Jis sako mane myli, mato potencialią žmoną manyje, bet jis pirmiausia nori pagyvent kartu bent pusmetį, tada, sako, jei viskas gerai, pasipiršiu. Juk neliepiu aš jam iš karto vesti, tik pasipiršt. Tai ką reiškia toks jo pasisakymas? Tai taip išeina, kad visi gražūs žodžiai - melas?
Paskutinis mūsų pokalbis buvo žiaurus. Šnekėjom telefonu, aiškinomės santykius ir staiga jis mane pavadino kale. Aš lig šiol dar nesuprantu kodėl ir už ką, aš buvau apšalus, nieko jam nepasakiau ir jis tada padėjo ragelį. Po kiek laiko jis man vėl paskambino, aišku, neatsiprašė ir taip ramiai pasakė, aš tau buvau neištikimas pirmus metus tris kartus, o antrus metus...
Tada aš padėjau ragelį ir nežmoniškai verkiau, širdis tiesiog plyšo iš skausmo. Tą patį vakarą paskambino mano mama jam ir pasakė, kad paliktų mane ramybėje. Jis tada jai pasakė, kad dėl tų mergų jis mane tyčia įskaudino, nes žinojo mano skaudžiąją vietą. Jau 4 dienos visiškai nebendraujam. Prašau patarkit man, kas čia blogai pasielgė- jis ar aš.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
„... kas čia blogai pasielgė...“ Tai klausimas, kurį iškėlėte jūs. Taip jau atsitinka, kad pajutę begalinį skausmą, išdavystės, net ir tariamos, skonį, kito abejingumą bei nejautrumą, bandome suprasti, kas dėl to kaltas. Tikėtina, jog šiuo metu jūsų gyvenimas stipriai dreba. Ir tas drebėjimas verčia viską, kas buvo gražiai sudėliota į stalčiukus: kas teisinga ir kas ne, kas tinkama ir kas ne, ko jums reikia ir ko ne. Ir vaikino reakcija, kuri lyg viską nubraukia, priverčia sustoti ir perklausti tai, kas vyko iki šiol.
O kas vyko? Savo laiške pasidalinote, jog norėjote bendrystės su mylimu žmogumi, tačiau gyvenimas „susidėjus“ jums buvo nepriimtinas. Išties turėtų būti nelengva sąmoningai ryžtis patikrinimui: „Jei išlaikysi pusės metų išbandymą – pasipiršiu“. Labai normalu, kad be vertybinio kartu gyvenimo klausimo atsiranda ir savisaugos aspektas. Ką reiškia, tas „viskas gerai“? Tai yra, tarsi imu tave su sąlyga... Taigi jūsų pusėje dedame norą būti priimamai iki galo ir baimę patirti bandymus, tikrinimus, galiausiai jų neišlaikyti.
Tačiau jūsų draugas yra toks pat žmogus kaip ir jūs. Ir tas pusmečio bendro gyvenimo reikalavimas vargiai yra vien dėl to, kad jus įskaudintų. Greičiausiai čia taip pat slepiasi nerimas, netikrumas, noras patikrinti nebūtinai jus, bet save, galbūt laiko gavimas, nedrąsa įsipareigoti ir panašūs dalykai. Bendrai tariant, jūsų mylimasis turi aibę jausmų, kurių mes nežinome, tačiau kurių svarba yra labai didelė šiame kontekste.
Šiomis dviem pastraipomis apie jus ir jūsų draugą bandžiau parodyti, jog abu išgyvenate netikrumą ir skausmą. Ir jei kas nors dėl jo yra kaltas, tai tą patį klausimą, panašu, nešiojatės abu. Taip, kaip jūs aprašote situaciją, drįstu spėti, jog gyvenate erdvėje, kur kiekvienas bando apginti savo poziciją ir įtikinti kitą, jog ji yra ta teisingoji. Ir kad kitas privalo ją priimti. Tuo pačiu vyksta ieškojimas, kuris yra teisus, o kuris elgiasi netinkamai. Toks susipriešinimas turėtų kelti jausmą, jog esate nesuprasti, nepriimami vienas kito, neišgirstami.
Turėti ir apginti savo vertybes, išsakyti savo laikyseną tam tikrais klausimais, iš to kylančius jausmus be galo svarbu, nes tai kuria atvirumą, aiškumą. Tačiau kitas žmogus nėra išsipildymui skirta priemonė. Taip, kaip kitas negali jūsų versti gyventi su juo iki sužadėtuvių ar santuokos, taip vargiai įmanoma reikalauti iš kito, jog pasipirštų, kad jūs galėtumėt su juo gyventi. Pabandykite pažiūrėti į savo vidų. Ko ten daugiau - laukimo, bandymo suprasti, ką kitam reiškia išgyventi tokį susipriešinimą ar reikalavimą, kad mylimas žmogus priimtų jūsų sąlygas?
Reikalavimas, kad būtų „taip kaip aš noriu“, „taip, kaip aš galiu“ ar „taip, kaip aš tikiu“ išties sukuria kovos lauką. Kur du žmonės puola arba ginasi. Tame vargiai įmanomas buvimas dėl kito: jo išgirdimas, pamatymas, pajautimas ir supratimas. Reikalavimas neleidžia kitam turėti laisvos valios ir pasirinkimo. Reikalavimas sukelia pyktį, kad kitas nesielgia taip, kaip aš noriu. Reikalavimas kitą padaro priemone. Meilė tampa ta, kuri ima, o ne ta, kuri duoda. Galiausiai, reikalaujant vargiai įmanoma patirti kito asmens meilę. Net jei jis po ilgos kovos sutiktų, nebūtinai tai priimsite kaip atsidavimo jums ženklą. Gali tapti panašiau į pasidavimą.
Taigi abu dabar esate įskaudinti, neišgirsti, nesuprasti ir greičiausiai matantys vienas kitame priešą. Abu kalti ir nekalti tuo pačiu metu. Ir greičiausiai vargiai žinote, kaip iš viso to išeiti. Būtų galima rašyti apie nuostatas, įgūdžius, kurie vestų prie bendravimo. Visgi pajudėti iš šios situacijos remiantis taisyklėmis nelengva.
Čia, matyt, derėtų priminti, kas yra viena iš poros stiprybių – gebėjimas susirasti ir pasinaudoti pagalba. Tai gali būti jūsų poros konsultacija, pokalbis su žmonėmis, kurie yra išgyvenę panašius sunkumus. Tai gali būti vienkartinis pokalbis, per kurį galėtumėte išgirsti vienas kitą, o galbūt eilė susitikimų. Ką bepasirinktumėte, derėtų duoti sau laiko. Neskubėti spręsti ir panaikinti dabartinės būsenos.
Kad ir kaip norėtųsi daryti viską greitai, leiskite sau ir kitam atpažinti, kas čia vyksta ir kur link tai veda.
Drąsos nepasilikti vieniems su šiuo sunkumu ir mokytis kuriančio bei priimančio bendravimo.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
