Gyvenu su draugu jau penkerius metus. Jis vyresnis už mane 8 metais. Pykomės nuo pat mūsų santykių pradžios. Maniau, jog tai normalu.. Na kol apsiprasime. Neapsipratom. Tebesipykstam iki šiol.
© Shutterstock nuotr.

Susipykti galime dėl bet ko, tiesiog viską matom skirtingai.
Dažniausiai dėl to, jog  noriu išeiti su draugėmis  vakare kur nors pasibūti ( Tikrai neinu dažnai) Apie klubus net nešneku, net nepamenu kada ir buvau.. Jam tai nepatinka. Nepatinka ir kai einu į sporto klubą vakarais. Nepatinka jam dar daug kas. Ir  kai nusprendžiau  mokytis nepatiko, taip pat ir mano darbas. Ir kolegos.

Beje, daugelį kartų turėjau atsisakyt savo planų dėl jo...

Kalbant apie mus: kartais išeiname kartu į kiną ar pavakarieniauti. 
Namie leidžiam laiką atskirai. Skirtinguose kambariuose veikiam kas sau ką. 

Norėčiau daugiau kokybiško laiko kartu, pakeliauti dviese.  Galimybes tai leidžia, bet tiesiog jis to nemėgsta, jam to nereikia. Beje manęs vienos su draugėm jis neišleistų. Jam tai nepatiktų.

Jaučiuosi suvaržyta šiuose santykiuose, tarsi būčiau kalėjime... Esu jauna ir noriu pasidžiaugti šiek tiek gyvenimu. 

Nepalieku jo, nes jis geras ir rūpestingas žmogus, man nereikia pergyvent  nei dėl nuomos, nei dėl sąskaitų. Jis būtų geras tėvas vaikams. O be to, brangus jis man yra... 

Bet pastoviai kankina nuojauta, jog kažkas ne taip. Jei tai būtų mano žmogus - turėtų mane suprasti ir palaikyti. O jis net nesidžiaugia nei mano pasiekimais, nei pergalėmis. O savo šeimos nariais pasigiria visada. Skaudu.

Beje, jis pastoviai sako, jog mūsų santykiai stovi vietoj... keista, o pats nieko nedaro, kad jie pajudėtų...  sakė, vestuvių nori, tačiau jokių veiksmų ar planų iš jo pusės nėra...

O nori vesti mane, nes aš myliu jį visa širdimi!!! Aš jį myliu, ne jis... Juk neturėtų taip būti, juk žmonės veda todėl, kad nori būti su žmogum. O ne  dėl to, kad  juos myli.

Kai tai pasakiau, sakė, jog kabinuosi prie žodžių...

Dar jaučiuosi, jog jis nepriima manęs kaip lygiavertės partnerės, todėl kad jis vyras ir uždirba pinigus turbūt. Jaučiu tarsi šie santykiai pagal jį. Viskas taip kaip jis nori. O juk santykiai dviejų žmonių reikalas...  kompromisų jis  ieškoti nenori, sako, jog tai aš sukeliu barnius...

Beje, paskutinį kartą susipykom gatvėje, ir aš tiesiog nuėjau. Priėjęs jis smarkiai pagriebė mano alkūnę ir pradėjo tempti... neišlaikiau, apsiverkiau. Pro šalį ėjęs žmogus atėjo paklausti ar viskas gerai...

Beje, likau apkalta, kokia gėda taip nutiko prie žmonių ir, be abejo, tai mano kaltė, nes aš tai išprovokavau ( rankos niekada nėra pakėlęs prieš mane). Nemanau, jog tai buvo mano kaltė.

Jis negeria, nerūko, nesvetimauja, už viską sumoka, atrodytų, ko aš dar noriu? 

Bet juk rodos, ne piniguose esmė, norisi tiesiog paprastos laimės. 
Anksčiau labai stengiausi dėl mūsų santykių, bet man atsibodo vienai stengtis. Apie viską yra kalbėta. Po kiekvieno barnio jaučiuosi nepaprastai išsekusi, o ir mokslams susikaupti  nebegaliu...

Nebežinau ar verta dar bandyt..? Esu visiškai pasimetusi jau kurį laiką...

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

JAUČIUOSI SUVARŽYTA ŠIUOSE SANTYKIUOSE

Atpažįstu jūsų situacijoje daugelį kitų situacijų. Vienas partneris siekia išlaikyti šalia savęs kitą. Ir siekia ne todėl, kad abiems lengva, ne dėl to, kad abu panašūs, o kaip tik todėl, kad skirtingi.

Ir šis skirtingumas atrodo unikalus, kurio iš rankų paleisti gaila, nes yra didelė viltis, kad kitas pasikeis. O kitas nori likti savimi, o spaudžiamas bando atsiskirti, ištrūkti arba bent išlaikyti savo asmeninę erdvę.

Tuo pačiu abu vienas kitą brangina ir didesnių trūkumų (alkoholizmas, smurtavimas, svetimavimas) neturi. Todėl kažkokio socialiai suprantamo pagrindo skirtis tuoj pat nėra. Juk niekam nepasakysi: „Aš jį palikau, nes jis norėjo, kad aš visą laiką būčiau su juo“?

Nepasakysi, nes pašalinis žmogus tokiu atveju atsakytų: „Na tai džiaukis - kiti vis į kairę žiūri, o taviškis tiesiog auksas! Ką? Jis dar negeria ir nerūko? Na, tuomet komentarų neturiu“.

Tuo tarpu visa tai, ką jūs rašote, jums sukelia pakankamą pagrindą jaustis tarsi kalėjime. O jam - jaustis nesaugiai, tarsi dangus jam būtų padovanojęs jus kaip vienintelę pasaulyje viltį bei paguodą, o ta viltis ir paguoda staiga duoda suprasti, kad ne prieš kur nors išskristi. Ir netikėtai bet kokiu momentu neperspėjus dingti. Tokioje situacijoje antras ima kontroliuoti pirmą, pykti ant jo, niekur neleisti, menkinti viską, kur kitas veržiasi, o kartais fiziškai griebti už rankovės ir tempti namo. O kitas natūraliai ieško progų ištrūkti, tačiau ištrūkdamas jaučiasi kaltas.

Šis konfliktas pas jus papildytas skirtingais interesais, pomėgiais, požiūriais į darbą ir bendrus draugus. Kas priveda prie to, jog stipriausiu jus jungiančiu ryšiu tampa emocinis: be jo man jo trūktų, o su juo ilgiuosi arba laisvės, arba didesnio interesų artumo. Kaip būtų smagu, jei abu būtų keliautojai, arba abu- socialiai aktyvūs!

Norisi laisvės drauge, tokio, kuris jus palaikytų, o ne kritikuotų. Tokio, su kuriuo interesai sutampa, o ne skiriasi. Yra silpna viltis, kad tas didesnis artumas laisvėje įmanomas, tačiau pokalbiai priveda tik prie pesimistinės išvados: „Mūsų santykiai nesivysto, apie viską jau kalbėta, nebežinau, ar verta dar bandyti“.

Ar tai reiškia kažkokią aklavietę, krizę, iš kurios tik viena išeitis - skirtis? Nereiškia. Jūs tiesiog pasiekėte stadiją, kurią pasiekia visos kartu ilgai gyvenančios poros.

Tos stadijos yra šios: „susidomėjimo-susižavėjimo“, „susiliejimo“, „lūkesčių-reikalavimų“; „diferenciacijos“, „konfliktų-nusivylimo“, „išsiskirimo-paleidimo“, „priėmimo-brandžių santykių“. Turint omenyje, kad ne visos poros spėja praeiti visas stadijas, sustokime, kur aš matau jus.

Kai kurios stadijos suprantamos iš pavadinimo. Jūsų atveju paaiškinti reiktų „susiliejimą“, „lūkesčius- reikalavimus“, „diferenciaciją“ bei „konfliktus- nusivylimus“.

„Susiliejimo“ metu abu mylintieji būna tiek sužavėti vienas kitu, kad jiems natūralu rodyti tik teigiamas savo puses, slėpti lūkesčius ir tuo pačiu labai patikti vienas kitam. Abu elgiasi taip, lyg būtų visiškai panašūs. Tikriausiai jums taip buvo labai trumpai arba išvis nebuvo, nes rašote, jog iš karto pykotės.

„Lūkesčių- reikalavimų“ stadijoje atsidūrėte iš karto. Joje jau nebeišeina slėpti, jog yra daug dalykų, kuriuos partneris daro ne taip, kaip norisi, ir bandai jį perkalbėti, įtikinti. Tačiau niekaip nesupranti: jis kitoks. Šis supratimas reiškia, kad meilės nėra, o kam tuomet mes kartu? Meilė čia suprantama kaip panašumas ir kaip absoliutus mano lūkesčių išsipildymas. Meilė čia - tai lūkesčiai minus priėmimas.

Tačiau nesipildant lūkesčiams ateina „diferenciacijos“ pakopa. „Jis- kitoks“,- suprantame mes pagaliau. Kitoks ne visur, bet keliuose esminiuose dalykuose. Tai, kad partneris kitoks, žinoma, gali nebūti tragišku atradimu. Galų gale, mes nuolat gyvename ne tarp klonų, o tarp kitokių žmonių. Tikėtina, kad ir jūsų šeimoje mama skyrėsi nuo tėčio, o jūs - nuo tėvų, brolio ar sesers. Ir tai nebūtinai vedė į konfliktus.

Yra tam tikra tolerancijos riba, iki kurios mes šį kitoniškumą toleruojame, o jei ši riba dažnai peržengiama, dar veikia mūsų kantrybė. Kai baigiasi ir kantrybė, prasideda kita stadija - „konfliktų - nusivylimo“. Jūs ką tik į ją įžengėte. Joje jau nebeįmanoma nesipykti, nekritikuoti vienam kito. Kartais net šaukti. Nes viduje gyvena viltis: jis išgirs ir pasikeis. O dar gilesnė viltis- „mes nepasikeisime, tačiau mūsų santykiai bus brandūs“.

Tačiau visa paslaptis tame, kad konfliktų stadija skaudina tol, kol jūs atkakliai išlaikote savo lūkesčius, virtusius reikalavimais. Ir niekaip nenusiviliate savo galimybėmis pakeisti draugą. Nenusiviliate iš tikrųjų ir iki galo. Kažkur viduje konflikto stadijoje rusena viltis: jis pasikeis. Nusivylusi iš tikrųjų jūs prarastumėte visas viltis ir paruoštumėte save sekančiai pakopai - „išsiskyrimui- paleidimui“. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad jums pranyktų noras draskyti save ir jį viltimis bei nesipildančiais reikalavimais: „turėtų mane suprasti ir palaikyti..... O jis net nesidžiaugia nei mano pasiekimais nei pergalėmis.... sakė, vestuvių nori, tačiau jokių veiksmų ar planų iš jo pusės nėra... neturėtų taip būti, juk žmonės veda todėl, kad nori būti su žmogum... jis nepriima manęs kaip lygiavertės partnerės....“ ir t.t. ir pan.

Jums tiesiog ateitų aiškus supratimas: aš tokia, o jis toks. Ir šalia to dar aiškesnis supratimas: neturėtų. Neturėtų nei jis pildyti jūsų reikalavimų, nei jūs - jo. Tėvai turėtų daryti tai su mumis vaikystėje. Paslaugų sferos darbuotojai turėtų, kai mes apmokame jų paslaugą. O draugas, sutuoktinis - neturėtų. Nes draugas, sutuoktinis, mylimasis - ne mama, ne tėvas ir ne aptarnaujantis personalas. O tiesiog svetimas, kurį padarėme savu, artimu žmogumi. Paliekant jam ir sau teisę nutolti, išeiti, palikti.

Šis suvokimas ir paleidimas anaiptol nėra ramus ir optimistiškas. Tai liūdnas, dramatiškas sprendimas ir žingsnis. Tačiau po to atsiveria nauja pakopa: „priėmimo ir brandžių santykių“. Joje žmonės gyvena kartu arba atskirai. Arba kartais kartu, o kartais - atskirai. Ir myli vienas kitą kitokia, brandžia meile. Tai - priėmimas minus lūkesčiai.

Žinoma, visa tai jums atrodo schema. Gyvenime viskas vingiuoja.

Žinoma, jūs galite neiti link brandžios pakopos. Jums iš tiesų būtų buvę lengviau su labiau į jus panašiu žmogumi. Tuomet „susiliejimo“ stadija būtų ilgesnė. Lūkesčiai būt lengviau tenkinami, iki reikalavimų net ir nenueitumėte. Konfliktų gal beveik ir nebūtų. Jūs sakytumėte: „ačiū, dangau, už šį žmogų“. Dangui dėkotumėte, sau- ne. Nes nebūtų už ką.

Tačiau svarbiausia, kad turėdama idealų partnerį jūs nepajustumėte paskutinių pakopų malonumo. Žinote: mes visuomet labiau vertiname tai, į ką įdėjome daugiau savo kantrybės, jausmų, išradingumo. Gal pabandytumėte sunkesnį variantą?

Spręsti jums.
Pagarbiai.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Iškėlė versiją, kodėl dingo baikeris: viskas prasidėjo dar vasarą (275)

Mįslingai dingusio baikerio Aivaro Kilkaus draugai ir artimieji surėmė pečius su policijos...

Sprendžiamas 17-os „Rimi“ ir „Iki“ parduotuvių likimas (65)

Konkurencijos tarybai leidus susijungti prekybos tinklams „Rimi“ ir „Iki“ , bendrovės...

Su vyru bengališką kebabinę įkūrusi lietuvė: pradžia buvo lyg ėjimas užminuotu lauku (126)

Lietuvė Jolita Aktar ir jos vyras, bengalas Faridas Aktaras šiandien yra ne tik laiminga šeima, bet...

Liberalų agonija: laikinuoju pirmininku patvirtino E. Gentvilą, bet ir dėl to skraidė žiežirbos (291)

Penktadienį susirinkusi Liberalų sąjūdžio valdyba priėmė pirmininko Remigijaus Šimašiaus...

Tritaškių badą Maskvoje kentęs „Žalgiris“ neprilygo atletiškajam „Chimki“ klubui (238)

Šarūno Jasikevičiaus auklėtiniai neišlaikė pirmojo rungtynių egzamino svečiuose. Antrose...

Šiaulių arenos gimtadienyje – ir A. Šedžius: atvyko ne su žmona (80)

Penktadienio vakarą Šiauliuose skambėjo dainos ir sveikinimai. Dešimtmečio jubiliejų...

Su I. Norkute skirtingais keliais pasukęs A. Žvinys renginyje pasirodė su žavia bičiule (4)

Dar kovą pranešę apie savo skyrybas aktoriai Inga Norkutė ir Aurimas Žvynys pasuko...

Išsiaiškinta, kokie triukai lovoje išties pasiteisina (12)

Psichologine mūsų sveikata ir puikia savijauta besirūpinantys specialistai nepaliauja žarstę...

Užburiančios nuotraukos: susipažinkite su kemperiu keliaujančia ožka (1)

Frankie Rae – kiečiausia keliaujanti ožka , kokią tik jums yra tekę matyti. Tai ne pokštas:...

Netikėčiausi lietuvių norai: nuo prašymų sekti žmoną iki Biblijos programėlės (3)

Telekomunikacijų paslaugas teikiančių bendrovių salonuose dirbantys ekspertai kasdien padeda...