Jis labai panašus bruožais į mane, mes labai panašūs. Tiek išore, tiek vidumi. Pradžia draugystės buvo labai graži, aš į viską žiūrėjau per rožinius akinius, maniau, sutikau savo gyvenimo meilę. Mes susitikdavome ne dažnai, per mėnesį kartą... Mus anuomet jungė seksas.
Kaskart susitikę pasimylėdavome. Viskas būtų buvę gal ir gerai, tik po kokio pusmečio jis man pasakė, kad nebenori bendrauti su manimi, kad mes pernelyg panašūs... Aš tada labai kentėjau... Stengiausi su juo susirašyti, bet jis mane ignoravo, pasikeitė telefono numerį ir paliko mane užsitvėręs didžiule siena.
Praėjo keletas metų, ir aš sutikau dar vieną žmogų, kuris buvo beveik mano idealas po buvusio vaikino. Tada atrodė, kad aš jau pasirengusi pradėti naujus santykius, jau žaizdos užgijo... Mes pradėjome gyventi kartu, aš jį išties pamilau. Draugystės pradžioje nebuvau labai patikli, ne kartą pamelavau apie kai kurias mano gyvenimo aplinkybes, nes norėjau jam patikti. Žinoma, po kiek laiko viskas išaiškėjo, bet jis man atleido, ir viskas buvo puiku.
Bet štai vieną gražią dieną sugalvojau, kad reikia paieškoti buvusio savo, nes tuo momentu buvo įdomu, kaip jam sekasi, kaip jis begyvena... Aš jo nepamiršau. Tenka pripažinti tai. Ir radau jį viename socialiniame tinkle. Parašiau jam žinutę ir, kaip bebūtų keista, jis man atrašė. O tada ir prasidėjo dilema...
Ir tai tęsiasi iki šiol, jau kokius ketverius metus. Aš jo negebu pamiršti. Dabar priėjau tokią ribą, kai savo mylimąjį nebe taip stipriai bemyliu. Dėl to kalta turbūt praeitis, kurios negaliu pamiršti. Man dėl to labai skaudu. Noriu išsilaisvinti iš tų pančių. Todėl noriu Jūsų paprašyti, kad patartumėte, ką man daryti: ar likti su tikrąja gyvenimo meile ir stengtis sukandus dantis pamiršti praeities žmogų, ar atnaujinti ryšius su buvusiuoju, nors jis man dabar vis dar abejingas, aš jį traukiu tik fiziškai, seksualiai?
Buvusiajam reikia šeimos, o man reikia karjeros, apie šeimą tikrai negalvoju. Nebent... Likčiau viena, palikčiau savo vaikiną, kuris mane labai myli ir su buvusiuoju susitikinėčiau dėl artumo ir sekso, taip pat išklausymo ir pasikalbėjimo. O tada, kaip sakoma, ateitis parodys...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Manau, kad jūsų pasirinkimas – susitikinėti su senu vaikinu ar pamiršti jį - iš tikrųjų stokoja vieno svarbaus dalyko - ką jūs mylite. Jei jūs tikrai mylėtumėte, svarstymų nebūtų. Jūs tik rašote, kad norite padaryti karjerą. Tai - jūsų intuityvus žinojimas, ir jis yra tikras. Jūs rašote apie seksą su senu vaikinu, ir apie tai, kad traukiate jį fiziškai, ir kad su juo smagu pasikalbėti. Jūs rašote apie tai, kad naujas vaikinas yra idealus ir jus myli. Tačiau jūs nerašote, ką mylite jūs pati.
Tai nėra blogai. Tai tik rodo jūsų poreikį būti mylimai, kuriam patenkinti gali neužtekti ne tik šių dviejų vaikinų, bet ir kelių kitų. O jums norisi pasirinkti tarp dviejų žmonių, kurie jums nėra abejingi.
Kam jums būti su šiais žmonėmis, kurie jums nėra abejingi? Dažniausiai į tai žmones stumia meilės poreikis, ir ne bet kokios meilės, bet meilės, kurią mes turime gauti. O poreikis mylėti pačiai? Jis nelabai jaučiamas iš jūsų laiško, nes karjera daugiau susijusi su pasiekimais, su savigarba. Mylėdami kitus mes dažniausiai mažiau dėmesio skiriame savo statusui ir pasiekimams. O siekdami statuso priversti mažiau įsipareigoti prieš artimus žmones, mažiau jais rūpintis. Ir tuo pačiu mums reikia, kad kažkas mus mylėtų. Taigi, jūs labiau siekiate būti mylimai, nei mylėti, ir tuo pačiu siekiate daryti karjerą. Manau, kad teisingiausia būtų taip ir padaryti.
Visai atsisakyti santykių jūs negalite. Šis jūsų poreikis panašus į alkį: kad jums skirtų dėmesį, kad jumis žavėtųsi, kad jūsų trokštų, kad jus kalbintų ir glostytų. Abu vaikinai gali padaryti dalį šių veiksmų. Rinktis tarp šių žmonių nereikia, galima su dėkingumu priimti visa tai.
Taip, manau, kad kol jūs nesate įsipareigojusi nei prieš vieną vaikiną, kol negalite pasakyti, kad mylite kurį nors iš jų, tol jūs galite derinti abu tarpusavyje. Neslėpdama, kad kol kas nepasiruošusi visiškai atsiduoti meilei. Ir nesigėdykite to. Juk kalba eina ne apie įgeidžius, ne apie glostomą savimeilę, o apie tai, kad jums kažko reikia iš tikrųjų. Kodėl?
Dažniausiai stiprūs meilės poreikiai reiškiasi tuomet, kai mums aiškiai truko meilės iš vieno ar abiejų tėvų, tačiau mes jautėme iš jų postūmį daug pasiekti. Jie tarsi suteikia mums „gyvenimo scenarijų“, kuriame trūksta: arba meilės, arba gyvenimo džiaugsmo. Užtat mums įteigiama, kad teks dėti daug racionalių pastangų kelti ir išlaikyti savo statusą.
Tačiau tuo pat metu mumyse gyvena poreikis būti mylimais, ir jei mes gyvenime nerandame mus mylinčių žmonių, mums vystosi ligos. Dėl to būtų neteisinga kaltinti mūsų egoizmu, jei mums trūksta esminių dalykų. Ir nebūtų teisinga versti mus ko nors atsisakyti. O renkantis tarp kelių dalykų tenka kažkurių atsisakyti, tiesa?
Jeigu jums, tarkime, reikia kalcio ir vandens, tai niekas neverčia jūsų rinktis tarp kalcio ar vandens. Vandens jūs galite atsigerti iš vandens butelio, o kalcio gauti, tarkime, iš pieno ar kalcio tablečių. Ir vandens pardavėjai neturėtų piktintis dėl to, kad jūs iš kažkur kitur gaunate kalcio. Nes jums būtini jie abu.
Manau, kad jūs šiame pavyzdyje rasite kažkokį neteisingą požiūrį. Jums gali pasirodyti, kad žmonės - tai ne vanduo, ne kalcis ir apskritai ne medžiaga. Jie – ne vartojamos prekės, o gyvi žmonės. Tai tiesa. Ir jiems labai svarbu būti vieninteliais, būti mylimais išskirtiniu būdu. Jie nesutiktų būti vienais iš daugelio. Jie nepasirašytų sandėrio, pagal kurį jie atliktų tik dalinį vaidmenį jūsų gyvenime. Jie reikalautų, kad jūs pasirinktumėte, su kuriuo iš jų jūs norite būti.
Pirmasis nenorėtų, kad jūs mylėtumėtės su kitu. O jūsų antrasis vaikinas greičiausiai reikalautų, kad jūs būtumėte su juo visą gyvenimą. Ir žinodama tai, jūs imate reikalauti iš savęs pačios pasirinkti. Tai - prievarta. Mylėti mes pradedame tuomet, kai pradedame. Ir tuomet įsijungia ne svarstymai, o intuityvus žinojimas, jausmas: su šiuo žmogumi būsiu visą gyvenimą.
Taigi, šiame etape jūs tiesiog negalite pasirinkti. Ir deja, tokiu atveju nei vienas iš jūsų vaikinų negali pasakyti, kad yra jūsų mylimas. Jeigu jie pasirašo tokiems santykiams, tai - jų reikalas. Tai nereiškia, kad jūs esate kažkokia baisi egoistė. Atvirkščiai. Vienam jūs galite suteikti puikų seksą, kitam tapti Nuostabiąja Dama, kurią jis gali garbinti.
Galima išlaikyti draugystę su vienu ir mylėtis su kitu. Vargu, ar jie galėtų susilieti ir tapti vienu žmogumi - tai būtų nerealus, fantastiškas derinys. Ir tokiu atveju jūs irgi turėtumėte tapti nerealia ir fantastiška moterimi, ir visa tai suteikti tokiam idealiam vyrui.
Tačiau jūs esate tokia, kokie esate. Šiame etape jūs galite priimti ir nelabai galite duoti. Kai ateis poreikis mylėti pačiai, jūs tai pajusite, ir tuomet jokių kankinančių pasirinkimų daryti jums nereikės.
Dabar tikėtina, kad jūs imsite save kaltinti meilės trukumu, laikyti save šalta „karjeriste“. Tai reikštų, kad jūs pasiduotumėte stereotipui, pagal kurį moteris PRIVALO būti mylinčia, duoti meilę, puoselėti santykius . O štai vyras turi teisę to nedaryti, jam atseit leidžiama atsiduoti karjerai, pinigų uždirbimui, sportui ir pramogoms su draugais. Iš to stereotipo verta išeiti. Ir vyrai, ir moterys turi vienodą teisę atsiduoti karjerai, ir iš vyrų tiek pat galima tikėtis, kad jie puoselės meilę ir rūpinsis santykiais. Tik kartelė neturėtų būti iškelta aukščiau, nei gali kiekvienas konkretus vyras kiekvienu konkrečiu momentu. Viskas keičiasi, žmonių poreikiai ir sugebėjimai - taip pat.
Taigi, linkiu jums gerbti savo poreikius ir kliautis intuicija.
Sėkmės!
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
