Jeigu šeimoj iškildavo problemų, aš linkusi spręsti jas ramiai. Nors mano vyras niekada nepripažindavo savo klaidų, kaltės. Menkiausia mano padaryta klaida ar pasakytas jam netinkamas žodis jam sudarydavo įspūdį, kad namuose jo neklausoma, kad aš negerbiu jo, kad neatsižvelgiu į jo nuomonę.

Dabar kai prisimenu mūsų visus ginčus, suvokiu, kad labai daug pastangų ir savo jėgų dėjau į mūsų šeimą. Aš visada gerbiau savo vyrą... niekada nepamiršdavau jam pasakyti, kad be galo jį myliu, kad jis yra mano gyvenimo prasmė, kad iškilus problemai mes ją kartu išspręsime.

Buvo mūsų gyvenime ir sunkių akimirkų, bet niekada neatsukau nugaros jam. Žinoma, jis rūpinosi manim ir dukra. Dirbo. Tiek daug bendro tarp mūsų. Tačiau šiandien suvokiu, kad pagrindinis dalykas tarp mūsų nesutapo. Tai atsidavimas šeimai.

Prieš dvejus metus sužinojau, kad vyras mane išdavė su kita moterim. Be galo buvo skaudu, tačiau aš jam atleidau. Norėjau išsaugoti šeimą, maniau, žmogus vieną kartą suklydo. Jis tada prašė mano atleidimo, sakė, daugiau šitaip manęs nebeskaudins.

Dabar turime dukryte. Pragyvenome 6 metus. Aš pamatau vyro telefone žinutę. Mano vyras rašo kažkokiai moteriai... kaip tu, mano brangioji, myliu jus abu. Aš klausiu, ką tai reiškia... kas ji? kas tie abu? Vyras neturėjo kitos išeities... papasakojo. 

Jis buvo išvykęs 4 mėnesius į kitą šalį dirbti. Gyveno ten pas meilužę ir ji nuo jo pastojo. Aš maniau, išprotėsiu... meilužė pastojo nuo mano vyro... Aš nesuvokiau nieko... negirdėjau, ką toliau jis man sakė... tik žiūrėjau į dukrytę ir verkiau.

Jis išėjo iš namų susirinkęs daiktus... sakydamas, kad mūsų charakteriai nesutampa, kad aš nevykdau jo pageidavimų, reikalavimų. Paliko mane su dukryte ant rankų ir su begaliniu skausmu.
Aš jį myliu... norėjau sulaikyti, kad neišeitų, bet neišdrįsau... nesugebėjau jam atleisti tokios išdavystės. Tačiau širdy vis tikėjausi kažko. Po poros dienų atėjęs aplankyti dukrytės jis pasakė man: noriu tavęs atsiprašyti už viską... atleiskit, kad negalėsiu būti su jumis... aš pamilau kitą moterį...

Ir vėl šokas. Aš galvojau, gal su jo pagalba palaipsniui susitaikysiu su ta jo išdavyste... nors realiai neįsivaizdavau, kaip tą padaryti... o čia jau vėl kita.

Aš jau pati nebesuprantu šios situacijos... gal čia laikina būsena... gal čia šoko būsena... Aš nesuvokiu, nuo ko pradėt gyvenimą be jo? Kaip išplėšti jį iš savo širdies? Kaip paleisti savo mylimą žmogų... negalvoti apie jį.

Jis dabar gailisi, kad paliko mus... užsiminė, kad norėtų grįžti namo į šeimą. Bet aš nežinau, kaip man elgtis. Ar įmanoma gyventi toliau santuokoje, žinant, kad kažkokia moteris laukiasi nuo mano vyro. Ar įmanoma atleisti tai, kad jis dėl kito sijono paliko mus su dukrele. Ar išvis įmanoma užmerkti akis prieš tokį vyro elgesį... ir neatsakingumą.

Ir kas blogiausia - jis randa tokioms išdavystėms pasiteisinimus. Sako, kad tai mūsų barniai jį pastūmėjo prie to. Bet aš nemanau, kad iškilusias šeimoje problemas reikia spręsti šitokiu būdu.

Dėl nesantuokinio vaiko - jis pasakė tik tiek, kad nesiruošia su ta moterim gyventi. Košmaras kažkoks. Patarkit, man kaip pasveikti psichologiškai. Gal tikrai žmonos kaltos, kad vyrai taip žiauriai sugeba sulaužyti viską, kas buvo kurta tiek metų.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Kartais perskaičius laišką susiformuoja koks nors emocijas įkūnijantis vaizdinys. Skaitydama jūsų pasidalinimą, regiu, kaip į paviršių iškyla sumaištis. O po jos - vis daugiau išgyvenimų: netikėtumo, pasimetimo, klausimų „kas čia vyksta?“, „ką dabar daryti?“, „kas dėl viso šito kaltas“.

Visa tai liejosi į vieną darinį, tarsi į vėjo sūkurį. Stiprų, galintį pakelti nuo žemės ir pajėgų nušluoti viską, kas ant jos lieka. Taigi regiu jus šiame stipriame sukimesi. Tokiame stipriame, jog vienintelis aiškus žinojimas yra tas, jog nesinori jame būti. Iš kur jis? Kas jį sukėlė? Kas vyksta dabar? Kada tai liausis? Kas jį turi sustabdyti? Visi šie klausimai uragano akivaizdoje tampa beprasmiai.

Girdžiu jūsų lūkestį kaip nors viską suprasti, rasti paaiškinimus, gal net ieškoti, kaip tai galima sustabdyti, kaip efektyviausia būtų reaguoti. Šito reikalauja jūsų protas. Tarsi žadėdamas ramybę mainais į atsakymus.

Tačiau šiuo atveju tai, ką galite padaryti, tai išjungti jį ir priimti, jog jus pagavo uraganas, kuris pakeitė viską per daug, kad jūsų protas šiuo metu būtų pajėgus suprasti. Tai, kas buvo sudėliota tvarkingai į stalčiukus, liko ne tik be vietos, išmėtyta, sumaišyta, bet daug dalykų yra sunaikinta negrįžtamai. Tokio pokyčio protas negali aprėpti. Dėl to mes ir turime jausmus, kurie gali kur kas geriau nudirbti darbą, kuomet reikia išgyventi tokio netikėtumo išdavystę.

Svarbu pamatyti ir tai, jog protas jums siūlo pabėgti, kaip nors išnykti iš to, kas su jumis vyksta. Bet pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei jūs priešintumėtės stipriam vėjo gūsiui, sūkuriui. Jei bandytumėte iš jo pasitraukti. Tikimybė išgyventi yra didesnė, jei priimtumėte, jog esate nešama.

Su išgyvenimais yra tas pats. Jūs patyrėte didelį skausmą, netektį, išdavystę. Tai, ką galite dabar, tai tiesiog priimti visus kylančius jausmus ir niekur nuo jų nebėgdama bandyti būti. Svarbu žinoti, jog kuomet yra stiprūs jausmai, neįmanomas joks racionalus sprendimas. Juo labiau, jog jis šiuo metu jums mažai gali pagelbėti ar ką nors pakeisti.

Šiuo metu svarbiausia leisti sau gedėti, išgyventi skausmą dėl to, kas įvyko, kol jausmai pamažu nurims ir tuomet bus laisvesnis kelias protui su visu jo darbu. Gyventi kančioje nereiškia nuolatos save kaltinti, kankinti, tačiau įvairiais būdais išbūti savo skausmą: verkti, kalbėtis su kitais, galbūt rašyti. Bet kuriuo atveju neslopinti jausmų, kurie vis vien ieškos kelio į jūsų gyvenimą, sieks būti pamatyti ir išbūti.

Kuomet stebėsite, jog jausmai vis ramesni, jau priimti ir šiek tiek aprimę, atsakymas, ką daryti toliau, kaip toliau gyventi, ateis pamažu, natūraliai. O jei neateis pats atsakymas, pajusite, kur jo galima ieškoti. Taigi dabar viskas, ką galite daugiausiai, tai pasilikti kančios sūkuryje ir jame išbūti. Neskubant, duodant sau laiko ir kiek įmanoma su kuo nors, kuo pasitikite, į ką galite atsiremti šią sudėtingą akimirką.

Tikiu, jog kvietimas būti su sunkiais jausmais, nebėgti nuo jų, neskubėti ką nors daryti, gali skambėti nepopuliariai, visgi tai yra tai, ko reikia žmogui gedėjimo metu. Galimybės išties apgailėti tai, kas su jumis vyksta, nebandant to paaiškinti, spręsti ar nuo to bėgti. Jus išdavė ir tai išties siaubingai skaudu, viską griauna ir sumaišo dangų su žeme.

Stiprybės
Vaida

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (402)