Prieš metus susipykom su žmona ir nuo to ji man vis kartoja, kad nuoskaudos, patirtos per 7 metus, jos nepaleidžia ir ji nebegali žiūrėt į mane kaip į mylimą žmogų, tik kaip į vaikų tėvą.
Man 35-eri, žmonai 32-eji. Niekad nekėliau prieš žmoną rankos, daugiausia buvo gal priekaištavimų, nepalaikymo, žeminimo. Turim du vaikus dvynukus - berniuką ir mergytę 7 metukų, gyvenam Londone, turėjom nuosavus namus, abu dirbom.
Prieš pusantrų metų atidarėm žmonai kirpyklą ir po pusės metų prasidėjo nesutarimai. Žmona vis labiau ir aršiau atsikirsdavo, nebereaguodavo į mano pastabas, pradėjo spręsti viską nepasitarus ir pati. Po to lemtingo pykčio ji paprašė manęs išsikraustyti, aš bandžiau kalbėti, bet veltui.
Išėjau, nes norėjau jai leisti pabūti vienai, nes mačiau, kaip ji ardosi dėl mano buvimo šalia. Po kelių savaičių ji pasakė, kad nebenori nieko ir jaučiasi gerai ir kad tikrai skirsis.
Netikėtai mirus jos broliui nuo širdies infarkto viskas pasisuko kita linkme. Stengiausi palaikyti sunkiu metu, padėti kuo galiu. Po laidotuvių nusprendėme, kad grįšiu ir bandysime gyventi. Bet tik man grįžus pamačiau, kad ji darosi keista. Vis kartojo, kad nesijaučia gerai. Galvojau, praeis, bet darėsi vis blogiau. Niekaip neradau atsakymo, vis bandžiau analizuoti, suprasti ją, bet tas jos šaltis neleido man būti savimi ir po 3 mėnesių pabuvus drauge ji išsikraustė su vaikais.
Aš palikau su savo mintimis ir skausmu. Po mėnesio išėjimo ji susirado draugą, kurį pristatė vaikams ir draugams, nors sako, kad tai tik šiaip, nieko rimto. Susitinka porą kartų per savaitę ir to jai pakanka. Aš daug ką apmąsčiau ir vis bandau ją suprasti.
Aš daug skaičiau, kad taip būna retai, kad sugrįžta jausmai. Norėčiau paklausti iš specialisto pusės, ar verta stengtis suprasti, padėti ir puoselėti viltis, jei ne, kaip to viso atsisakyti ir padėti sau atsistoti ant kojų?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Iš jūsų laiško supratau, kad vis dar nesate paleidęs savo žmonos. Ir svarstote, ar galima būtų ją sugražinti. Taigi, nė neverta galvoti: ji jums vis dar brangus, artimas žmogus. Nors šitas brangus žmogus ir nutolino jus nuo savęs savo širdyje. Tačiau ji jus nutolino, o jūs jos - ne. Tokia dramatiška jūsų situacija.
Klausimas, ar verta jums puoselėti viltis ją sugrąžinti, man atrodo, jau atsakytas: neverta. Kaip ji ir prašo jūsų, jums būtų geriausiai ją paleisti. Ir tuomet ne iš karto, o po truputį, iškentėjus gedėjimo procesą, jums atsirastų geras jausmas: būtumėte atsistojęs ant kojų po skyrybų.
Kad ją paleistumėte, jums pradžiai reiktų padaryti, kad ji liktų jums ir toliau žmogus brangus, tačiau nebūtų toks artimas. Jos vieta galėtų būti ten, kur jūs laikote senas pažįstamas, galbūt, draugus ir bičiulius. O šiuo metu jums dar reiktų išgyventi svarstymų periodą. Nes išsiskiriant visuomet būna toks laikas, kai žmonės analizuoja, svarsto, bandydami sudėlioti atsakomybę.
Kodėl atsitiko būtent šitaip, o ne kitaip, jūs jau žinote. Ir ji kažką darydavo, ir jūs. Pats rašote, kad jos nepalaikydavote, žemindavote. Gal tai ir buvo netyčia, bet vis tiek jūsų moteriai, matyt, to pasidarė per daug. Ar jūs galite prisiimti už tai visą atsakomybę?
Jeigu jūsų planuose yra vis tiek ją susigrąžinti ir panaudoti atgailą kaip triuką, tuomet noriu patarti, kad jūs to nedarytumėte. Anksčiau ar vėliau ji suprastų, kad jūs ją kaltinate sielos gilumoje, ir jums net ją ir susigrąžinus gera nebūtų.
Jūs lauktumėte iš jos, kad mainais už jūsų atgailą ji pradėtų jums jausti meilę. Tačiau to nebūtų. O jei ir yra toks nedidelis šansas, tai įvyktų tik tuomet, jei jūs ją paleistumėte iš tikrųjų. Ir kad tai atsitiktų, jums reikia iš tikrųjų išgyventi savo netektį, t.y. nustoti tikėtis, dėti į ją viltis. Kodėl žmonės taip retai šitaip elgiasi? Iš baimės, tikriausiai. Baimės likti vieniems ir baimės likti kaltiems.
Jūs, kaip žmogus apie psichologiją šį bei tą išmanantis, puikiai žinote, kad už dviejų žmonių santykius atsakomybę turėtų prisiimti abu. Tačiau šalia noro, kad tave gerbtų ir mylėtų, žmogus turi ir kitą norą: išlaikyti švarią sąžinę, nesijausti kaltas.
Mes jaučiamės kalti ne tada, kai murmame: atleisk, man labai gaila. Tai - ne kaltė, o bandymas atsiprašyti, t.y. išvengti kaltės. O kaltės jausmas ateina tuomet, kai mes daug iš žmogaus imame ir mažai duodame. Čia skaičiuoti, kiek mes davėme reiktų ne pagal savo matą: mums dažnai atrodo, kad davėme labai daug. O pagal kito žmogaus matą, pagal taip, kaip jis pats vertina tas mūsų dovanas, jam atrodo, kad mažai jam davėme arba davėme išvis ne tai.
Jei tai, ką ji duodavo jums, jums ne visai tiko, kažkokia pasąmonės dalimi jūs tai supratote, ir tai kėlė jums nepasitenkinimą. Ilgainiui - gal net ir pyktį.
Todėl griežtai kalbant pasakyti, kad dėl visko kaltas jūs, būtų neteisinga. Tai būtų emocine prasme netiesa jums. Tačiau net ir žinodamas, kokia atsakomybė atitenka jūsų žmonai, jumis dėtas aš jai to nesakyčiau. Nepriminčiau ir kiek gero jūs jai davėte. Ji tik imtų gintis. Užtat leisčiau sau kurį laiką tikėti, kad čia beveik visa jūsų atsakomybė už skyrybas. Ir kad ji teisingai padarė, kad jus paliko. O toliau elkitės neįprastai.
Prisiminkite, ne kaip ir kada jūs ją galėjote įskaudinti. Ne. Prisiminkite, kaip ji skaudindavo jus, erzindavo savo poelgiais, neduodama jums to, ko reikia. Prisiminate? Galite net surašyti jos nuoskaudų sąrašą. O toliau prisiminkite, kaip jūs kiekvieną tokį kartą reaguodavote į tai. Ką jūs galvodavote, kaip jausdavotės, ir svarbiausia - kaip elgdavotės. Kokį ji jus matydavo? Ir čia labai padėtų kitas sąrašas - jūsų reakcijų į jos elgesį.
Štai jūs rašote, kad jus erzino, jog atidarius kirpyklą žmona nustojo jūsų klausyti, priimdavo sprendimus nepasitarusi. Ir kaip jūs į tokį jos elgesį reaguodavote? Pykdavote, bandydavote įtikinti ją, kad ji buvo neteisi? Tiesiog nesikalbėdavote?
Sau jūs tuo metu atrodėte visiškai teisus: ko gero ir patirties versle už ją turėjote daugiau, ir šiokį tokį sveiką protą apie tai, kaip uždirbami pinigai. Tik pamenate, kai jūs bandėte su ja ginčytis, jūs juk norėjote jai gero, argi ne taip? Ir netgi norėjote ją savaip palaikyti, juk galų gale tai buvo ir jūsų verslo idėja, o ne tik jos vienos? Jūs kūrėte jųdviejų ateitį.
Tačiau jai tai buvo ir lieka nežinoma. Ji įsitikinusi, kad jūs ją skaudindavote. Nes ji matė ir girdėjo būtent tai, kaip jūs reagavote. O ne jūsų gerus ketinimus.
Taigi, ką ji apie jus atsimena: ne tai, kaip jūs ją palaikydavote, ne kaip jums rūpėjo jos sėkmė ir judviejų ateitis, o jūsų pyktį, bandymą paprotinti ir nesikalbėjimą. Ir gavote mainais iš jos ne dėkingumą už jūsų ketinimus, o atsaką į jūsų elgesį. T.y. karštą pyktį, o vėliau - šaltį.
O dar, nors jūs apie tai nerašote, ji liko tam tikra prasme jūsų skolininkė, jei jūs iš tiesų padėjote jai įsikurti. Taigi, iš jūsų pusės ji gali jausti ne tik jūsų meilę, rūpestį, bet ir jūsų pretenzijas ir pyktį. Ir geriausiu atveju - jei ji pripažintų savo atsakomybę ir pasigailėtų- ji jaustųsi kalta prieš jus.
Tačiau meilės čia nebūtų. Meilei reiktų, kad žmonės nesijaustų skolingi vienas kitam, ir imtų duoti vienas kitam kažką virš to. Kad pradėtų vienas kitą džiuginti. Stebinti. Bet tik po atsiskaitymo. Tik po to, kai pasijustų lygūs.
Kad jūs su ja atsiskaitytumėte, kad pasijustumėte lygus su ja, pabandykite atšalti jos atžvilgiu. Kaip tai daroma? Štai Amerikos indėnų patarimas. Įsivaizduokite, kad jūsų sieloje gyvena du vilkai: geras ir blogas. Mes galime mintimis bei veiksmais maitinti vieną, o galime - kitą. Geras vilkas gimdo meilę ir dėkingumą, blogas - pyktį ir pretenzijas.
Pabandykite iš pradžių atskleisti savo blogąjį vilką. Prisiminkite tai, ko aš jau prašiau: jos elgesį, kuriuo ji jus skaudindavo. Taip jūs pamaitinsite blogąjį vilką. Po to ateis eilė gerajam. Bet ne atvirkščiai. Neskubėkite. Nebandykite savo meile susigrąžinti ją - tuomet žodį meilė galima būtų rašyti tik kabutėse. Tai būtų ne meilė, o manipuliacija.
Leiskite sau supykti ant jos, o toliau pamatykite save pykstantį jos akimis. Ir išmeskite idėją apie tai, kas atsitiks su jos jausmais jums. Tai nesvarbu.
Nes kelias atsigauti po skyrybų ir išmokti mylėti eina kaip visuomet: per vidinį darbą. Sėkmės jums šiame kelyje.
Olegas Lapinas
