Pamenu, kaip tik su drauge nuėjom pas būrėją ir ji man pareiškė, kad vyras su kuriuo susipažinau, bus mano sutuoktinis. Tada gardžiai juokiausi...
Bendravom labai gražiai. Jis mane užbūrė savo vyriškumu, labai puikiu humoro jausmu. Patiko, kad buvo rūpestingas, mielas, kantrus. Visada pirmiausia galvodavo apie mane. Įsimylėjom, burkavom kaip kokie balandžiai. Kadangi gyveno kitam mieste, tai beveik metus kas savaitgalį važinėdavau pas jį. Be proto pasiilgdavome vienas kito, o susitikę negalėdavom atsiplėšti. Mums taip patikdavo kartu leisti laiką!
Vieną dieną man būnant darbe, jis paskambino ir pranešė, kad neteko darbo. Labai nepatiko ta naujiena. Kažkaip tuo metu darbo neteikimas atrodė vos ne kaip tragedija. Bet nieko nebūna be priežasties.
2007 m. balandžio mėn. jis atsikraustė į Vilnių. Jaudinausi, kaip mums seksis. O juk ir su vaikinu gyvenusi dar nebuvau. Bet bendra buitis visai nepakenkė mūsų santykiams. Atrodė, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti. Tais laikais buvau visai neseniai baigusi studijas ir pradėjusi dirbti. Iki to laiko kelionių pasitaikydavo mažai, nebent mokykloje į kaimynines šalis ir studijų metu.
Nusprendėm išvykti sutikti Naujųjų metų į Budapeštą. Kelionė buvo autobusu. Dabar net juokinga prisiminti – tokio keliavimo būdo daugiau nesam pasirinkę. Bet tada mūsų naujų vietų pažinimas tik prasidėjo ir mums labai patiko! Pirmiausia aplankėm Vieną, o Budapešte praleidom daugiau laiko. Viena didžiausių kelionės atrakcijų buvo Naujųjų sutikimas laive, plaukiančiame Dunojumi. Visi išsipuošę atkeliavome į šventės vietą. Buvo tikrai smagu.
Atėjus vidurnakčiui visi skaičiavome sekundes ir linksmai klegėdami sutikome 2008-uosius. Staiga matau, kad mano vaikinas veržiasi į žmonių rato vidurį ir tildo juos. Hm, galvoju, jau rėš kokią kalbą ir visus sveikins. Tai nebūtų nei kiek nustebinę, nes jis labai komunikabilus ir buvo jau susidraugavęs su visais kartu keliaujančiais. Kai visi truputį nutilo, jis sako: čia atvykau su savo drauge, o išvykti norėčiau su sužadėtine... Ir kaip sapne matau, kad prieš mane klaupiasi!
Neprisimenu, ką šnekėjo. Džiaugsmo ašaros tekėjo. Verkė ir jis. Nedvejodama pasakiau TAIP. O kiek buvo ovacijų! Ir kitų žmonių džiaugsmo ašarų. Buvau labai labai laiminga. Abu buvom laimingi.
Svarbiausia, kad kai jis mane norėdavo nustebinti, visada kažkaip išsiduodavo anksčiau laiko, o tąkart nebuvo jokios nuojautos ir jokio įtarimo – puikiai išlaikė paslaptį. Ta naktis papildė mūsų draugystės istoriją nepakartojamomis akimirkomis, suteikusiomis naujų atspalvių mūsų tarpusavio santykiams. Ir tikiu, kad tos nakties visų žmonių nuoširdūs linkėjimai mūsų porai išsipildė.
Šių metų rugpjūtį švęsime mūsų santuokos 8-ąsias metines. Ir ne dviese. O su dviem puikiais sūneliais.
Lina
Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano sužadėtuvių istorija“. Kviečiame dalyvauti ir jus!
