Ką tik su žmona sulaukėme 10-ųjų vestuvių metinių, turime du vaikus, esame pakankamai užimti ir kabinamės į gyvenimą kaip tik galime. Mūsų šeima iš šalies, o rodos, ir iš vidaus yra puiki, bet kažkas visą laiką yra ne taip, viskas išlindo po pirmo vaiko gimimo.
Mano žmona yra nuostabi ir labai atsidavusi mama, o aš toks, kaip jau supratau, nelabai koks tėvas. Kaltinu save savanaudiškumu, nes galvoju, kad pritrūkau dėmesio. O iš tikrųjų išlindo mūsų gyvenimo vertybių nesutapimai.
Nesu konfliktiška asmenybė ir prisitaikau prie žmonos požiūrio į vaikų auginimą, bet dėl to turiu atsisakyti nepakeliamai daug (ir vėl jaučiuosi savanaudiškai taip rašydamas, nes ji taip pat atsisako labai daug). Tiesiog esu psichologiškai pavargęs ir nebejaučiu, kad ryt mirdamas nesigailėčiau, kaip nugyvenau.
Su žmona sutarėm, kad dabar, kai vaikai paaugę, mes galėsime sau leisti pakeliauti ar labiau gyventi, bet ir čia jaučiu, kad mes skirtingai tai suvokiame. Ji sako, kad mane myli, o aš jai jau senokai nuoširdžiai negaliu atsakyti taip pat, bet galiu pameluoti dėl gerų santykių. Vis viena jaučiuosi vienišas, nors ir su nuostabia šeima.
Prieš savaitę mano gyvenime pasirodė žmogus, kuriam jaučiu kažkokį keistą potraukį. Nebuvo nieko intymaus, bet mes kažkaip bendraujam. Negaliu apie tai negalvoti. Žmonai negaliu nieko pasakyti, nes nepakelčiau to, kokius jausmus jai sukelčiau, o apie galimą poveikį vaikams apskritai negaliu galvoti - jie nuostabūs ir juos be galo myliu.
Turėčiau nutraukti bendravimą su kita moterimi, bet jaučiu, kad dėl to gailėsiuosi visą gyvenimą, galiu būti labai blogas vyras, bet tai suės mano gyvenimą. Jei paliksiu šeimą, atiduodamas jai viską viską ir padėdamas kiek galėsiu ir su kitu žmogum nieko neišeis, liksiu vienas?
Jei būsiu vienas, tuomet būsiu padaręs kitą žmogų nelaimingu dėl nieko. Bet jei liksiu nepabandęs būti laimingu - taip pat laimingas nebūsiu, bet gal bus laiminga mano šeima... Taip reikia gyventi, bet ar reikia?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
VIENIŠAS SU NUOSTABIA ŠEIMA
Tiesiog daktaro Fausto dilema skamba jūsų laiške: ar verta parduoti sielą už tai, ką vadiname laime?
Jūs svarstote taip: jei aš nutrauksiu santykius su moterimi, kuriai jaučiu potraukį, tai laimingas nebūsiu, bet mano šeima bus laiminga. O jei suteiksiu laimę sau, tad padarysiu žmoną ir vaikus nelaimingais, ir dar jei jums su ta moterimi „neišeis“, tai liksiu vienišas.
Iš esmės jūs aiškiai jaučiate, kad ir tuo atveju, jei jūs liktumėte su žmona ir vaikais, tai jaustumėtės vienišas. Ir jei jūs klausysitės savo potraukio - taip pat. Nes vienišumo jausmas kyla ne dėl to, kad mes gyvename netinkamuose santykiuose. Jis kyla dėl to, kad mes gyvename izoliuotai, nejausdami ryšio su žmonėmis. Kai jūs tai suprasite, matyt, nebesijausite kaltas. O kol kas jūs smerkiate save. Smerkiate už tai, kas yra natūralu.
Jūs manote, kad jūsų ryšys su nuostabia žmona ir vaikais nukenčia dėl skirtingų vertybių? Taip, tarkime, jūsų ir žmonos požiūriai į vaikus ir laisvalaikio leidimą skiriasi. Manau, kad tai visai natūralu - juk ir jūs, ir žmona augote ne toje pačioje šeimoje ar gentyje.
Pažiūrų skirtumas šiuolaikinėje santuokoje - norma. Reiktų tik laiku tai pastebėti ir mokytis gyventi su kitokių vertybių žmogumi.
Dažniausiai šis klausimas ūmiai iškyla iškart po vedybų arba paaugus vaikams - tuomet įvyksta vadinamos „santuokos krizės“. Tai, kad sutuoktinis kitaip žiūri į auklėjimą, turi kitokius pomėgius, skonį - visa tai ima erzinti. Mažai kas ima tuos skirtumus aiškintis.
Viena iš tipinių reakcijų į krizę - susižavėti kažkuo kitu, savotiškai grįžtant į priešvedybinę būseną, kuomet mes ieškojome sau idealaus partnerio. Ar tai padeda išspręsti santuokos problemas? Dažniausiai ne. Nes idealų nebūna.
O kas padeda?
Jei jums nėra koktu prisiminti vidurinę mokyklą, pasiskaitykite vėl Getės „Faustą“. Tam, kad rastumėte sąskambius su savimi, savo vertybėmis. O po to grįžkite į tikrovę.
Manau, kad jums reiktų labai atidžiai pažiūrėti į savo vertybes ir į tai, kuo jos skiriasi nuo žmonos vertybių. Ir surasti bendrumą su žmona vertybių pasaulyje.
Dažniausiai žodis „vertybė“ reiškia, kad mes kažką labai vertiname, o kažką - mažiau, kažką sureikšminame, o kažką nureikšminame.
Tarkime, jums svarbiau pasižiūrėti televizorių, o tik po to pasišnekėti su vaiku. O žmonai svarbiau pabendrauti su vaiku, o tik po to pažiūrėti televizorių. Todėl jūsų žmona ne visiškai prieš televizorių, o jūs ne visiškai prieš bendravimą su vaikais. Skiriasi tik eiliškumas. Todėl neskubėkite sakyti „mes tokie skirtingi“.
Jūs greičiau esate panašūs, ir net nekeisdami savo vertybių galite susitarti dėl eiliškumo: tarkime, savaitę gyvename pagal jus, savaitę - pagal ją. Kartais galima atrasti, kad pačios vertybės ne tokios jau ir svarbios - nes iš esmės rezultatai būna tokie pat (pamenate: ar geriau daužti kiaušinį iš buko ar iš aštraus galo- apie tai iki pamėlynavimo ginčijosi D. Svifto romano apie Guliverį herojai).
Kartais galima surasti super vertybę, t.y. pasižiūrėti į jūsų su žmona vertybes iš „musės ant sienos“ pozicijos – tuomet, beje, stiprėja humoro jausmas.
Tačiau visa tai - tik vienas klausimas. Kitas yra potraukis kitai moteriai.
Jūs rašote, kad atsirado moteris, kuri jus traukia ir tarsi žada jums laimę. Būtent „tarsi“. Tai labai dažna situacija, kuomet potraukis ar susižavėjimas žada mus padaryti laimingais. Mes labai vertiname seksualumą, žavėjimąsi ir iš esmės sureikšminame ne žmogų, o mūsų jausmus tam žmogui.
Štai jūsų santuokoje jūs, matyt, ilgai nejautėte tokio potraukio, kokį jaučiate tai moteriai. Galbūt prie seksualumo prisidėjo ir įsimylėjimas, ir jūsų tamsos karalystėje atsirado šviesos spindulys. Jūs jį labai branginate ir jis net ima užimti aukštesnę už ištikimybę šeimai vietą, už siekį padaryti visus laimingais.
Jūs skausmingai tai išgyvenate, kaltinate save, tačiau ką daryti, kai jis toks gražus? O daryti čia nieko ir nereikia, jei tik jūs pasakysite sau: „Aš įsimylėjau savo jausmus, savo potraukį“. Ir nieko blogo tame nėra, kad jūs sugebate jausti potraukį ir susižavėti. Tačiau nepainiokite potraukio, susižavėjimo, ir žmogaus, kuriam jūs visa tai jaučiate.
Jūs galite puoselėti, gerbti, vertinti, netgi mylėti savo sugebėjimą mylėti. Tačiau jeigu kalba užėjo apie veiksmus, jums reikia labai objektyviai įvertinti jūsų susižavėjimo objektą. Pabandykite suskilti ir viena dalimi jausti potraukį, susižavėjimą, o kita dalimi nešališkai mąstyti: ko ji nori, kokia ji buityje, kaip elgtųsi su jūsų vaikais?
Ir pagaliau lieka svarbiausias - vienišumo - klausimas. Patikėkite, kad jis nesusijęs su viena ar kita moterimi. Vienišumas - tai „atkritimo“ nuo bendrystės būsena. Bendrystė - tai ir yra laimė.
Nuo ko jūs „atkritote“ ir su kuo jums reiktų susijungti?
Tai - pats svarbiausias kiekvieno žmogaus gyvenime klausimas. Mes ieškome atsakymo į jį ne teoriškai, ne filosofiškai, o praktiškai.
Įsivaizduokite – mažas vaikas kažkur pametė mamą. Jis ieško jos ne teoriniame lygmenyje, jam realiai reikia jos glėbio, ir jis verkia bei ieško jos instinktyviai. Taip ir mums - bendrystės tenka ieškoti ir su šeima, ir su kaimynais, ir su Dievu, ir su gamta bei visu pasauliu. O bendrystę atradus ateina laimės būsena.
Kaip tai padaryti su labai skirtingų vertybių žmonėmis? Taip pat, kaip jūs atrastumėte bendrystę su juodaodžiais, kitokios lytinės orientacijos žmonėmis, galų gale- marsiečiais, jei pajustumėte, kad esate vienoje valtyje, turite bendrą likimą, ir iš esmės esate labai panašūs.
Tai ne kažkokios „abstrakčios tolerancijos“ ar „pakantumo“, o mūsų sugebėjimo jaustis laimingais klausimas. Ir joks žavesys „iš šono“, jokia iliuzorinė „laimė“ negali mums atstoti paprasto žingsnio link artimo žmogaus. Kuriame mes anksčiau ar vėliau pamatome save patį.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
