Su sutuoktiniu kartu esame jau keliolika metų. Susipažinome, kai buvome įpusėję trečiąją dešimtį. Tuo metu abu dar gyvenome su tėvais ir mėginome rasti savąjį gyvenimo kelią. Tais laikais dažnai mylėdavomės automobilyje, ant svetainės sofos, na, iš esmės visur, kur tik pavykdavo. Savaime suprantama, tais laikais galvoti apie nieką nereikėjo, nes hormonai padarydavo visą darbą.
Po 8 metų įsigijome namą ir susituokėme. Būtent tada sekso mūsų gyvenime beveik nebeliko. Tai nebuvo sąmoningas sprendimas. Kaip ir daugelio kitų porų mūsų gyvenimas buvo labai užimtas, jautėmės pavargę, dirbdavome viršvalandžius. Apie galimybę pasimylėti pagalvodavome skirtingu metu. Tuo metu ėmė atrodyti, kad bet koks fizinis artumas yra priverstinis, tai darome, nes manome, kad tai reikia daryti, bet ne todėl, kad to norėtumėme.
Kuo ilgiau buvome kartu, tuo rečiau turėdavome seksualinių santykių. Savaitės virsdavo mėnesiais, kol galiausiai supratome, kad seksas mus aplanko tik išskirtinėmis progomis. Atėjo diena, kai suvokiau nė neprisimenanti, kad buvo pastarasis toks atvejis. Nors sekso nesiilgėjau, jaučiau nerimą – galbūt man kas nors ne taip? Ar mano sutuoktinis norės būti su manimi, jei pripažinčiau, kad sekso nenoriu? Ar jis su manimi nesimyli, nes manęs nemyli, ar jam nebeatrodau patraukli?
Nebuvo panašu, kad mano vyrą šis klausimas neramintų ar liūdintų, o mano nerimas ir toliau augo. Juk tai nėra normalu, tiesa? Jei jis to negauna namuose, gauna kitur? Man prireikė ne vienerių metų, per kuriuos mylėjomės vos kelis kartus, kol įsidrąsinau šią temą iškelti. Kartą po vakarienės vis tik išdrįsau, nors labai bijojau, kad šis pokalbis gali reikšti mūsų santykių pabaigą. Stengiausi neaštrinti situacijos, kad sutuoktinis nesijaustų atakuojamas. Vis tik labai nerimavau, todėl pokalbis nebuvo sklandus.
Taigi mes pasikalbėjome. Nors man buvo labai sudėtinga atsidurti tokioje nesaugioje ir pažeidžiamoje situacijoje, vis tik man buvo gyvybiškai svarbu gauti iš jo patikinimą, kad tai nėra asmeniška. Jis pripažino turėjęs lygiai tokių pačių abejonių dėl savo patrauklumo ir mudviejų ryšio tvirtumo. Šis pokalbis buvo pats nuoširdžiausias iš kada buvusių, kalbėjomės apie tai, ko norime, kaip jaučiamės, kodėl seksas virto ne itin svarbia gyvenimo dalimi mums abiem. Abudu pripažinome, kad seksualiniai santykiai mums atrodo kaip keblus ir pasitenkinimo neteikiantis dalykas. Dar išsiaiškinome, kad glamonės po sekso – vienintelis dalykas, kurio iš tikrųjų pasiilgstame.
Kai tik suvokėme mąstantys taip pat, galėjome pasikalbėti apie kitus fizinio intymumo būdus, neturinčius nieko bendro su seksu. Prisipažinau pasiilgstanti bučinių, tačiau anksčiau jų vengdavau, nes nenorėdavau, kad tai taptu preliudija prieš lytinius santykius.
Dar pasikalbėjome apie laiką prieš užmiegant, kai galima įsitaisyti vienam šalia kito ir mėgautis artumu. Šios vakaro akimirkos – mano mėgstamiausios. Galime kalbėtis ir dalintis, juoktis ir vienas kitą erzinti, jausti fizinį kontaktą daugybe pačių įvairiausių būdų. Toks ryšys švelnus ir tobulas ir mums reiškia kur kas daugiau nei seksas.
Dabar santuokoje gyvename jau 4 metus. Nuoširdžiai pasakius, negalėčiau prisiminti, kada pastarąjį kartą mylėjomės. Šiuo gyvenimo etapu sekso tema mums nebėra aktuali. Padarėme sprendimą, kuris mums yra tinkamas, stiprinantis mūsų santykius. Mums patinka bendrauti, skirti laiko vienas kitam, suteikti buvimui kartu prasmingumo. Esu tikra, kad su savo vyru galiu kalbėtis apie viską.
Žinoma, vis dar pasitaiko akimirkų, kai pasijaučiame kaip tikrų tikriausi keistuoliai, nes visuomenė linkusi į seksą žvelgti kaip į labai svarbų dalyką, užtikrinantį laimingus ir ilgai trunkančius santykius. Taigi teko keisti mąstymą, kad suvoktume ir priimtume tai, kad neatitinkame vyraujančių nuostatų, kokia turėtų būti santuoka. Svarbiausia, kad esame laimingi, o visa kita – tik detalės.
