Tikriausiai turėčiau paminėti, kad mes esam jauni, dabar man tik 20, o jai 19 metų, tačiau tai, ką per tuos du metus sukūrėm, buvo nepaprasta. Pirmą kartą gyvenime pajutom, ką reiškia tikroji laimė, kai nuo prisilietimo virpėdavo visas kūnas, kai galėjai padaryti viską, kad matytum spindinčias, mėlynas savo mergaitės akis.
Nežinau iš kur, bet mokėjau ir žinojau, kaip palaikyti puikius santykius, nė karto savo merginai neleidau manimi suabejoti, visada vertindavau net mažiausias jos pastangas, o galiausiai pamilau jos minusus.
Ji man buvo idealas, kuris mokėjo parodyti gražiausias gyvenimo spalvas, turbūt to suprasti neįmanoma, tačiau viskas, ką ji darė dėl manęs - vertė ją tik dar labiau mylėti ir dvigubai stengtis, o laimės ašaros jos akyse, kurios per šį laikotarpį mane lydėjo, rodė, kad mes elgiamės teisingai.
Tačiau kad ir kaip viskas būtų gražu, vienam dalykui mes neužkirtom kelio. Aš esu žmogus, kuriam draugai gali ir neegzistuoti, man svarbiausia buvo meilė, o ji buvo kitokia, ją visada supo draugai, bet kai atsiradau aš, mylimajai jų nereikėjo, o visas dėmesys buvo tik man. Supratau, kad tai nėra gerai, todėl iš savo pusės stengiausi atiduoti visą save ir atstoti jai tiek mylimąjį, tiek draugą.
Iš dalies man tai pavyko, nes ji buvo laiminga. Tačiau tada atėjo ta savaitė, kurią prisiminsiu visą savo gyvenimą. Braukdamas ilgesio ašaras nuo jos akių išlydėjau ją į stovyklą, kurioje buvo ir jos senieji draugai. Po jos grįžo pasikeitus... Laiką, kurį buvom suplanavę mes, praleido su draugais, stengėsi mane išvesti iš kantrybės ir kabinėjosi prie mažiausių smulkmenų mano bendravime.
Galiausiai, kai jai pavyko tą padaryti, ji paprašė pertraukos, o tada mane paliko. Susilaukiau daug kaltinimų, kurie dar labiau viską apsunkino. Teigė, kad per mane dingo jos draugai, kad aš noriu, kad visas laikas būtų tik man ir panašiai. Tačiau aš norėjau tik vieno, kad ji būtų laiminga, kartais net pats skatindavau praleisti daugiau laiko su draugais, niekada jos neribojau, tačiau tai atrodo jai nebesvarbu.
Na, ir po geriausio laiko gyvenime atėjo pats sunkiausias... Buvau gal ir esu šoke, nes viskas taip netikėta, nesuprantu, ar žmogus gali tiesiog šiaip sau nustoti mylėti ir širdy vis dar tyliai tikiu, kad viskas gali būti taip kaip buvo.
Po mėnesio, kai mes išsiskyrėm, buvom vėl pradėję bendraut, sakė, kad mane labai myli, kad tiki, jog mes vėl būsim kartu. Tikrai porą akimirkų ji vėl atrodė tokia pati - mergaitė spindinčiomis mėlynomis akimis.
Labai stengiausi parodyti, jog ji neprivalo atsisakyti draugų, jeigu nori būti su manimi, stengiausi kuo gražiau su ja bendrauti, tačiau nuo sukrėtimo vis išpuldavo kokių nors nesklandumų, nes mes buvom pavargę. Tada nusprendėm dar kartą padaryti pertrauką...
Liūdniausia, kad neturiu dėl ko ant jos pykti, nepykstu ir ant savęs, nes aš atidaviau visą širdį, o liko tik didžiulė meilė jai. Kai klausiau, ar kas nepatiko mūsų santykiuose, sakė, kad viskas buvo tobula, tiesiog ji nori pabūti laisva ir nepriklausoma. Ar tikrai tai pabaiga, o gal nauja pradžia?
Pataria psichoterapeutas Olegas lapinas
KAI IŠEINA PIRMOJI MEILĖ
Manau, kad sužinojęs apie tai, jog jo nemyli mylimoji mergina, kiekvienas normalus vaikinas patirtų šoką. Ir tai, jog negalite ant jos pykti, rodo tik tai, jog šokas toks didelis, kad negalite tuo iki galo patikėti. Ir mergina, atrodo, taip pat bando šį šoką sušvelninti, tai grįždama prie to, jog visgi myli, tai tiesiog siūlydama padaryti pertrauką. Tačiau reikia būti drąsiam ir priimti karčią teisybę: taip, mylima mergina išėjo.
Nežinau, ar dabar metas svarstyti, kodėl taip atsitiko. Galbūt todėl, kad suveikė vadinama „meilės dialektika“ arba prieštaringas meilės vystymasis. Jo esmė tokia: vienas iš mylinčiųjų atranda, jog be savo išrinktojo jam nieko daugiau nereikia. Jis atsižada savo laisvės, savo draugų ir laisvalaikio.
Šis mylintysis tampa „vergu“ ir ima savo meilę vytis. Jis nori ją „pavergti“, visaip kaip žaidžiant gaudynes. „Kol kas aš - tavo vergas, bet aš tave pavysiu, pavergsiu, ir tuomet tu būsi mano vergas“. Vienas vaidmuo virsta savo priešybe, todėl tai ir vadinasi „dialektika“.
Kaip jaučiasi „vergas“? Nei draugų, nei laisvalaikio jam nereikia - jam kad tik meilės objektas būtų šalia. Jam nereikia laisvės, jam reikia kažką mylėti, kažką idealizuoti, kažką dievinti - visai kaip jūs dievinate „šios mergaitės spindinčias žydras akis“. Šiuo spindesiu jūs maitinate savo sielą, ji žada jums neregėtą dovaną - susiliejimą su kita siela. „Aš ir tu- mes esame viena, mes vienodai jaučiame, mąstome ir ištirpstame meilėje“.
Visa tai puiku, tačiau meilės objektas netrukus užima ne tokį pat, o papildantį vaidmenį. Jis atranda, kad jam reikia laisvės, draugų, pomėgių, ir kad jį slegia kito nuolatinės pretenzijos į jį. Jis tampa „šeimininku“, ir netgi traukiasi nuo savo „vergo“, žinodamas, jog anas jį vysis.
Kuomet „vergas“ nustoja vytis ir parodo, kad irgi turi šiokią tokią laisvę - sugeba savo partnerį paleisti - „šeimininkas“ susigriebia ir pats ima vytis. O kitas ima nuo jo bėgti. Jie susikeičia vaidmenimis. Bet ne linksmai, kaip žaidžiant gaudynes, o su stipriomis emocijomis - netekties baime, pavyduliavimu, ilgesiu, dvasiniu skausmu. Tokios jau dramatiškos tos meilės taisyklės.
O kodėl žmonės taip elgiasi? Gal paprasčiau būtų atsakyti į meilę meile, ir į prieraišumą prieraišumu? Ir kodėl, kai vienas siekia laisvės, kitas kaip tyčia nori jį dar labiau pavergti? Juk ir jis gali pasijausti laisvas ir pasakyti: gerai - tu gyvenk sau, o aš - sau. Gautųsi tokia besąlygiška, „paleidžianti“ meilė.
Taip atsitinka dėl to, kad mylinčiųjų sielos gilumoje gyvena dvi priešingos baimės: vienatvės ir savo „aš“ netekties. „Vergas“ labiau pažįsta vienatvės baimę. „Šeimininkas“- savęs netekties.
Prisiminkite, kaip baisu yra jums galvoti apie tai, kad štai jūs neturite draugų, visas jūsų pasaulis jums - ši mergaitė. Ir jei jos nebus su jumis - kam tuomet būtų reikalingas jūsų gyvenimas? Ką jūs mylėsite, ką garbinsite, kam aukosite savo laiką ir jėgas? Kam jūs tarnausite?
Taigi vienatvės baimė yra labai baisi, nes reiškia ne tik kad jūs gyvenate vienas. Ne, ji reiškia, kad jūs esate beprasmiškame vienišume. Kad jūsų niekam nereikia. Kad gyvenimas praranda tikslą. „Be jos aš esu menkas, esu niekas“.
O štai kita baimė - savęs praradimo - jums dar nelabai pažįstama. ir jums būtų labai gerai ją pajausti, ir pasirūpinti savimi dar labiau. Ją aiškiai jaučia jūsų draugė - juk atsiduodama jums su visu savo kūnu ir siela ji savęs netektų. O ji dar jauna - tuoj tik sueis dvidešimt. Ji nori pataupyti savo sielą ir profesijai, ir kelionėms, ir naujoms pažintims.
Galbūt ji dar nėra savęs atradusi, o čia jai nusimato savęs praradimas. Žinoma, kad jai tai baisu. Jei taip atsitiktų, kad ji visai jums pasiduotų, tai sau po to neatleistų. Ne todėl, kad jūs toks blogas. Ne, jūs labai geras ir tikrai norite jai viską leisti, ir netgi draugių turėti. Tiesiog jūsų meilė tokia vergiška, jūs taip priklausote nuo jos, kad priimti tokį atsidavimą iš jūsų pusės jai nelengva, o gali būti, jog kyla noras jus sumenkinti, atstumti. „Su juo aš tampu menka, tampu niekuo“.
Atskirkite tai nuo „aš ją menkinu, skriaudžiu“. Ne, jūs jos nemenkinate ir neskriaudžiate. Jūs tiesiog siūlote jai tiek daug, kad ji negali jums tuo pačiu atsakyti ir ima jaustis labai bloga. Jūs - geras, o ji - bloga. Juk gerumu irgi galima žmogų taip apipilti, kad jis paspringsta.
Įsivaizduokite, kad kažkoks labai geras jūsų draugas pasakytų, kad jis dėl jūsų nemiega naktimis, ir dar apipiltų jus pinigais ir kitomis gerybėmis, nuolat kartodamas: „Tai tu imk viską, nesidrovėk, aš gi tavo draugas...„ O jūs jam tuo pačiu atsakyti negalėtumėte, nes nei tiek pinigų neturite, nei tiek aukotis pasiruošęs. Jūs anksčiau ar vėliau pasijustumėte toks kaltas prieš jį, toks nedėkingas, kad pasiustumėte jį kuo toliau. Nes pasijustumėte kažkokiose „gerumo spąstuose“.
Štai jūs savo draugei viską leidote. Ir dar ruošiatės būti jai labai geras. Nepykstate ant jos. Jūs manote, ji pajuto jums dėkingumą, o gal net jumis susižavės?
Nieko panašaus. Ji pajuto jums lengvą suirzimą ir kažkiek nepagarbą. Ji norėtų žavėtis vyru, jo pasitikėjimu, jo vyriškumu, jo laisve. Jai būtų lengviau jus pamilti, jei jūs save vertintumėte. Ne ją, o save patį. O jūs jai siūlote tarnystę.
Bet mes jau matėme, kaip ji elgiasi. Ji vėl pabandė sugrįžti pas jus. Reiškia, ir jai ne svetima vienatvės baimė. Tikriausiai jos viduje prasidėjo sąžinės graužatis, ji ėmė abejoti, ar teisingai pasielgė jus atstumdama. Dabar jūs turite pranašumą dramatiškoje meilės dialektikoje. Dabar ji gali pas jus vėl sugrįžti, o jūs galite ir nenorėti jos.
Jei jūsų atveju taip atsitiktų vieną kartą, vadinasi, dar gali būti keli apsikeitimai vaidmenimis, kol meilės atsargos išsektų. Taip, gal tai ir nėra labai guodžianti mintis, tačiau žmogus negali mylėti be galo ir be krašto. Jis užsinori normalesnių santykių, kuomet nereikia nei per daug pretenduoti į kitą žmogų, nei bėgti nuo jo.
Dramatizmo pasidaro mažiau, santykiai įgyja didelės draugystės atspalvį. Tuomet vietoj papildymo santykiai darosi labiau simetriški, panašūs. Baimės sieloje lieka mažiau, žmonės labiau vertina save - ir kai būna po vieną, ir kai būna kartu.
Tuomet ateina ramesni laikai. Ir naujus santykius imate vertinti labiau, nei pirmus. Nors ir pirmoji meilė užsitarnavo dėkingumo - savo darbą ji būna atlikusi nepriekaištingai, nes paruošė jūsų sielą gyvenimo dramatizmui.
Pagarbiai.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
