Pastaruoju metu šis jaunimo pamėgdžiojimo reiškinys itin pastebimas skyrybų sferoje. Vis labiau populiarėja septintą dešimtį pradėjusių porų, kartu nugyvenusių kone keturias dešimtmečius, išsiskyrimai. Vadinamosios „sidabrinės skyrybos“ pasitaiko vis dažniau, nors bendra santuokų nutraukimo tendencija linkusi mažėti.
Aktorei Dianai Quick buvo 61 metai, kai ji išsiskyrė su savo partneriu, taip pat aktoriumi Billu Nighy. Poros santykiai truko 27 metus. Duodama interviu leidiniui „Telegraph“, moteris sakė: „Atsiranda vis daugiau porų, kurios skiriasi septintoje dešimtyje ir viena iš priežasčių – jie gali tai padaryti. Ekonomine prasme jie turi daugiau nepriklausomybės“.
Buvęs JAV viceprezidentas 64 metų Alas Gore'as su savo žmona Tipper išsiskyrė 2010 metais po keturis dešimtmečius trukusios santuokos. 65 metų aktorius Arnoldas Schwarzeneggeris, su žmona Maria Shriver santuokoje nugyvenęs 25 metus, išsiskyrė pernai. „Žmonės jaučia, kad jeigu tam nesiryš, tai niekada to taip ir nepadarys“, - įsitikinusi Geraldine Bedell, vadovaujanti interneto svetainei „Gransnet“.
Statistika patvirtina jos žodžius. Prieš trejus metus Anglijoje ir Velse oficialiai santuokas nutraukė 11,5 tūkstančio asmenų virš 60 metų. 2010 metais šis skaičius išaugo jau iki beveik 14,6 tūkstančio.
Nors šios amžiaus grupės žmonių ištuokos sudaro vos penkis procentus visų skyrybų, tačiau vyresni žmonės skiriasi vis dažniau. Įdomu tai, kad bendras ištuokų rodiklis šiek tiek mažėja – pastarąjį kartą tiek skyrybų buvo įregistruojama aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Priežastys skiriasi, tačiau daugumos nusivylusių sutuoktinių atsakymas paprastas – nes jie gali tai padaryti.
Kai jaunimas tik bando įsigyti savo pirmąjį būstą, viduriniosios klasės pensinio amžiaus poros dažnai jau turi nekilnojamo turto, kurio vertės pakanka ir vyro, ir jo buvusios žmonos „naujai gyvenimo pradžiai“. Prie to prisideda ir vis labiau įsigalintis septintame ir aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmečiais viešpatavęs įsitikinimas, jog gyvenimu reikia mėgautis, o ne jį kentėti. Vaikai jau užaugę ir palikę namus, tai kas dar galėtų porą sulaikyti nuo skyrybų?
„Tai neišvengiamai taps vis dažnesniu reiškiniu, - teigia pagyvenusių žmonių gyvenimo būdo bendrovės „Saga“ generalinis direktorius Rosas Altmannas. - Daugelis į septintą dešimtį įžengusių vyrų ir moterų vis dar turi gyvus tėvus ir suvokia, kad tai dar ne pabaiga. Jie priešakyje dar turi didelę dalį gyvenimo ir susimąsto: „O ko aš noriu?“.
Sue Plumtree iš Ričmondo Sario grafystėje sutuoktinį paliko 2004 metais prieš pat savo šešiasdešimtmetį. Dabar ji dirba asmeninio tobulėjimo kursų vadove. „Buvau ištekėjusi 37 metus, kol galiausiai nusprendžiau, kad esu verta daugiau, - prisimena moteris. - Tai nereiškia, kad aš jo nebemylėjau, tiesiog atėjo laikas geresniam gyvenimui ir tai buvo geriausias mano sprendimas per visą gyvenimą“.
„Negaliu papasakoti, koks puikus septintas gyvenimo dešimtmetis. Užsiimu veikla, kurią dievinu. Pasakoju ir dalinuosi tuo, ką išmokau. Turiu tikslą, kurio anksčiau neturėjau. Mūsų santykiai buvo nelaimingi ir aš nesuvokiau turinti jėgų viską pakeisti“, - neslepia S. Plumtree.
Šis pasitenkinimo jausmo siekis vėlesniame amžiuje – šalutinis ilgaamžiškumo padarinys. „Kai kurios santuokos, kurios ankstesnėse kartose baigdavosi mirtimi, dabar baigiasi skyrybomis“, - aiškina Betsey Stevenson iš Pensilvanijos universiteto, kurios tyrimų sritis – santuoka ir skyrybos.
Amerikiečių sociologė Susan Brown mano, kad santuoka evoliucionavo ir galima išskirti skirtingus jos periodus. Pirmiausia buvo „institucinė fazė“, kai santuoka iš esmės buvo vertinama kaip ekonominis susitarimas. Po Antrojo pasaulinio karo ją pakeitė „draugiškumo fazė“, kai vyrams ir moterims buvo priskiriami tradiciniai šeimos maitintojo ir namų šeimininkės vaidmenys.
Vėliau, kažkuriuo metu aštuntajame dešimtmetyje ėmė formuotis nauji vyro ir moters santykiai ir prasidėjo „individualizmo fazė“. Joje pirmoje vietoje atsiduria asmeniniai poreikiai, kurie visiškai nebeatitinka griežtų tradicinės keturis dešimtmečius trunkančios santuokos kriterijų, ypatingai moterų atveju.
„Vyrus palikusios moterys dažnai jaučiasi taip, lyg vyrai niekada pernelyg nesistengė, kad jie tiesiog tikėjosi būti prižiūrimi, - teigia G. Bedell. - Išėjimas į pensiją dažnai porose tampa lemiamu momentu. Dauguma pusės amžiaus ribą peržengusių moterų jaučiasi atsisakiusios savęs dėl šeimos, kad pasirūpintų vaikais, kurie jau paliko lizdą. Todėl jos jaučia, kad atėjo metas įtvirtinti savo tapatybę, gyventi savo malonumui ir nustoti taikstytis su vaikiškais vyrų reikalavimais“.
Išsivadavimas iš engiančių vyrų draugijos daliai moterų tampa tikra atgaiva, vis dėlto daugumai jų tai asocijuojasi su milžinišku skausmu bei pažeidžiamumu, kurio dažniausia priežastis – vyrų neištikimybė.
„Dabar kur kas daugiau septintą dešimtį gyvenančių moterų yra vienišos ir kartais tai nėra jų pasirinkimas, - tikina R. Altmannas. - Daugelis moterų tikėjosi, kad jų vyrai pasirūpins jomis pensijoje ir staiga jų nebėra“.
„Be to, sulaukę šešiasdešimties, žmonės dabar nebesijaučia seni, nes suvokia, kad priešakyje dar laukia ilgi gyvenimo metai. Šiandieniniais laikais perėjimas į septintą dešimtį gali reikšti naujo gyvenimo pradžią. Galbūt baigiate darbą, galbūt vaikai palieka namus ir staiga susimąstai: „Kas toliau?“, - samprotauja R. Altmannas. - Galbūt amžiaus vidurio krizė ištinka kiek vėliau. Vyrai sulaukia septintos dešimties ir susimąsto: „Aš noriu kažko daugiau“. Anksčiau tai nutikdavo vyrams perkopus į penktą dešimtį. Galbūt viskas vyksta vėliau, nes žmonės ilgiau gyvena, vėliau susilaukia vaikų“.
R. Altmannas iš arti matė, kokios skausmingos gali būti vėlyvos ir netikėtos skyrybos. „Turiu draugę, kuri niekada nedirbo, nes visą laiką rūpinosi šeima. Tada jos vyras nusprendė norintis jaunesnės moters. Jis išėjo, o jai dabar taip sudėtinga užsidirbti pinigus. Ji tikėjosi, kad jiedu bus kartu amžinai. Tokioje situacijoje atsiduria daugybė moterų“, - pasakoja R. Altmannas.
Socialinė izoliacija ir skurdas – įprastas skyrybų rezultatas, o kur dar bylinėjimosi kančios. Advokatų kontoros „Manches“ darbuotoja Jo Edwards specializuojasi „aukštos vertės skyrybų“ bylose.
„Pastebėjau, kad skyrybas išgyvenančių vyresnio amžiaus porų skaičius ženkliai išaugo. Šiuo metu tarp mano klientų turbūt trečdalis santuokoje yra nugyvenę 20 ar daugiau metų. Vyresnių porų atveju tenka išnarplioti du gyvenimus, kuriuose netrūksta turto, o galbūt ir skolų“, - komentuoja advokatė.
Klientai neretai išsako ir kur kas asmeniškesnius rūpesčius. „Moterys ypač nerimauja dėl to, ar pavyks sutikti kitą žmogų. Šešiasdešimtmetį atšventusiems žmonėms tai kelia baimę“, - teigia J. Edwards.
Tas faktas, kad į pasimatymus vaikšto vis daugiau žilstelėjusių žmonių, turi netikėtų pasekmių. Vyresnio amžiaus žmonės, kuriems nebereikia nerimauti dėl nepageidaujamo nėštumo, dažnai mylisi be jokių barjerinės kontracepcijos priemonių, o tai lėmė didesnį lytiniu keliu plintančių ligų paplitimą.
Vis dėlto garbiame amžiuje skyryboms pasiryžusi S. Plumtree tvirtina, kad šis sprendimas jai suteikė išsilaisvinimą. Jos sutuoktinis, kuriam skyrybų metu buvo 69 metai, iš pradžių į naująją savo padėtį reagavo „su pykčiu, kartėliu ir nuoskauda“, tačiau vėliau atrado save iš naujo.
„Dabar jis gyvena užsienyje ir tapo aplinkosaugos aktyvistu, - pasakoja moteris. - Labai juo didžiuojuosi. Jis gyvena taip, kaip turėjo gyventi. Tai jam teikia pasitenkinimą, esu tuo tikra“.
„Žmonės myli, tačiau ne visada tai paveikia kitą žmogų. Turėjau ilgą sąrašą to, ką jis padarė ar pasakė blogai. Kaip įrodymą, kad tai buvo jo kaltė. Man prireikė kelerių metų suvokti, kad ir pati prie to prisidėjau, o tai padaryti buvo nelengva. Skaudinau jį visais įmanomais būdais, norėjau, kad jis pasikeistų. Nuolat zyziau ir norėjau jį kontroliuoti. Svarbiausia yra tai, kad pripažindama savo įnašą į skyrybas aš tapau stipresnė. Jeigu kada įsimylėsiu vėl, žinosiu, ko nereikia daryti“, - reziumuoja šešiasdešimties skyryboms pasiryžusi S. Plumtree.
