Kai pastojau, tapau labai irzli ir nuolat verkdavau, nes maniau, kad gyvenimas baigėsi. Kai buvau 6 mėn. nėščia, mes susituokėm civilinės metrikacijos centre.
Kai gimė mergaitė, gyvenimas pasikeitė, vyras nuolatos jautėsi pavargęs tiek fiziškai tiek morališkai. Be to, žinau, kad aš prie to prisidėjau, nes nuolat jam priekaištaudavau, dėl to kad mažai skyrė mums su dukrele dėmesio, ir dėl to, kad nenorėjo mylėtis po gimdymo ( nors aš jau galėjau).
Kai klausiau jo neseniai, kodėl jis nenori to, jis sakė, kad tai nuodėmė ir kad po sekso jaučiasi kaltas (nors kai buvau nėščia, nieko tokio nebuvo tarp mūsų).
Neseniai vyras man pasakė, kad nežino, ar mane myli, Žinau, kad aš kalta, todėl prašau, patarkit kaip man vyrą susigrąžinti, nes tikiu, kad dar galima pataisyti viską, nes be jo nematau gyvenimo savo.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP BŪTI ŽMONA, KAI TAU SEPTYNIOLIKA?
Supratau, kad jūs tikrai jaučiatės kalta, nors galėtumėte ir nesijausti. Kaltės jausmas kyla, kai jūs peržengiate kažkokias normas.
Jei laikysime norma tai, kad tuoktis ir gimdyti geriau sulaukus pilnametystės, tai tuomet jūs tikrai tą normą peržengėte. Bet čia juk susitarimo ir papročių reikalas. Didesnėje dalyje Azijos bei Afrikos šalių normos yra kitokios, ir jūsų pastojimas bei gimdymas šešiolikos metų būtų laikomi normaliu dalyku.
Lietuvoje yra aukštesnė norma, kada gimdyti ir tuoktis, nors pripažįstama, kad šešiolikos metų merginos jau būna lytiškai subrendusios. Galbūt tik socialinė jų branda dažnai atsilieka, t.y. jūsų amžiaus merginos dažniausiai dar būna nebaigusios mokytis ir neįsitvirtinę profesijoje.
Psichologiškai jos irgi dar nebūna pilnai subrendusios, dažnai gyvena paauglių reakcijomis ir nelabai susivokia, kas jos yra ir kam skirtos. Ta prasme, jūs skiriatės nuo daugumos bendraamžių, kurios dabar tik baiginėja mokyklas.
Galbūt tėvai ir kiti žmonės jus smerkia? Tačiau jūs rašote, kad kalta jaučiatės ne dėl to, o todėl, kad prisidedate prie vyro nuovargio jam priekaištaudama. Matyt jūs norma laikote tokią būseną, kuomet žmona pasitinka vyrą tik kerinčia šypsena, niekad nekelia balso, viskuo patenkinta, ir tarp sutuoktinių yra tik seksas ir meilė. Jei yra kitaip, jūs prisiimate už tai atsakomybę ir jaučiatės kalta.
Šioje vietoje man norisi jums priminti, kad vyras didele dalimi pats atsako už savo nuovargį, juolab kad yra pilnametis žmogus. Prisidėti prie kito žmogaus nuovargio apskritai nelabai išeina. Labai sunku kam nors ką nors „išvarginti“ ar „supykdyti“. Tam reikia labai stengtis. Geriausiai tai sekasi padaryti mažiems vaikams, kurie vargina savo tėvus. Vargu ar jūs stengėtės sugadinti vyrui nuotaiką.
Tiesiog pirmoji motinystė visuomet reikalauja daug įtampos ir pastangų. Juk viskas daroma pirmą kartą. Jei jūs turėsite antrą ir trečią vaiką, tai pamatysite, kad juos auginti bus vis lengviau. O dabar jums daug dalykų atrodo sudėtingi, jūs būnate įsitempusi, nes bijote padaryti kokią nors klaidą: kaip jį maitinti? Kaip rengti? Ar jis neserga? Ar gerai vystosi?
Šioje vietoje reikalinga patyrusių moterų parama. Jei jūsų tėvai jums nepadeda, visus lūkesčius jūs nukreipiate į vyrą. Vyrai tokiais atvejais atsilieka savo tėvystės instinktu nuo žmonų. Dažnai atsiradus kūdikiui jiems viduje kaupiasi nepasitenkinimas, lyg jie patys būtų vaikai, kuriuos nuo mamos atskirtų naujai gimęs broliukas ar sesutė. Jiems ima atrodyti, kad žmona jų tiek kiek anksčiau, nebemyli, o vaikas tampa varžovu. Tokioje situacijoje sunku susilaukti vyro paramos.
Jūs pastebėjote, kad vyras atsisako su jumis mylėtis, abejoja ar jus myli. Ir jums kyla noras jį sulaikyti, viską pataisyti, grąžinti tokius santykius, kurie pas jus buvo. Tarsi iš šeimos su trimis žmonėmis jums vėl norėtųsi grįžti į dviejų širdžių sąjungą. Tai ką tuomet jums daryti su meile vaikui? Persiplėšti?
Man atrodo, kad tai per daug sunkus uždavinys jaunai motinai. Juk vien mažo vaiko auginimas yra nelengvas dalykas, o kur dar spręsti santuokos problemas? Jei jūs už vaiką atsakote beveik šimtu procentų, tai už savo santykius su vyru, kai buvote tik dviese, atsakėte daugiausiai penkiasdešimt procentų.
Žinoma, savo atsakomybę už vaiko auginimą jums norėjosi paskirstyti tolygiau, dėl to jūs vyrui ir priekaištaudavote. O dabar jūs dar norite jį išlaikyti. Laikykite tai antraeiliu dalyku. Susikoncentruokite į vaiką, o vyrui reikalavimus pamažinkite. Ir kaupkite gyvenimišką patirtį apie vyrus.
Kaip jūs pastebėjote, nepaisant didelės meilės, vyrai negali tapti lygiaverčiais žmonų pagalbininkais. Taip, šiuolaikiniai vyrai kartais ima tėvystės atostogas, įvaldo pieno mišinukų gamybą, vaiko vystymą bei migdymo paslaptis.
Tačiau jiems vis dėlto sudėtinga būti motinomis, ir jų vaidmuo šeimos gyvenime galėtų būti labiau praktiškas: aprūpinti šeimą, kartais nuo karto leisti žmonai pailsėti, tarkime, išleisti ją į miestą, bendrauti su ja.
Norėtųsi, kad jie skirtų žmonoms dėmesį kaip moterims, nenustotų su jomis mylėtis, tačiau tokių idealių vyrų nėra daug. Įprastinė situacija, kai pastojimas būna netikėtas ir ankstyvas, yra tokia: vyras jaučia, kad viskas „užgriuvo“ ant jo pečių, kad kiti vaikinai gyvena laisvesnį gyvenimą, ieško nuotykių, mokosi, pramogauja. O jam štai nepasisekė, nes jis „įsikinkė į jungą“.
Žinoma, dalį atsakomybės už tai jis prisiima, o jūsiškis netgi pats buvo prieš abortą, tačiau laimingas jis nesijaučia, labiau jaučiasi nuskriaustas gyvenimo. Norisi surasti kaltininką. Kartais tokiais atvejais vyrai kaltina žmonas: „čia viskas įvyko per tave“. Jūsų atveju vyras kaltina save patį, netgi laiko seksą nuodėme. Tačiau man atrodo, kad širdies gilumoje jis norėtų apkaltinti ir jus. Ir negalėdamas to padaryti žodžiais - jūs to nenusipelnėte - išreiškia tai veiksmais: „aš tavęs nenoriu“.
Tai jis jus baudžia ar kaltina be žodžių? Panašu, kad taip. Ar tai reiškia, kad jūs kalta ir to nusipelnėte? Ne, nereiškia. Žmonės tiesiog kaltina vienas kitą, kai neranda išeities ir atsiduria nemalonioje situacijoje. Šitai reikia prisiminti, ir vyro elgesį suprasti taip: „tau blogai, bet tai nesusiję su manimi“.
Ir jums tai gali būti naujas uždavinys: išmokti priimti artimo žmogaus kančią, skausmą, nusivylimą, bet nesiimti už tai visiškos atsakomybės. Tai įmanoma padaryti per tikėjimą: jūs tikite, kad yra aukštesnės jėgos, kurios suveda žmones kartu ir padeda užsimegzti gyvybei.
Gyvybė - aukščiausia vertybė, o gyvenimo skausmas - jo kaina. Kažkada taip suėjo tolimi jūsų protėviai, per kuriuos po kelių kartų atsiradote jūs. Niekas dabar nebeprisimena, kas jie buvo ir kokiomis aplinkybėmis jie susitiko, ar buvo tai iki aštuoniolikos ar po, ar stipriai jie mylėjo vienas kitą, ar ne. Faktas yra vienas: jūs šiandien esate gyva. Jų dėka. Ir tai pateisina visus jų, tų nežinomų protėvių, trūkumus.
Tai argi jūsų tolimų, dar negimusių ainių gyvybė nepateisina jūsų ir jūsų vyro trūkumų?
Prisiminkite tai.
Pagarbiai,
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
