Man 27, turiu šešerių metų sūnelį. Su sūnaus tėvu išsiskyrėme po penkerių metų, tie santykiai nebuvo sveiki, po gimdymo sirgau depresija, buvau ne kartą išduota, negerbiama, paskui pastojau antrą kartą, jis tepasakė „tvarkykis pati“, todėl dariausi abortą...
Vėliau įstojau studijuoti, per kelerius studijų metus pasitikėjimas savimi grįžo, tapau stipri, išvaizdi jauna moteris. Tačiau padarytos skriaudos kaupėsi, meilė galutinai išblėso (nors gal jos net nebuvo, o tik baimė likti vieniša mama, ir mąstymas „ką žmonės pasakys“...).
Pagaliau išdrįsau išsiskirti, o tada ir prasidėjo... teismai, kova dėl vaiko, kaltinimai, kad aš bloga, aš dėl visko kalta, nors aš visad tyliai stengdavausi išsaugoti šeimą, ir kaip tik tuo metu mano gyvenime pasirodė KITAS. Geras, švelnus, jautrus, linksmas vyras; supratau, kad turėčiau išsigydyti senas žaizdas ir subręsti naujiems santykiams, nepulti į kitus santykius, o ilgiau patyrinėti žmogų.
Bet užsitęsę teismai ir studijos taip įkyrėjo, o JIS buvo tikras ramstis, atgaiva, su juo buvo gera ir linksma... Atrodo, viskas buvo tobula, jis patiko mano šeimai (buvęs nepatiko), vienintelis mano brolis man pasakė, kad jis NE ŽMOGUS. Aš nekreipiau dėmesio...
Viskas buvo tobula, tik kliuvo viena smulkmena... per vieną vakarėlį pamačiau jį padauginusį alkoholio, jis buvo kitas žmogus. Agresyvesnis, grubesnis... širdyje smilktelėjo negera nuojauta, tačiau pamaniau, kad tiesiog padaugino...
Taigi viskas klojosi puikiai, aplinkiniai stebėjosi, kokie mes neišskiriami, gyrė, buvom „tobula porelė“... be proto įsimylėjom, būdavo, pagalvojam tą patį ir pradedam sakyti, nepatiko tik vienas jo kaltinimas man, atseit, aš vėluoju. Jo rodomas nepasitenkinimas dėl penkiolikos minučių vėlavimo atrodė keistas ir nevertas pykčio, tačiau dabar manau, kad tai buvo ženklas, kad jis yra manipuliuotojas. Jis sakydavo, kad aš melagė, kad pasakau būsiu tą ir tą valandą, o pavėluoju...
Bet judėkime toliau. Įvyko taip, kad aš pastojau, nors kūdikio neplanavau, jis prieš tai teigė, kad nori kūdikio, aš įspėjau, kad ne laiku kūdikio nenoriu, kad nesisaugau, kai pastojau, jis pasakė, kad tai padarė tyčia, labai pykau, nes pasijutau kaip apgautas vaikinukas, kai mergina specialiai „pasidaro vaiką“.
Kūdikėlį išsaugojom, nes aborto patirti daugiau nebenorėjau, be to, maniau, kad mylime vienas kitą ir sukursim gražią šeimą, na, ir kas, kad ankstokai... Deja, viskas pradėjo byrėti žaibo greičiu. Kartu apsigyvenome prieš pat gimdymą, o prieš tai jis smarkiai atitolo nuo manęs, kaltindavo, kad nesilankau pas jo šeimą, nors buvau nėščia ir turėjau sūnų, manau, tai buvo jo pareiga manimi rūpintis ir lankytis mano tėvų namuose...
Finansiškai jis man nepadėjo, be to, pastebėjau, kad jei ir atvažiuoja pas mane - tai visada su skardine alkoholio arba net daugiau, atseit, darbe stresas... Santykiai smarkiai atšalo, o pradėjus gyventi kartu prasidėjo košmaras. Jis kas vakarą pradėjo gerti, per vieną konfliktą išgąsdino mano sūnelį. Po to laiko susipykome su vienas kito šeima, mano tėvai jam negalėjo atleisti, kad man būnant nėščiai jis pykosi ir kėlė balsą prieš mane mano vaikui girdint.
Po vaikelio gimimo viskas pradėjo byrėti dar greičiau... Alkoholis kiekvieną dieną tapo problema, ir taip beveik metai... Iš išvaizdžios moters liko tik šešėlis, per sveikatos sutrikimus neapsigyniau baigiamojo darbo, nes santykiai tiek nualino, kad nebegalėdavau mokytis. Buvo momentas, kai jis nešdavo gerti alkoholį ir man, gerdavome kartu, kad aš neburbėčiau.
Supratau, kad slystu žemyn, ir po dar vienos užklupusios ligos atsisakiau alkoholio ir nustačiau ultimatumą (nebe pirmą) - alkoholis arba šeima. Nepadėjo... buvo daug melo, manau, net ir kita moteris, manipuliacijos, kaltinimai, kad aš dėl visko kalta.
Viskas išvargino, ir po dar vieno paprastučio konflikto, būdamas girtas, jis sužvėrėjo. Jis stumdė mane, smaugė, kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Kai tai vyko, jaučiau didelę gėdą, nusivylimą, skausmą, aš jį taip mylėjau, antrą kartą patikėjau vyru, o jis pasielgė šimtą kartų baisiau nei buvusysis (kuris, mano nuomone, su manimi elgėsi bjauriai)... Aš atleidau, jis verkė, atsiprašinėjo...
Nepaminėjau, kad po kiekvieno išgėrimo ir kivirčo sekdavo ir grasinimai nusižudyti. Reikėdavo kelių valandų pokalbių, kad apraminčiau jį. Po tų muštynių jis pasižadėjo, kad nebegers, tačiau jau po dviejų dienų jis prisigėrė, o aš nebegrįžau namo. Su dviem mažyliais grįžau į tėvų namus, nes, manau, jie nusipelnė ramios aplinkos...
O aš irgi pavargau emociškai, fiziškai, jaučiuosi degradavusi, silpna, nes tebemyliu jį... Bijau silpnumo akimirkos, kad grįšiu pas jį ir vėl pasmerksiu save nuolatinėms kančioms, bijau dėl vaikų ir savo saugumo, nes pakėlęs ranką, pakels ir antrą kartą...
Taigi tokia istorija, tokia mano tragedija... kaip išeiti iš šio užburto rato?... Daug skaičiau ir suprantu, kad negalima slėpti alkoholiko, kad aš ne didvyrė ir jo nepakeisiu. Kaip nustoti mylėti tą žmogų?... Kaip atsikelti ryte, kaip vėl pasitikėti žmonėmis...
Šiuo metu jo tėvams pasakiau, kad tvarkytųsi su juo, kiek žinau, jam padeda šeima, giminės. Mano šeima šito nežino, nežino jo bėdos, nežino, kad buvau sumušta...
Širdis plyšta nuo šitos vienatvės, širdis plyšta, kai žiūriu į savo nuotraukas ir matau, kokia aš buvau prieš sutikdama jį. Jis mane sužlugdė kaip moterį, žmogų, motiną...
Kaip atsistoti ant kojų ir vėl pamilti save, kaip nugalėti tą kaltės jausmą, tą baisią nuoskaudą, kad nesugebėjau du kartus išsaugoti savo šeimos, kaip atsikratyti kaltės, kad neleidau tėvams pajusti, ką reiškia laimingai ištekinti dukrą...
Kaip nugalėti gėdos jausmą prieš kaimynus, pažįstamus, kad esu vieniša mama, kad aš kalta nes du kartus suklydau?... Jeigu ne mano vaikai, nežinau ar turėčiau stimulo vaikščioti šia žeme... prašau, padėkite, nes jaučiu, kaip gyvenimas subyrėjo į šipulius, o viena atsistoti ant kojų aš nebeturiu jėgų...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI STOTIS ANT KOJŲ NĖRA JĖGŲ
Manau, kad žiūrėti į jūsų gyvenimą kaip į tragediją galima, tačiau tuomet klausimas kaip atsistoti ant kojų atsakomas labai paprastai: po tragedijų reikia laiko - išgedėti. Tragedijos - tai nuo mūsų nepriklausantys įvykiai, pavyzdžiui, netektys dėl stichinių nelaimų ar mirčių. Praeina laikas, netekties skausmas silpsta, mes priimame į savo gyvenimą naujus žmones.
Kažkada jums buvo sunku, ir jūs vedama vilties su tuo susitvarkėte. Dabartinė jūsų situacija išoriškai nėra sudėtingesnė. Tik reikia patikslinti, ką jūs gyvenime renkatės. Kai viduje būna harmonija, jėgų atsiranda savaime.
Jūs rašote, kad po skyrybų su pirmu vyru buvote sutikusi nuostabų žmogų, kuris labai aiškiai skyrėsi nuo vyro. Prieš tai jūs buvote padariusi abortą ir po to išsiskyrusi. Manau, kad tuo atveju jūs vis dar tikėjote, kad vyrų būna visokių, ir netgi labai gerų. Ir kad jūs esate verta geresnio. Tai palaikė vidinę harmoniją, kuri visuomet susvyruoja po abortų ir skyrybų.
Ir štai paaiškėjo, kad naujas vyras nėra toks geras, nes manipuliuoja jumis, geria ir sykį net griebėsi smurto. Be to, jis nepadėdavo jums finansiškai ir nepasirodė emociškai stabilus. Greičiausiai jūs pradėjote nusivilti vyrais, gyvenimu, savimi. Pradėjote jausti, kad degraduojate ir nieko su tuo nedarote.
Pradėjo stiprėti kaltes, gėdos jausmas prieš kitus žmones, nors kaltininku aiškiai matote jį, vyrą. Kodėl jūs su juo nesiskiriate, galima suprasti: tai reikštų pamenkinti save giminių ir draugų akyse: ką, jau antrą kartą? Taip pat tai reikštų suardyti dar vieną šeimą, palikti antrą vaiką be tėvo.
Iš esmės jūsų šeimos situacija - tai šeimyninė krizė. Ir tiesiog išgedėti ją kaip stichinę nelaimę čia nepakanka. O vyro gėrimas išvis trukdo. Reikalinga blaiviai žiūrėti į save pačią ir į situaciją. Ir rinktis tai, dėl ko ateityje būsite sau dėkinga. Ir dėl ko buvote sau dėkinga praeityje. Kokia ta jūsų praeitis?
Tikriausiai jums reiktų prisiminti tą faktą, kad jūs ne visuomet pasirenkate „mylėti ir atleisti“. Ir gerai, kad ne visuomet pasirenkate. Jeigu jūs tuomet liktumėte gyventi su pirmu vyru, tai dabar jaustumėtės blogai. Ko gero, būtumėte „auka“. Juk žinote, kad santykiai nebuvo sveiki, ir vyras jus išduodavo.
Taip, giminei jis nepatiko, tačiau tai, kad jūs išsiskyrėte, tikriausiai irgi nepatiko. Giminei parankiau manyti, kad stabili šeima - geriau bet kokiu atveju, negu vienišos moters gyvenimas. Galbūt su jūsų giminių požiūriu į vyrą buvo kitaip, tačiau sutikite, kad skirdamasi jūs vis dėlto pasirūpinote savo verte, palaikėte savigarbą.
Tokiu būdu jūs prisidėjote prie savo, kaip moters vertės. O giminei reikia vienybės, darnių šeimų, tęstinumo. Giminės dažniausiai nepalaiko atskirų narių rūpinimasis savimi, nes ji labiau vertina save pačią, o ne atskirą žmogų...
Taigi tuo metu jūs parodėte, kad vertinate ne tiek giminę, ir netgi ne tiek šeimą, kiek save pačią.
Dabartinėje situacijoje ši vertybė jaučiasi: jūs savęs nemėgstate būtent dėl to, kad leidžiatės žeminama. Galima kaltinti draugą, galima jį teisinti, o galima nei kaltinti, nei teisinti. Jūsų draugas nebūtinai nori jus žeminti specialiai. Tikriausiai jis turi emocinių problemų, kurias bando užpilti alkoholiu. Ir galbūt pats piktnaudžiavimas alkoholiu sukelia jam emocinių problemų.
Jis prisirišęs prie jūsų, dėl to grasina nusižudyti arba kartais ima kaltinti jus, nes negali priimti, kad jūs esate atskiras žmogus su savo verte. Ne, jūs turite tenkinti jo poreikius, skirti dėmesį jo giminei, ir būti jam kaip gera mama. Ir jis teisus tame, kad be jūsų negali, nes jūs jį mylite motiniškai.
Kas gali atleisti artimo žmogelio pasispardymus, įkandimus ir įžnybimus? Tik mama savo mažam vaikui. Jūs taip ir elgiatės su savo draugu. Nes būti pakančia gera mama - jūsų vertybė. Ji išgyvenama kaip meilės jausmas. Tačiau tai ne vienintelė jūsų vertybė.
Dabar jūsų viduje vyksta konfliktas: ar išlaikyti savo vertę bei išsiskirti, ar ir toliau gyventi su menku vertės jausmu vardan prieraišios meilės ir giminių geros nuomonės apie jus.
Jums sudėtingiau apsispręsti, nei pirmą kartą, nes giminei (išskyrus jūsų brolį) jūsų draugas patinka. Tai kas nugalės jūsų viduje - save vertinanti moteris ar „geroji žmona - mama giminės akyse“?
Žinant jūsų gyvenimą, panašu, kad nugalės save vertinanti moteris. Nepanašu, kad jūs galite ilgai eiti prieš savo vertę. Žmogus negali to daryti ilgai, nebent jis būtų pakeitęs visą savo įsitikinimų sistemų, taptų visai kitokiu su kita pasaulėžiūra. Jūsų atveju tai galėjo atsitikti, jei būtumėte sutikusi gerti kartu su vyru ir tokiu būdu degraduoti. Jūs greit save nurašytumėte ir jums rūpėtų tik viena: kaip išgerti? O toks pavojus aiškiai iškyla jūsų draugui, jei tik vienu momentu nepajus, kad ritasi į dugną ir nesustos. Ir tai- jo atsakomybė.
Jūs atsakomybė kitokia. Ji nesusiveda į tai, kad pragyventi pavyzdingą gyvenimą jūsų tėvų ir giminių akyse. Jums reiktų sugalvoti savo naujus tikslus, ir, nepaisant pagundų, pulti į silpnumą bei gailestį sau vėl atsistoti ant kojų. Jūs jau pradėjote tai daryti, tęskite toliau.
Be tėvų ir giminės, be šeimos ir vaiko pasaulyje yra daug kitų dalykų, vyrų, profesijų, pomėgių, kurie taip pat laukia, kol jūs juos pamatysite. Ir ne tik pamatysite, bet padarysite link jų žingsnį. Tik žingsnį ne aklą, o blaivų.
Jūsų gyvenimo patirtis man nepanaši į tragediją. Ji panaši man į sunkų mokymąsi, kuomet tenka įgyti ne tik žinias, bet ir praktinius įgūdžius, o taip pat įvertinti save pačią - kas jus gyvenime skatina veikti, kur link jums judėti ir kuo jūs tikite.
Krizės reikalingos mums tam, kad šį darbą atliktumėt.
Nieko nepadarysi, šis sunkus mokymasis tikrai yra vienintelė alternatyva degradacijai. Todėl linkiu jums ir toliau mokytis.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
