Kaskart išvykdamas už pilies ribų pavyduolis versdavo kalvį žmoną apjuosti geležiniu diržu, kurį grįžę pats nuimdavo, rašo Klevo.net.
O šis geležinis diržas buvo tikra kankinimo priemonė: gremėzdiška konstrukcija su gausybe spynų, uždengianti visą apatinę varguolės kūno dalį.
„Skaistybės saugotojas“ buvo tik su viena nedidele angele gamtiniams reikalams atlikti, o apie asmens higieną net kalbos būti negalėjo. Na, o vienintelį raktą visuomet turėjo budrus sutuoktinis.
Skaistybę besaugant
Vokiečio pavyduolio būdas apsaugoti žmoną nuo ištvirkavimų vyrams patiko. Netrukus visoje Europoje, o ypač Italijoje, skaistybės diržai išpopuliarėjo. Modeliai nuo senųjų graikiškų diržų skyrėsi tikriausiai vien medžiaga, iš kurios jie buvo gaminami: diržai buvo ne tik iš jaučio odos, bet ir iš geležies, sidabro ar aukso.
Geriausius egzempliorius gamino Bergame ir Venecijoje – dėl to dar diržai buvo pavadinti „Bergamo spyna“ ir „Venecijos grotomis“. Renesanso laikais net išpopuliarėjo toks posakis: užrakinti žmoną (ar meilužę) Bergamo spyna.
Veneros juosta tapo oficialia priemone moterų dorybei saugoti. Todėl jaunuoliui, prašiusiam mergelės rankos, jos motina su pasididžiavimu pasakydavo, kad toji jau nuo 12 metų dieną ir naktį būna apsijuosusi „Venecijos grotomis“. Raktą nuo šio „rūbelio“ jaunikis iš jaunosios tėvų rankų gaudavo tik vestuvių dieną.
Vestuvės vykdavo jaunosios namuose, o po „paslaptingosios akimirkos“ jaunikis prie durų laukiantiems nuotakos tėvams bei draugams paskelbdavo, kad „spyna ir vartai nebuvo pažeisti“.
Vieną saugojo, kitą žalojo
Ypatingai daug susidomėjimo šis išradimas susilaukė Kryžiaus žygio laikais. Vykstant į karą keliems metams riteris negalėjo būti tikras, kad jo širdies dama bus jam visiškai ištikima, todėl ir apribodavo ją žeminančiais „apatiniais“. Ir nelaimėlėms tekdavo kęsti baisias kančias: jos ant juosmens ir intymiose vietose prisitrindavo nuospaudų, kartais netgi atsirasdavo pragulų, keisdavosi figūra.
Kartais varguolę tekdavo gelbėti iš „santuokos pančių“, kad ši nemirtų – po specialaus teismo sprendimo, palaiminto bažnyčios atstovų, buvo atliekama „šaltkalvio operacija“. Be abejo, apie tai iš anksto buvo informuojamas vyras, kad grįžęs namo ir neradęs „skaistybės saugotojo“ savo vietoje nepradėtų savavališkai teisti išlaisvintos moters.
Pasitaikydavo ir tragiškų atvejų. Neseniai atlikus senovinių laidojimo vietų sugriautų Bavarijos pilių teritorijoje kasinėjimus buvo atrasta moteriškų skeletų, „papuoštų“ surūdijusiais skaistybę saugojusių diržų liekanomis. Kaip teigia istorikai, tai yra nelaimingų našlių, kurių vyrai negrįžo iš karo žygių, liekanos, šioms moterims santuokinę ištikimybę tekdavo saugoti iki pat mirties.
Raktas nuo žemiško rojaus
Tačiau epocha, kurioje gimė nekaltybės diržai, sukūrė ir priešnuodį nuo jų. Gudresni nekaltybės diržų gamintojai iš savo gaminių pardavimo gaudavo dvigubą naudą: už sutartus pinigus jie perduodavo „agregatą“ ir raktą pavydžiam vyrui, o už atskirą užmokestį – rakto kopiją žmonai arba jos aistringam meilužiui.
Gudrybė su rakto kopija nebuvo niekam nežinoma paslaptis, todėl šis ritualas tapo daugybės anekdotų ir juokingų pasakojimų priežastimi. Pavyzdžiui, Grenoblio muziejuje saugomas senovinis gobelenas, kuriame pavaizduotas šarvuotas riteris, išjojantis pro pilies vartus. Pro langą jam nosinaite mojuoja moteris. Ant riterio kaklo pritvirtintas grandinėle kabo įmantrus raktelis. O iš už krūmų išlindęs kitas riteris (nevaržomas šarvų), ant kurio kaklo kabo toks pats raktelis...
O vokiečių viduramžiškame folklore yra nuostabi pasaka apie princesės ir pažo meilę: „<...>Įsiutęs karalius užrakino savo dukterį pačiame aukščiausiame bokšte, prieš tai apjuosęs ją nekaltybės diržu. Su ja buvo užrakinta ir patikima tarnaitė... Kartą ar du kartus per savaitę princesę įsimylėjęs pažas, rizikuodamas savo gyvybe, nakties tamsoje užkopdavo į bokštą ir keletą valandų praleisdavo švelniai šnekėdamasis su mylimąja. Juos skyrė sunkios grotos, o prie durų stovėjo ginkluota sargyba.
Pažas sugebėjo išmelsti karaliaus mechaniko, pagaminusio nekaltybės diržą, atskleisti paslaptį... Po penkerių metų, pajutęs besiartinančią mirtį, karalius įsakė atvesdinti pas jį dukterį. Ji atėjo kupina atgailos, nesitikėdama atleidimo, su naujagimiu ant rankų, lydima sūnaus ir dukters.
Karalius buvo lyg žaibo trenktas, bet netrukus jo pyktį pakeitė pasigalėjimas. Sužinojęs apie naktinius pažo žygius ir susižavėjęs jo meile dukteriai bei drąsa, įšventino jį į riterius, o vėliau palaimino jų santuoką“.
Tačiau pasakos pasakomis, o kad tokių atsitiktinių nėštumų (ir juos sukeliančių įvykių) nebūtų, nekaltybės diržų konstrukcija buvo keičiama. XVII amžiuje šio darbo ėmėsi juvelyrai.
Anksčiau kiekvienas meilikautojas spyną galėdavo atrakinti paprasčiausia vinimi ar durklo galiuku, bet meniški meistrai šį trūkumą pašalino ir į spynas įtaisė nedidelę gudrybę: jei spyną būdavo bandoma atrakinti „svetimkūniu“ visrakčiu, spyruoklinis įrenginys užspausdavo visraktį ir nugnybdavo gabalėlį metalo. Todėl seksualinės nuosavybės šeimininkas, atsirakinęs spyną tikruoju raktu, galėdavo suskaičiuoti, kiek kartų buvo kėsinamasi į jo „turtą“.
Daugelio diržų, išlikusių iki mūsų laikų, negalima vadinti kitaip, kaip tik juvelyrinio ir inžinerinio meno šedevrais. Juose su stebėtinu meistriškumu pavaizduotos scenos apie kūniškas nuodėmes: mėgavimasis meile ir bausmė, gundymas ir kančios, o taip pat – eilutės iš Šventojo rašto...
Už Europos ribų
Nereikėtų galvoti, kad „nekaltybės saugotojų“ buvo tik senojoje Europoje. Rusijos platybėse taip pat būta netradicinio skaistybės saugojimo būdo šalininkų. Štai ką apie tai pasakoja praėjusių šimtmečių teismų archyvai.
XIX a. septintajame dešimtmetyje Maskvos pirklys, siekdamas „apsaugoti nuo pagundos“ jauną žmoną, pas nagingą kalvį užsakė atitinkamą įrenginį. Nuo diržo, kad ir „meistriškai pagaminto“, jaunoji moteris labai kankinosi. Grįžęs iš kelionių pirklys keldavo siaubingas pavydo scenas ir „mokė žmoną mirtinais sumušimais“.
Neiškentusi smurto šeimoje, žmona pabėgo į artimiausią vienuolyną, kur viską papasakojo motinėlei. Toji pagalbon pasikvietė policijos viršininką, kuris pasakojimu labai pasipiktino. Buvo iškviestas tyrėjas, gydytojas ir šaltkalvis. Nelaimėlė buvo išlaisvinta nuo siaubingo įrenginio bei paguldyta į vienuolyno ligoninę.
Iš eilinės kelionės grįžęs pirklys buvo nedelsiant pristatytas į policijos poskyrį, kur policijos viršininkas asmeniškai fiziškai pamokė pavydų vyrą (caras fizines bausmes buvo panaikinęs, bet policijos vadovas į šį įsaką dėmesio nekreipė). Netrukus pagal seimo nuosprendį pirklys buvo nuteistas kalėti, tačiau neilgą laiką.
Gyvenimas kalėjime pirkliui tapo siaubingiausiu košmaru – kameros draugai, sužinoję apie tyčiojimąsi iš žmonos, nuolat pirklį mušdavo... Bažnyčios sprendimu santuoka buvo panaikinta, o smurto auka tapo vienuole.
Kitas atvejis, įvykęs maždaug tuo pačiu metu, baigėsi tragiškai. Nagingas šaltkalvis nekaltybės juostą pagamino savo žmonai ir išvyko į pietines gubernijas uždarbiauti. Nei jis, nei žmona neįtarė apie prasidėjusį nėštumą. Po kurio laiko giminaičiai, sunerimę dėl jaunos moters būklės, buvo priversti pakviesti akušerę. Nėščioji jau buvo be sąmonės.
Pamačiusi nekaltybės juostą, akušerė nedelsdama pakvietė policiją. Prireikė kelių valandų išlaisvinti moterį iš siaubingo įrenginio. Ją išgelbėti pavyko, tačiau kūdikis žuvo.
Grįžęs vyras iškart buvo pasodintas už grotų ir kalėjimą paliko tik po dvejų metų. Kupinas atgailos jis išsirengė į piligriminę kelionę, kad galėtų melstis dėl savo nuodėmės įvairiose šventyklose, ir kažkur pakeliui mirtinai sušalo.
