir dar skųsdavosi tuo tėvams. Neprisimenu, kad būčiau labai jį įkalbinėjusi, atvirkščiai, siūliau ir kitus variantus, bet namo idėja jam pačiam labiausiai patiko. Vadovauti statyboms jis nemokėjo, nuolat laiku nepastebėdavo broko, nemokėdavo susitarti ar nusiderėti su statybininkais. Todėl neretai šią estafetę perduodavo man. Stengiausi iš paskutiniųjų, išreikalaudavau ir, kad broką pataisytų ir, kad kainą nuleistų. Galiausiai pavyko nusiderėti tikrai nemenką sumą. Dėkingumo, aišku, už tai jis man nejautė. Greičiau nepasitenkinimą, kad ne jis to pasiekė.

Šiandien stovi namas, vaikas paaugintas, bet namie tarpusavio supratimo nėra. Vyras kalbėtis nei apie jausmus nei apie santykius nenori, jei tik imu kalbėti, pabėga. Iš manęs reikalauja, kad būtų jam ir vaikui laiku paduota valgyti ir kt., atseit jam iš manęs nieko daugiau nereikia. Kai pradedu kalbėti apie karjerą, mokslus ar darbo keitimą, labai pyksta, atseit tada negalėsiu tinkamai rūpintis namais ir iš viso, bando sakyti, kad aš niekam tikusi ir ne mano nosiai tos mano svajonės, atseit - „tu pažiūrėk į save“.

Kartą kai turėjau atlikti skubų darbą ir dėl to vakare nepagaminau valgyti, tai iškėlė tikrą skandalą, pagrasino net iškviesti vaikų teisių apsaugos tarnybą, kad parodyti kokia motina esu. Žinau, kad jei ne jis, jei ne šeima, karjeros srityje būčiau pasiekusi tikrai daug daugiau, noriu, kad jis tai suprastų ir įvertintų, kad tai aš, o ne jis pasiaukojo dėl šeimos, sekiau jam visur iš paskos, palaikiau jį moraliai, skatinau.

Nors jam vis atrodė, kad per mažai jį giriu, per mažai jį palaikau, pykdavo jei ką nors sugebėdavau padaryti geriau už jį. Kai supyksta, veja iš namų, kurie jo nuomone neva yra tik jo, nes jis moka paskolą. Deja, pamiršta, kad aš iš savo pinigų moku visus mokesčius už vaiką, nuperku valgyti, perku baldus, darau namo remontą ir kt. Nors ir tiesa, kad jis uždirba daugiau ir be jo namo nebūčiau galėjusi nusipirkti ir išlaikyti. Bet juk man vienai ir nereiktų. Jei nėra šeimos, nereikia ir to namo.

Patarkite, ar dar galima išgelbėti mūsų santykius? Kaip aš turėčiau elgtis, kad kas nors pasikeistų? Jei sakysite, kad turėčiau turėti savigarbos ir jį palikti, tai nuo to laimingesnė netapsiu. Mano amžiuje moterys vyrų dažniausiai nebesusiranda, o ir darbą keisti tokiame amžiuje sunku. Vyras tai žino ir netgi man tai pats primena, ir dar pagrasina, kad išeis pats ir susiras kitą geresnę. Tad skyrybų atveju vargu ar man pavyktų atsitiesti, pasijausčiau kaip tuščias, sunaudotas, nebegražus ir nebereikalingas išmestas daiktas.

Vienatvė, senatvė ir skurdas vargu ar yra geresnė išeitis. Juk mano gyvenimo svajonė visada buvo turėti gražią šeimą. Man liktų tik galimybė stebėti kaip vyras prisikelia naujam gyvenimui, susiranda 10 metų jaunesnę, kuri pagimdo jam antrą vaiką... Beliktų tik stebėti svetimą laimę ir gailėti savęs bei savo be tėvo likusio dar vieno nuskriausto vaiko. Juk tokių pavyzdžių šimtus matome per televizorių.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Seimo narė Šakalienė sulaukė rimtų grasinimų: frakcija kreipiasi į prokuratūrą (331)

Kilus vaikų paėmimo skandalams socialiniuose tinkluose pradėjo virti diskusijos, kurių metu ne...

Paini vaiko istorija: berniuko patėvio ir darželio auklėtojų liudijimai skiriasi kardinaliai (75)

Viešumoje pasirodžius informacijai apie Kaune iš šeimos paimto ir į ją sugrąžinto vaiko...

Gabrielius Landsbergis apie dabartinę valdžios situaciją: tai yra sprogstamasis mišinys (522)

Ką darys tuščiomis kišenėmis likusi socialdemokratų darbo partija ir ar jie ketina kelti savo...

Maldeikienė: kainas tvarkysime sovietiniais metodais? Nesuveiks (42)

Jau daugelį metų skurdas pasaulyje naikinamas gerinant švietimo sistemą, tačiau Lietuva ketina...

Su tanklaiviu susidūrusi norvegų fregata nuskendo (310)

Norvegų fregata , kuri praėjusią savaitę Vakarų Norvegijos fjorde susidūrė su Maltos...

Hematologas papasakojo, kodėl žmonės suserga vėžiu ir kokie pirmieji šios ligos simptomai

Kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 15 000 onkologinių susirgimų , 10 proc. iš jų išgirsta...

Palaikantys draudimą šunims loti išliejo širdį: gyvenimas tapo kančia, tokia kaimynystė kaip koncentracijos stovykla (111)

Seimo nario Petro Čimbaro siūlomos Triukšmo valdymo įstatymo pataisos išties sukėlė daug...

Perspėjimas vykstantiems į Lenkiją: beveik mėnesiui bus atnaujinta sienų kontrolė (100)

Šengeno erdvei priklausanti Lenkija nuo lapkričio 22 d. laikinai atnaujins pasienio tikrinimus...

Brakonierių gaujos bando įbauginti: prireikia net policijos (4)

Gal kam ir atrodo keista, tačiau 2018 m. Lietuvoje, gamtosaugos sferoje, susijusioje su nelegalia...