- Visos mes kai kada prieš vonios veidrodį tampame aktorėmis. O kaip yra iš tikrųjų?
Iš tiesų kiekviena moteris šeimoje ar poroje atlieka tam tikrą vaidmenį. Jį, o kartu ir mūsų elgesio modelį nulemia mūsų pasąmonėje surašytas gyvenimo scenarijus (vadinamosios pasąmoninės psichologinės struktūros). Nustatyta, kad šie scenarijai dažniausiai yra tipiški, pasikartojantys.
Viena vertus, scenarijai ir vaidmenys garantuoja tam tikrą stabilumą, nuspėjamą elgesį, kita vertus, skatina mus būti nelanksčius, nepakankamai kūrybingus. Kai kuriais atvejais moteris tampa savo vaidmens įkaite. Toks gyvenimas jai nepatinka, bet ji nieko negali padaryti, nes nesuvokia savo elgesio priežasčių. Pagelbėti gali specialistas, analizuojamoji literatūra. Tad, kaip minėjau, nors visi atliekame tam tikrus vaidmenis, kartojame scenarijus, verta žinoti: jeigu jie mums trukdo, galime juos keisti. Vis dėlto šiuo atveju mes renkamės vaidmenis, o ne jie mus.
- Kokie vaidmenys populiariausi?
Gana dažnai pasitaikantis – romantikė. Tai moteris, kurios gyvenimo atskaitos taškas yra meilė. Mylėti ir būti mylimai – toks pagrindinis jos siekis, tampantis gyvenimo kokybės, savęs pačios matu. Ji nuolatos apie tai kalba, eikvoja daug energijos, išgyvena, jei šioje srityje atsiranda problemų, nors dažnai jos egzistuoja tik moters vaizduotėje.
Šis vaidmuo prasmingas ir geras santykių su vyru pradžioje, kol ryšys dar tik mezgasi, bet vėliau gali pradėti trukdyti. Ypač kai moteriai tai tampa tarsi nuolatine būsena. Tai atspindi asmenybės nebrandumą.
Romantinė meilė adekvati ankstyvoje jaunystėje, pirmuosius kelerius ryšio metus, medaus mėnesį, o vėliau turi peraugti į racionalesnį, atsakingesnį meilės ryšį.
Ilgainiui jausmas, kad yra besąlygiškai mylima, mažėja, atsiranda nesutarimų, konfliktų, kada tenka kentėti, nusileisti ar nusižeminti. Mūsų romantikė pradeda kaltinti vyrą, jaučiasi nuskriausta ir nelaiminga, galbūt net ieško geresnio...
- Kokios priežastys gali lemti tokio vaidmens pasirinkimą?
Gali būti, kad vaikystėje tokioms moterims trūko artumo su tėvais arba jie jas pernelyg globojo, laikė ypatingomis, neleido, kad nosį nusibalnotų, pasimokytų. Suaugusios romantikės nepasiruošusios priimti sunkumų ir laukia stebuklo iš sutuoktinio. Stebuklui neįvykus – priekaištauja ir pyksta.
Kita vertus, šiuolaikinėje kultūroje santuoka dažnai tapatinama su romantine meile. O tikroji tiesa apie tarpusavio santykius yra ta, kad savo neįsisąmonintus poreikius ir jausmus žmogus projektuoja į partnerį. Tarp gausybės kitos lyties asmenų mūsų dėmesį patraukia tie, kurie savo savybėmis atitinka mūsų projekcijas. Taip romantiniai santykiai sukelia stipraus ryšio ir grįžimo į save jausmą. Iš tokių projekcijų ryškiausia meilė iš pirmo žvilgsnio. Gyvenimas kartu pamažu naikina projekcijas, pradeda atrodyti, kad žmogus pasikeitė, tavęs nebesupranta. Tuomet skiriamasi ir ieškoma kitos projekcijų aukos.
Šeimos institucija susiformavo ne meilės pagrindu. Pagrindinė šeimos funkcija – perduoti iš kartos į kartą vertybes, etninę priklausomybę, religines tradicijas, valdžią. Racionaliu pagrindu sukurtos šeimos paliko istorijoje daug reikšmingesnį pėdsaką nei santuokos iš meilės.
Abipusės naudos pagrindu sudarytos santuokos turi kur kas daugiau galimybių išlikti iki gyvenimo galo nei tos, kurias sujungė romantinės svajonės.
- Kokie kiti ryškesni moterų vaidmenys?
Taip pat plačiai paplitęs vaidmuo – mergaitė. Jis būdingas moterims, kurioms vaikystėje buvo nuolatos pabrėžiama, jog jos ypatingos tuo, kad yra mergaitės, gražuolės, princesės, toms, kurios buvo puošiamos, lepinamos. Ypač jei mergaitiškas savybes, tokias kaip grožis, meilumas, švelnumas, išryškindavo tėvas.
Ir šeimoje su vyru ji jaučiasi mergaitė. Tokia moteris laukia, kad vyras ja žavėtųsi, garbintų. Kaip mergaičiukė bendrauja ir su vaikais. Ją galima atpažinti iš elgesio: nuolat verkšlena, koketiška, kalba plonu balseliu, rengiasi vaikiškai. Vaikams ji nebus pakankamai brandi mama.
Vyras su „mergaite“ gerai jausis tik tada, jei jis tėviškos natūros. Priešingu atveju tikėsis iš jos įsipareigojimų, nuoseklumo, atsakomybės, kantrumo, o ji to duoti nesugebės. Tad konfliktai neišvengiami.
- Nemažai moterų santuokoje jaučiasi aukomis. Kodėl?
Tai tikrai dažnas vaidmuo. Tokia moteris jaučiasi pasiaukojusi šeimai, darbui, draugams, kaimynams. Jos visas gyvenimas – pasiaukojimas. Paprastai tai lemia nepasitikėjimas savimi, kai moteriai nuo pat vaikystės atrodo, kad būdama savimi, gyvendama paprastai ji nėra vertinga. Vertės įgyja tik tada, kai ypač kenčia.
Dažnai tai būna pakartotas gyvenimo scenarijus, perimtas iš mamos ar tetos, kurios nuolat sakė: ach, kaip man sunku, kaip aš vargstu. Gyvenimas atsipalaidavus, džiaugsmingai, be kančios joms atrodo kaip nuodėmė, aplaidumas.
Aukos vaidmuo būna labai įvairus. Pavyzdžiui, aš silpna ir bejėgė. Aš mažai ką galiu, man neišeina, nes esu prastos sveikatos. Esu vargšė, ligonė, bet man niekas nepadeda, nors man sunku. Tokia moteris tikisi pagalbos iš kitų, netgi ją provokuoja. Tiek daug tos pagalbos vyras negali suteikti, be to, jam reikia lygiavertės partnerės, o ne trokštančios nuolatinės globos. Tada bejėgė pradeda pykti ir skleisti tą pyktį aplinkui, santykiai ima braškėti.
Kitas vaidmuo – aš esu nereikšminga. Jis susijęs su nepakankamu savęs vertinimu. Tokia moteris nereiškia jokių norų, atsisako savo poreikių, viską sutinka daryti, kaip nori kiti, kaip pageidauja šeima ar draugai, ir tikisi už tai būti įvertinta. Bet to įvertinimo nesulaukia arba jai jo nepakanka ir todėl jaučiasi nelaiminga, kenčia. Aplinkiniai nesupranta, kas darosi, ir santykiai ima šlyti. Geriausia būtų kiekvienam išsakyti savo norus ir bandyti juos derinti, o ne manipuliuoti.
Kontroliuotoja savo norus ir pretenzijas išsako ne prašydama, o reikalaudama. Aš geriausiai viską žinau, kas teisinga, kaip turi būti, įsitikinusi ji. Tokį elgesį lemia nesaugumo jausmas, moteris mano, kad jei vadeles paleis iš rankų, viskas sugrius. Tai vienas iš sudėtingiausių vaidmenų santykių prasme. Vaikai ima priešintis, ypač paauglystėje, vyras – daug dirbti, žvejoti ar susiranda kitą. O moteris nuoširdžiai jaučiasi teisi, nes įsivaizduoja tai daranti šeimos narių labui.
Demonstratyvus vaidmuo būdingas asmenybei, kuri savo vertę paryškina tuo, kad joje visko labai daug. Liejasi ryškios emocijos, išraiškingi gestai, ji visa pasinėrusi į veiklą. Tokios moterys isteriškos, įsivaizduoja, kad jų pareiga visus užimti: šalia esantiems žmonėms tiesiog nebėra kuo kvėpuoti. Iš tiesų jos nesaugiai jaučiasi, o sulaukusios dėmesio pasijunta geriau. Tai nebrandžios, sunkiai pasikeičiančios asmenybės.
Kaip tobulinti savo vaidmenį šeimoje ir nebūti auka
Išmokite neįsižeisti. Nemažai moterų pabrėžia: aš jautri, aš greitai įsižeidžiu, laikydamos tai vertybe. Tai jokia vertybė, tai jų problema (o ne neva jas įžeidusiųjų). Užuot toleravusios, atleidusios, supratusios, jos įsižeidžia, rodydamos, kad joms skaudu, jaučiasi nuskriaustos. Tai ne kas kita, kaip savęs sureikšminimas. Reikia išmokti nesusireikšminti, nesijausti pasaulio bamba. Tada nesijausi auka, o tarpusavio santykiai pagerės.
Nėra ko per daug aiškintis. Aiškintis santykius tapo per daug madinga, ypač tarp jaunesnės kartos žmonių. Kai aiškinamasi dėl kiekvienos smulkmenos, viskas analizuojama, įrodinėjamos tiesos, nieko gero nelauk. Kilus konfliktui šeimoje dažnai užtenka trumpai pasikalbėti apie problemą ir toliau ramiai gyventi. Dar vienas patarimas – geriau priimti žmones tokius, kokie jie yra, ir per daug nesiaiškinti, tai daryti tik devynis kartus pamatavus, be emocijų.
Be reikalo neįsivelkite į ginčus. Reikėtų išmokti pajausti, kur yra mano daržas ir mano tvora, mano problemos, pyktis, nepasitenkinimas, mano reikalas, o kur kito žmogaus, šiuo atveju vyro. Nesvarbu, ar kalbama apie jo elgesį, uždarbį, santykius, gimines. Jeigu neklausia, nepatarinėkite, nekontroliuokite ir pykti nereikės. Išmokus pristabdyti save, suvokus, kad tyla – gera byla, tarpusavio santykiai ir pačių savijauta tikrai pagerės.
Išmokite atskirti norus ir lūkesčius. Jei ko nors norime, turime to paprašyti. Dažnai moterys laukia, kol vyras susipras pats. Netiesiogiai spaudžia, manipuliuoja, o jis vis nesusipranta. Tai gali tęstis visą gyvenimą ir sudaro prielaidas jaustis nesuprastai, nelaimingai, vargšei aukai. Lūkesčiai kelia santykių problemas, deja, moterys labiau remiasi jais, esą, negi aš jam viską turiu pasakyti?
Bet išsakius lūkestį kaip norą, kur kas gražiau skamba. Ir vyras dažnai moters norą patenkina su malonumu. O kai manipuliuojama, jis jaučiasi nemaloniai ir gali to specialiai nedaryti. Išreikšti norą – tikrai nereiškia nusižeminti.
Lengviau atpažinsite turinti polinkį pasijusti auka, jei atsakysite į žemiau pateiktus klausimus.
1. Sunkiai suvaldote emocijas, kai negalite kitam kažko įrodyti?
2. Jums svarbu savo laimėjimais pasigirti kitiems?
3. Visada norite pasipasakoti, kad pavyko ką nors nugalėti?
4. Jus žeidžia kitų elgesys ir pasisakymai?
5. Jums sunku sumeluoti, netgi kai tai jums svarbu?
6. Kai ginate savo interesus, jaučiate kaltę?
7. Sutrinkate, kai susiduriate su pasipiktinusiu žmogumi?
8. Dažnai kartojate: „Jis (ji) manęs nesupranta“?
9. Manote, kad kančia neišvengiama ir jūs privalote kentėti?
10. Jums sunku pasitraukti nuo nusibodusio, neįdomaus žmogaus?
11. Nuolat teisinatės, nors tai jums nepatinka?
12. Daug laiko skiriate santykių su artimaisiais ir draugais aiškinimuisi?
Jei pajutote, kad į kai kuriuos klausimus atsakote „taip“, vadinasi, esate asmenybė, kuri pati sau kelia stresą, nes tapote AUKA. Ar dažnai jaučiate, kad bendraudami su kitais TURITE kažką kalbėti, TURITE būti kažkokie? Jei Jūsų žodyne egzistuoja TURIU, esate AUKA, priklausoma nuo santykių su kitais, tai yra nuo jų geraširdiškumo. Jei kiti pripažins jūsų vertę, jausitės gerai, jei ne – patirsite krachą.
