Pradžioje lyg viskas buvo gražu, paskui nusiėmiau rožinius akinius ir viskas pasidarė niūru.

Dar prieš santuoką turėjau abejonių, bet pagalvojau, kad viskas bus gerai viskas susitvarkys. Žinau, kad reikia susigyventi su antros pusės ydomis, bet kai kurios yra tiesiog man nepriimtinos ir netoleruojamos, kaip nepagarba, mano šeimos nariams, begalinis savanaudiškumas ir nenoras padėti visose srityse. 

Jo nuomone, moters darbas auginti vaiką, o jis tik uždirbs pinigus ir pažais su vaiku 5 min. Pavargau pastoviai kovoti dėl jo pagalbos man tiek buityje (vien kad ką pataisytų reikalauju mėnesį, paskui pati susitvarkau arba paprašau savo tėčio), tiek vaiko priežiūroje.

Pavargau kovoti, kad gerbtų mano šeimą, pavargau šnekėtis apie tai, kas man blogai ir ko noriu. Pavargau nuo jo pasiteisinimų, kad jis po darbo pavargęs ir negali net vaiko pažiūrėti, kol aš vonioj pagulėsiu, kad savaitgalis skirtas tik ilsėtis, o ne klibančią spintelę tvarkyti, kad čia man reikia, o ne jam ir t.t...

Aš dar jauna, bet jaučiu, kaip darausi pikta ir niūri moteris tiek sau, tiek aplinkiniams, kuri užsidarius viena verkia ir tyliai spiegia, bet nieko daugiau nedaro.

Kartais meldžiu, kad  jis pakeltų prieš mane ranką arba susirastų kitą, kad turėčiau rimtą priežastį skyryboms. Dabar nei tėvai, nei jis, nei aplinkiniai nesuprastų, kodėl aš nelaiminga ir noriu kitokio gyvenimo. Juk jis geras ir gražus vyras, kuris dirba, negeria, nesmurtauja, visada praneša, jei kur užtrunka. Be to, kaip galiu iš dukros atimti tėvą, ji tiesiog dievina jį? Negi ir liksiu įstrigus santuokoj, kuri mane iš lėto naikina?

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Skaitydama jūsų laišką girdžiu, jog jaučiatės nesuprasta savo sutuoktinio. Išgyvenate tai, jog jam sunku suvokti jūsų poreikius ir į juos atsiliepti. Kenčiate dėl jo noro ilsėtis, gyventi veikimo ir neveikimo ritmu, kai tuo tarpu jums pačiai tai nepavyksta.

Girdžiu ir tai, jog naudojate pačius įvairiausius būdus kaip išgyventi tą situaciją. Bandote savo vyrui išsakyti kaip jaučiatės, ko jums iš jo reikia, tyliai kenčiate ir galiausiai svajojate apie pretekstą, kurio vedama galėtumėte be sąžinės priekaišto imti ir pasitraukti iš santykio, kuris nepatenkina jūsų poreikių.

Tai, ką jūs išgyvenate, greičiausiai patiriame daugelis iš mūsų. Jei bandyti tai apibūdinti labai siaurai, tai yra norai. Norai, troškimai, poreikiai, kuriuos turime kiekvienas, yra labai stiprus mūsų asmenybės darinys. Jis yra neišvengiamas, stipriai nurodantis ir palaikantis mūsų gyvenimo, santykių, pasirinkimų kryptį.

Kai kurie poreikiai yra išties būtini, kad mes galėtumėte būti, gyventi (maitinimasis, miegas, poilsio ir veikimo kaita). Kiti reikalingi mūsų asmenybės brendimui ir augimui (meilės, saugumo, ryšių patyrimo, savęs realizacijos, dvasinių išgyvenimų). Dar kai kuriuos poreikius mes sukuriame remdamiesi savo norais (patogios buities, prabangos, patogumo, kitų paklusnumo, sėkmingumo ir panašiai).

Iš esmės pastarieji ir yra nemaža našta mūsų kasdienybėje – norai, kuriuos suvokiame kaip poreikius, be kurių negalime išgyventi. Žinoma, kad po kiekvienu tuo troškimu gyvena kuris nors tikrasis poreikis (būti pamaitintai, pailsėti, būti mylimai, išgyventi saugumą ir t.t.), tačiau dėmesio sutelkimas į norą veikia labai keistai.

Pirmiausia būsena, kurios mes siekiame, mums atrodo gyvybiškai svarbi (tarkime, tvarkinga spintelė arba laikas be vaikų). Kitas etapas yra siekimas, kad ji išsipildytų. Visgi neatrodo, kad pakaktų to, jog spintelę sutaisytų tėtis, o dukrą prižiūrėtų mama ar auklė. Panašu, jog tai nesuteiktų tokio pasitenkinimo kaip kad visa tai padarytų jūsų vyras.

Tuomet derėtų grįžti atgal ir paklausti, koks visgi yra tikrasis jūsų troškimas. Galbūt noras patirti sutuoktinio meilę per jo tarnystę? Tam tikrą gebėjimą palengvinti jūsų buvimą kasdienybėje kaip jo meilės išraišką jums?

Taigi čia atsiranda pirmasis nesusikalbėjimas tarp sutuoktinių: tai, ko prašote savo vyro, išties nebūtinai yra tai, ko jums reikia. Gali būti, jog dėl to jam sunku suvokti, kodėl tai yra problema, nes kaip galima numanyti, sulūžusi spintelė ir nėra tikroji problema, kurią reikia taisyti.

Taigi galima spėti, kad tai, ką įvardinote kaip buitinius nesutarimus, negalėjimą susitarti dėl pareigų ir vaidmenų atlikimo, yra labiau susiję su klausimu „ar tu mane myli?“, „ar aš tau svarbi?“, „ką gali dėl manęs padaryti?“.

Jei jau priėjome prie šio santykio aspekto, galima paliesti dar keletą elementų: bandymą kalbėti su savo sutuoktiniu apie tai, kas jums iš tikro svarbu jūsų santykyje ir kas slypi po buitiniais nesutarimais. Tyli kančia veiksminga tik tuomet, jei jaučiate, kad iš jos galite išeiti taikoje su savimi ir su kitu. Kitu atveju pokalbiai yra konstruktyvesnis kelias siekti artumo.

Dar vienas elementas yra skirtingas meilės reiškimas. Gali būti, kad jaučiatės nesvarbi ar negirdima savo sutuoktinio, nes jis jums savo jausmus reiškia kitokia meilės kalba nei jūs suprantate. Čia taip pat yra viena iš temų pokalbiams: ką jūs kiekvienas darote, kai norite parodyti savo meilę vienas kitam ir kaip ją patiriate iš kito?

Ir pabaigai, jei visgi atrodys, kad problema yra tuose troškimuose, kuriuos jūs įvardinote, verta žinoti, kad mūsų sutuoktiniai nėra atsakingi už mūsų norų pildymą. Jų įgyvendinimu galime pasirūpinti tik mes patys. Ir labai normalu, kad jei mums reikia prikabintos spintelės, tai ir yra mūsų klausimas, kaip ją prikabinti, net jei būtų daug patogiau ir smagiau, jei tą padarytų sutuoktinis, kuriam jos visai nereikia. Jau kitas dalykas, kaip aš jaučiuosi su sutuoktiniu, kuriam nerūpi mano gerovė ir gera būsena.

Taigi drąsos kalbėtis su sutuoktiniu apie tikruosius jausmus ir sunkumus. Jei neaišku, nuo ko pradėti, šiuo metu veikia keletas grupių sutuoktiniams, kuriose yra galimybė atpažinti santykyje egzistuojančius sunkumus ir atrasti būdus kaip iš jų išeiti (kontaktus galite gauti dar kartą parašiusi į redakciją).

Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (632)