Prieš dvejus metus nusipirkome seną vienkiemį Aukštaitijoje, netoli mano gimtojo miestelio, prie nuostabaus nedidelio ežeriuko. Ištrūkusi iš didmiesčio jaučiausi jame lyg pačiame tikriausiame rojuje.
© Shutterstock nuotr.

Nemoku net apsakyti, kaip mane džiugino gandrai, susikrovę lizdą senutėlės liepos viršūnėje, naktimis nuo vėjo girgždančios langinės, nepaprastai gaivus ir tyras šulinio vanduo… Ištisas savaites laukdavau penktadienio vakaro, kada po įtempto darbo savaitės pagaliau vėl atsidursiu pačiame nuostabiausiame žemės kampelyje.

Apie vasaros poilsį prie jūros net nepagalvodavau, – norėjosi ramybės, tylos, miško ir pievų gaiva kvepiančio oro… Vyras taip pat labai džiaugėsi mūsų sodyba, nors prieš ją įsigyjant tokią mano užgaidą laikė jei ne absurdiška, tai bent nesąmoninga. Šį bei tą pakeitę viduje, nudažę namuką ir apsitvarkę aplinką, galų gale jau abu pritarėme minčiai, jog manoji idėja buvo tiesiog puiki.

Šitoje kaimo tyloje, kur už sienos nesigirdėjo nei kaimynų knarkimas, nei barniai, nei šunų lojimas, kur vidury nakties po langais neužkaukdavo automobilių signalizacijos, tarytum iš naujo įsiplieskė ir mūsų jausmai. Čia mes nesikalbėdavome apie nesibaigiančius darbus, miesto gyvenimo maratoną, neturėjome jokių įsipareigojimų draugams, giminaičiams ir kaimynams. Čia mes ne tekini akimirkai prasikeisdavome tarpduryje, o galėjome ilgai žiūrėti vienas į kitą sodindami gėles ar tiesiog gerdami popiečio arbatą. Tapome vienas kitam švelnesni, atidesni, meilesni. Pradėjome daugiau šypsotis, bendrauti. Kažkaip netikėtai net ir kartoką prieskonį įgavęs mūsų „medus“ staiga vėl tapo saldus, gundantis, jo norėjome – kaip jaunystėje – neįtikėtinai daug…

Vaikai iškart pastebėjo, kad kažkas mūsų santykiuose pasikeitė. Būdami švelnesni vienas kitam, mes ir su jais ėmėme visai kitaip bendrauti. Nesibardavome, nesiginčydavome, viską išspręsdavome ramiai, taikiai, vis dažniau juokdavomės, o kartais visi kartu šėliodavome kaip tikri paaugliai. Net ir grįžę į mažą it degtukų dėžutė savo butą mes būdavome pakantesni vienas kitam, ne tokie sudirgę ir ne tokie pavargę po dienos darbų.

Žiemą iki mūsų sodybos būdavo sunku nusikapstyti. Tekdavo ir stumti automobilį per pusnis, ir nusikasti nuo kelio sniegą. Tačiau net ir tai nesulaikydavo mūsų nuo savaitgalio kelionių į kaimą. Būdavo smagu suplukusiems, tačiau linksmiems po visų kelyje patirtų nuotykių sugriūti į šaltutėlius, tačiau jaukius savo namus. Iš pradžių greitai užsikurdavome krosnį, vėliau atsirado židinys. Valandų valandas sėdėdavome prisiglaudę vienas prie kito, žiūrėdavome į spragsinčią ugnį, gurkšnodavome arbatą arba karštą vyną ir būdavome patys laimingiausi pasaulyje.

Vasarą netikėtai mūsų sodyboje atsirado mažas juodas kačiukas. Išgirdome jį gailiai miaukiant po serbento krūmu. Vaikai pavadino kačiuką Skrebučiu. Išvažiuodami negalėdavome palikti jo vieno, išsiveždavome į miestą. Kitą kartą, atvažiavę po savaitės, ant laiptelių prie durų radome iš vytelių nupintą pintinę su joje pasodintu gėlės kereliu, pilte apsipylusiu žiedais. Be galo nustebome. Tačiau tai buvo tik netikėtumų pradžia: vėliau ant šulinio radome padėta didžiulių kriaušių, medaus, net pieno, įpilto į dailų molinį ąsotėlį – kartais jis būdavo dar šiltas. Kai kada rudenį kieme būdavo nugrėbstyti nukritę medžių lapai, į krūveles surinkti obuoliai. Kartą atvažiavę radome kibirėlį su vyšniomis, uždengtą dailia lentele, o po ja užkištą laiškelį su užrašytais žodžiais: “Tik tiek pavyko atimti iš varnėnų...“ Rašysena buvo gruboka, bet raidės dailios ir lygios, mažumėlę pasvirusios kitaip nei įprasta – kairėn.

Žiemą mūsų svečias nesilankydavo. Tik kartą, prieš iškrentant pirmajam sniegui, ant obels šakos po pačiu virtuvės langu radome pakabintą dailią mažą lesyklėlę. Ištisas valandas būdavo galima stebėti, kaip pakaitomis su zylutėmis pasisotinti atskrenda raudongalvis genys…

Nė vienas nieko negalėjome suprasti ir tuo labiau – paaiškinti. Ruošdamiesi kelionei į kaimą, visi keturi visada spėliodavome, kokį gi siurprizą šį kartą bus paruošęs nepažįstamas mūsų sodybos svečias. Džiaugėmės, kad jis nekrečia mums piktų pokštų, o vien tik džiugina gražiais slaptais savo apsilankymais. Tačiau įminti mįslę ne juokais norėjome visi.

Svarstėme galimybę kuriam nors vienam pasilikti ir pasekti, kas gi slapta aplanko mūsų namus. Ne kartą buvome išsiruošę ir į „ekspediciją“ po apylinkes, tačiau kilometro spinduliu neaptikome nė vienos akivaizdžiai gyvenamos sodybos, o tuo labiau nepamatėme karvės, bičių avilių ar sodo su didžiulėmis kriaušėmis. Po visų nesėkmingų paieškų vyras galiausiai nusprendė, kad mane lanko slaptas gerbėjas, visiškai netekęs galvos… Kaip kokią estrados ar kino žvaigždę… Visi iš tos minties smagiai pasijuokėme.

Taigi, žiemą praleidome ramiai. Artėjo pavasaris, o su juo ir penkioliktosios mūsų vestuvių metinės. Ta proga savo sodyboje surengėme vakarėlį artimiausiems draugams, kadaise buvusiems mūsų vestuvėse pabroliais ir pamergėmis. Važiavome neskubėdami, nedidelės mūsų automobilių kolonos priekyje, visiems rodydami kelią, žvalgydamiesi po nuostabias Aukštaitijos vietoves. Staiga gyvenvietėje paskui mus važiavęs bičiulis mirktelėjo šviesomis ir sustojo prie parduotuvės. Mes irgi išsiropštėme iš automobilio. Štai čia pačiu netikėčiausiu būdu ir išaiškėjo visa mūsų slaptojo namų svečio paslaptis.

Laukiant draugo ir visiems linksmai šurmuliuojant pro parduotuvės duris su senoviniu tinkliniu pirkinių krepšeliu išėjo mano pirmoji mokyklinė meilė – Poviliukas. Nemačiau jo daugiau kaip dvidešimt metų, tačiau iš karto atpažinau: tie patys tiesūs it stagarai, tik jau žili, plaukai, kumpa, didelė, kiek pakrypusi į šoną nosis, ir dar labiau padidėjusi kuprelė… Tiesą sakant, pati aš jo niekada ir nemylėjau, tik iš gailesčio retkarčiais leisdavausi po pamokų palydima iki namų arba paplukdoma valtele. Jis visą laiką tylėdavo, ir man būdavo gryna kančia ištverti tą pusvalandį, kurį turėdavau tipent šalia jo arba sėdėti valtelėje priešais.

Miestelyje visi šnekėjo, kad Poviliukas įsimylėjęs mane iki ausų. Bet kad jis buvo tikras keistuolis: kur nors vaikštinėdamas vis šnekėdavosi pats sau vienas su savimi, o mokykloje niekas iš jo nė žodžio išpešti negalėjo. Ko gero, ir man jis niekada nieko nėra pasakęs. Tik žiūrėdavo kaip močiutės veršiukas savo didelėmis, liūdnomis akimis… Išvažiavusi į miestą ilgai jas prisimindavau. Buvo gaila nelaimingo ir dėl manęs sielvartaujančio kiek nesveiko vaikino. Ilgainiui Poviliuko žvilgsnis išbluko, ir aš jį visiškai užmiršau. O štai dabar ir vėl jis sudrumstė mano ramybę.

Po vakarėlio išlydėję svečius patys dar pasilikome savo sodyboje. Besitvarkant virtuvėje man pasirodė, kad palei klojimą akimirką šmėstelėjo tamsus aukštas šešėlis. Neapsirikau. Išbėgusi į kiemą apsižvalgyti už langinės radau užkištą didelį, gražų kambarinės gėlės žiedą ir laiškelį, kuriame buvo parašyta: „Mylėjau. Myliu. Mylėsiu. P.“

Sutrikau. Mano rankos, laikydamos laišką, drebėjo. Kaip pašėlusi daužėsi širdis. Buvo neįtikėtina, kad Povilas visus šituos dvidešimt metų puoselėjo man tokius pačius stiprius jausmus, kaip ir jaunystėje. Pabandžiau įsivaizduoti, kiek daug jam suteikiau sielos kančių, pati tuo metu gyvendama laimingą ir ramų gyvenimą.

Kitą savaitgalį į savo sodybą neatvažiavome. Nenorėjau rasti ant šulinio Povilo dovanų. Nenorėjau, kad kur nors pasislėpęs jis slapčia stebėtų mane. Tačiau vaikai labai ilgėjosi kaimo, troško maudynių jau spėjusiame sušilti ežero vandenyje, ir man teko nusileisti. Bet nei ant šulinio, nei ant laiptelių Povilo dovanų padėta nebuvo. Supratęs, kad atskleidžiau slaptojo svečio paslaptį, jis parašė man vieną vienintelį laiškelį ir visiems laikams išnyko iš mano gyvenimo. Vien tik apie kojas besiglaustantis Skrebutis primena liūdną nelaimingo Poviliuko veidą. Dabar jau tikrai netikiu, kad šis katinėlis pas mus atklydo atsitiktinai.

Ši istorija atsiųsta konkursui „Meilės istorija, kurios negaliu pamiršti“. Dėkojame Simonai ir laukiame jūsų meilės istorijų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Helsinkyje prasideda Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimas (113)

Pirmadienį Helsinkyje susitinka JAV ir Rusijos vadovai. Tai pirmasis dvišalis Donaldo Trumpo...

Venckienės byloje JAV – buvusio vyro laiškas: baimės ir nuogąstavimai dėl sūnaus (292)

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) teismas jau išnagrinėjo Neringos Venckienės bylą ir pateikė...

Po avarijos Leipalingyje mikroautobusas atsidūrė griovy, kitas vairuotojas stipriai sužalotas

Pirmadienį priešpiet netoli Druskininkų įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė trys automobiliai.

Meistrai išgyvena aukso amžių: prisikviesti neįmanoma, prašo nerealių sumų (755)

Sugedęs šaldytuvas, skalbimo mašina, nuolat tekantis vanduo iš klozeto bakelio – tikras galvos...

Ar Lietuvai pavojingas Trumpo susitikimas su Putinu? (238)

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pirmadienį Helsinkyje susitinka su Rusijos vadovu...

Finalo atgarsiai: antrą kartą išsiskleidęs Putino skėtis ir daininga kroatų paskutinė vakarienė (8)

Vladimiro Putino skėtis tapo baigiamuoju pasaulio futbolo čempionato Rusijoje akcentu. Per...

Atsikratymas sena dujine virykle tapo tikru galvosūkiu: lengviau būtų buvę palikti prie konteinerio nurodė tokių atliekų surinkimo vietas (1)

Sena dujinė viryklė gali virsti galvos skausmu – neturintys galimybės pristatyti tokią...

Atlanta link altoriaus žengė su paslėpta ant batelių mylimojo žinute: vestuvių rytą pamačiusi dovaną susigraudino (16)

Šį savaitgalį amžiną meilę vienas kitam prisiekė buvusi atlikėja, o dabar renginių...

Kotletų reabilitacija: geras skonis slypi paprastose detalėse (17)

Po Dainų šventės maisto skandalo ir visų tų matytų marmalų man norisi kiek reabilituoti...

Ankštiniai produktai: pavojinga augalinių baltymų pusė (23)

Įvairūs ankštiniai produktai ( pupelės , žirniai, lęšiai, soja, avinžirniai ir žemės...