Kadangi mes gyvename skirtinguose miestuose ir, kai aš atvykstu į laikinąją sostinę (kadangi esu studentė ir gyvenu kitur, tai matomės ne kasdien. Per savaitę išeina 3-4 dienos) būnu pas jį namuose, taigi bendraujam gana artimai. Pažįstu jo namiškius ir gimines...
Su savo ankstesne panele jis draugavo 5 metus, iš jų 4 gyveno kartu. Sakė, net šnekėdavo apie vedybas,tačiau taip išėjo, kad ji visgi jį paliko dėl kito. Didžiausia, mano manymu, bėda yra ta, kad jie yra kolegos, sėdi viename kabinete ir mato kasdien vienas kitą.
Jis pasakojo, kaip jis jau esamą savo kolegę nuviliojo nuo kito vyro ir jie pradėjo draugauti, būti kartu. Žinau, kad jiems net pavykdavo pasimylėti jų kabinete, kai kolega atostogaudavo. Tai labiausiai mane nervina ir sugadina nuotaiką, kad jie dirba kartu.
Aš jam esu pasakiusi, kad laukiu tos dienos, kada ji išeis iš darbo, tačiau jis atsakė: kad visai nelaukia, nes ji faina kaip kolegė.
Aš galbūt pati kasu sau bėdų duobę, nes aš jo prašiau, kad parodytų nuotraukas su ja, netgi filmuotą pakankamai intymią medžiagą mačiau. Nors aš į ją žiūrėti galiu, nesuima siutas, tačiau paprašiau, kad ištrintų visas tas filmuotas medžiagas.
Šiandien ryte vėl užvirė kraujas, kai vaikinas mane vežė į mokslus, o pats vyko į darbą, jam kažkas skambino... Vėliau išaiškėjo, kad tai jo fainoji kolegė. Tebūnie, kad ir darbo reikalais, bet mane vis vien sunervino.
Aš labai dažnai galvoju, kaip jie bendrauja darbe, įsivaizduoja kaip juokauja vienas su kitu, prisimąstau visokių dalykų ir sau susigadinu nuotaiką, o tada prasideda irzuliai su vaikinu. Bijau prarasti nuostabų žmogų šalia per savo fantazijas, bet man tikrai sunku suprasti tokią savo situaciją. Kaip turėčiau atitinkamai elgtis? Kaip valdyti savo emocijas tinkama linkme, kad neišardyčiau santykių?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitydama jūsų laišką, prisiminiau vieną ištrauką iš C. S. Lewis knygos „Kipšo laiškai“. Joje senas patyręs velnias moko jauną kipšiuką gundyti žmones. Jis sako: „Nesuprantu aš to Priešo (Dievo), Jis sako, myliu, bet eik laisvas ir jei norėsi, laisva valia grįžk pas mane. Aš kai myliu, tai galiu pasisavinti visą. Ką ten pasisavinti, suvalgyti galėčiau“.
Natūralus mūsų noras, kad tas, kurį mes mylime, priklausytų tik mums, tik kiek kančios jis suteikia ne tik tam, kurį bandome „suvalgyti“, bet ir mums patiems.
Iš kur kyla pavydo jausmas? Manyčiau, jūsų atveju išties vertėtų leistis į pokalbį pirmiausia su savimi. Į pokalbį apie tai, kas su jumis vyksta, kai žinote, jog jums patinkantis, mylimas žmogus bendrauja su buvusia mergina, kurios jis pats nė nepaliko.
Drįsiu spėti, kad ši mintis apipina įvairiomis baimėmis. Nerimu, jog jis gali su ja būti laimingesnis nei su jumis, jog jam vis dar ji rūpi, jog jie gali grįžti į buvusį santykį, jog visa tai veda prie netekimo to, kas jums be galo brangu. Jūsų draugo buvimas su ja greičiausiai kelia ir saugumo klausimą. O ką jam reiškia dabartiniai santykiai su jumis? Kurie iš jų jam yra svarbesni ir panašūs dalykai.
Tikėtina, jog mylimojo buvimas su buvusia drauge darbo metu neleidžia pasiduoti iliuzijai, jog jų santykio niekada nebuvo. O taip nėra. Net jei jūs apie tai stengsitės negalvoti, vengti tos informacijos, kuri jus kankina, visuomet išliks vidinis žinojimas, jog jūsų draugo gyvenime buvo moteris, kuri jam buvo labai artima. Su kuria jis siejo save ir savo buvimą.
Pavydas kartais yra tarsi bandymas rasti būdą, kaip apsaugoti save nuo galimybės būti paliktai, išduotai, prarasti galimybę būti vienintelei, siekiant paimti tai, kas nesukontroliuojama į savo rankas.
Neretai pavydas yra ir minčių, jog esame neverti šio santykio, kurį išgyvename, pasekmė. Tarsi ne kitam, o jums labiau pasisekė, kad esate kartu. Vaizdas į save, santykis su savimi ir savo vertingumo pajautimas ne tik padeda išlaikyti ramybę santykyje, bet ir pasirinkti jį tokį, kuriame iš ties atsiranda pasitikėjimo jausmas.
Jūsų draugas buvo paliktas savo merginos, su kuria gyveno gana ilgą laiką. Panašu, kad jis ir dabar jai jaučia šiltus jausmus ir tai tikrai gali sužadinti nesaugumą, klausimus, ar jūsų santykis bet kurią minutę neiširs, jei jam vėl bus suteikta galimybė grįžti. Visgi tai išties yra ne jūsų galioje kaip nors sukontroliuoti.
Tai, ką galite jūs - pajusti, ar norite būti šios istorijos dalimi ar jaučiatės vertinga santykyje, kurį dabar išgyvenate? Ar tikrai tai yra tik jūsų nepagrįstas pavydas, ar visgi vaikino elgesys ir pasirinkimai sužadina natūralų klausimą, kaip yra su jūsų santykiu.
Be asmeninių klausimų ir atsakymų linijos, čia be galo svarbus pokalbis apie tai, kaip kiekvienas iš jūsų išgyvenate dabartinį ryšį. Jei partneris yra gana atviras, kalbėdamas apie savo buvusį ryšį, svarbu, kad to atvirumo dozė kliūtų ir jūsiškiams. Derėtų kalbėtis apie tai, ką jums reiškia bendrystė ir jos išdavimas.
Ir kad ir kaip būtų gaila, išties neturime kito pasirinkimo, kaip tik pasitikėti savimi, jog ką bepadarytų kitas, gebėsite išgyventi. Nes sukurti jo pasirinkimo jūs negalite. Pasirinkdami būti meilės santykyje, mes visuomet avansuojame savo pasitikėjimą. Ir visuomet lieka galimybė, kad jis nebus pateisintas. Visgi verta tai daryti. Kitaip tai virs baimės santykiu, kuris ilgainiui ima labiau stumti nei traukti.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
