Atsargiai su svajonėmis! Jos pildosi. Būna – net pačiu netikėčiausiu momentu. Pavyzdžiui, einant miesto gatve. Taip nutiko man. Bet pirmiausia pradėsiu nuo istorijos pradžios.
Mane, šviesiaplaukę mėlynakę lietuvaitę, itin traukė tamsesnio gymio, žavia dviejų dienų barzdele karštakraujai vaikinai, kalbantys kita kalba. Ne, melodramų nežiūriu, tačiau tokie užsieniečiai tiek virtualiame pasaulyje, tiek realybėje atrodo ypač seksualūs ir aistringi. Dažnai slapta sau kartodavau: „Norėčiau susipažinti su toookiu egzotišku vyruku.“
Dienų po savo pareiškimo neskaičiavau, tačiau vieną saulėtą vasaros popietę, išlipusi iš autobuso ir griežtai kulniuojanti darbo link sutikau savo svajonių princą. Nors klausiau muzikos, o akių kontaktą palaikiau tik du kartus, jaunikis taip pat kažkur keliavęs stabtelėjo ir nusišypsojęs užkalbino. Per muzikos garsumą negirdėjau jo žodžių, bet sustojau ir aš.
Į darbą vėlavau gerą pusvalandį, bet tokios progos negalėjau praleisti! Stovėdami gatvėje diskutavome apie jo atvykimą į Lietuvą (vaikinas iš Azerbaidžano), tradicijas, mokslus (jis studijuoja mediciną!). Nors svajonių princas ir nesėdėjo ant balto žirgo, žinojau, kad noriu pamatyti jį dar kartą. Apsikeitėme duomenimis ir patraukėme savais keliais.
Jau tos pačios dienos vakarą, nusispjovusi į aikčiojimus, jog merginoms „nevalia rašyti pirmoms“, aš jam pasiūliau susitikti. Sutiko. Iš karto! Nežinau ar tas vasariškas karštis ar nuotykių troškimas paskatino mus pulti vienas kitam į glėbį, bet neilgai trukus prasidėjo mūsų draugystė.
Po kelių susitikimų jau bučiavomės, klampodami per balas bėgome nuo lietaus, dalinomės asmeniškiausiomis paslaptimis. O ir kalbėdavomės ištisomis naktimis, nes dienos neužtekdavo - niekaip neišsemdavome pokalbių temų. Kasdien išgirsdavau naujų komplimentų kaip: „Man patinka duobutės tavo skruostuose, kai šypsaisi.“ Lydžiausi nuo tokių žodžių.
Tačiau kibirkštis neilgai trukus atvėso. Idealizuoti pasakos personažai realybėje atsiskleidžia kitomis spalvomis. Troškome skirtingų dalykų, todėl abu nusprendėme likti tik draugais. Galbūt tai buvo tik vasaros romanas, patenkinantis ilgai puoselėtas svajones... Bet iki šiol prisiminus širdyje sužiba liepsnėlė. Ak, ta vasara...
Rasa