O buvo taip. Po metų gyvenimo kartu, planavome tuoktis, kurtis savo vienų namus. Tačiau po kurio laiko mano antra pusė ėmė vengti pokalbių šita tema. Jis verslininkas, be galo užsiėmęs žmogus, todėl kai aš bandydavau apie tai kalbėti, jis viską suversdavo laiko trūkumui. Aš tiesiog pavargau laukti ir pradėjau jį tarsi spausti bent jau kalbėti su manim apie tai.
Jam tai nepatiko, prasidėjo pykčiai ir "nekalbadieniai", ir aš neištvėrusi išėjau. Klausiau jo, kodėl staiga pradėjo viskas griūti, kodėl jis vengia santuokos temos. Jis man pasakė, kad yra neapsisprendęs, pasimetęs, kad jis pavargo nuo mano spaudimo ir... gal tiesiog mane mažiau myli negu anksčiau. Po tokių žodžių kita būtų iškarto viską nutraukusi, bet aš jį myliu ir vis dar naiviai tikiuosi, kad jis apsispręs.
Turiu paminėti, kad jis jau buvo vedęs, santuoka truko tik metus. Nesuprantu, gal jis bijo vėl padaryti klaidą, gal bijo įsipareigoti, o gal tiesiog manęs nebemyli. Svarbiausia, kad jis man absoliučiai nieko nepasako ir nepaaiškina. Tiesiog jaučiu, kad jis nėra su manim atviras, man neatsiveria ir nepasipasakoja kaip jis jaučiasi. Kai bandome kalbėtis į mano klausimus atsakymas būna tyla arba "nežinau, aš dabar labai pavargęs".
Prie visų šių dalykų prisidėjo ir santykiai su jo mama. Aš visada stengiausi su ja sutarti, tačiau mes draugėmis taip ir netapome, nes esame per daug skirtingos. Jam visada sakiau, kad su ja gyventi aš nenoriu. O jis leido man suprasti, kad norėdama gyventi su juo, turėsiu gyventi ir su jo mama, nes šiuo metu vieniems gyventi nėra galimybių. Siūliau nuomotis, imti kartu paskolą ar pabandyti gyventi pas mano tėvus. Jis vėl viską suvertė laiko trūkumui ir nuovargiui.
Meilė, pyktis, prisiminimai, skausmas ir vienatvė susipynė į vieną jausmą, kuris neduoda ramiai gyventi. Myliu jį be galo, todėl vis bandau pateisinti. Širdyje knibžda viltis, kad viskas susitvarkys, bet pagalvoju, kad jeigu žmogus po penkerių draugystės metų pasako, kad jis nėra apsisprendęs, tai ar jis apskritai kada nors apsispręs? Beje, jis už mane vyresnis septyneriais metais. Nejaugi 34 metų vyras nežino ko nori? Nebežinau, ką daryti, jaučiuosi įskaudinta, apgauta, nemylima, vieniša, nesuprasta... Kartais bandau su juo kalbėti apie mūsų santykius, tačiau tai jokios naudos neduoda. Netgi siūliau išsiskirti, kad jis pabūtų be manęs ir gal tai padėtų jam apsispręsti, bet jis pasakė, kad nenori. O jeigu to noriu aš - tebūnie. Jis vėl paliko viską spręsti man.
Aš siejau su juo savo ateitį, galvojau apie šeimą, mačiau jį savo vaikų tėvu, tikrai jaučiau, kad jis mane myli ir viskas bus gerai, tačiau staiga viskas sugriuvo kaip kortų namelis. Ir blogiausia, kad nesuprantu to priežasties.
Aš nebežinau, ką galvoti? Ar viskas tikrai tik dėl laiko trūkumo ir nuovargio, ar problema slypi kur kas giliau? Prašau, padėkite, suprasti tokį jo elgesį. Nežinau, ar laukti jo kol apsispręs ar viską nutraukti? Žinau tik viena, kad šitaip kaip yra dabar, daugiau tęstis negali, bet viena sprendimo priimti neįstengiu.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Išties labai liūdna, kai žmogus santykius apleidžia pasinerdamas į darbus ir galiausiai ima jais teisintis. Būnant šalia tokio mylimojo, normalu, kad atsiranda nuovargis, vis mažėjanti viltis, jog princas pabus iš miego ir parodys savo jausmus. Dar sudėtingiau, kai negaudama atsako moteris jo taip ima laukti, kad visa jos esybė prisipildo vienintelio troškimo – būti išvaduota iš bokšto ir tapti karaliene.
Klausiate, kas atsitiko jūsų mylimam vyrui, kuris žadėjo šeimą, buvimą kartu, o dabar slepiasi po įsipareigojimų „lapais“. Aš nežinau... Ką išgyvena konkretus žmogus, taip ir negalėdamas apsispręsti ir įsipareigoti jums, be jo paties situacijos nupasakojimo galima tik spėti. Tačiau visos prognozės ir hipotezės remiasi bendromis tendencijomis, nuostatomis, kas nebūtinai atveria asmens vidų, jo baimes, sąstingį, abejingumą ar kitokius fenomenus.
Galime galvoti, jog vyriškis išsigando, pasiklydo savo sprendimuose, juosmuose, mintyse. Prioritetu padarė savo veiklą, darbą, kas atėmė iš jo jėgas bet kokiam kitam gyvenimiškui išmėginimui, kūriniui. O gal jis išgyvena egzistencinius klausimus, baimes, išbandymus, kurie stabdo sprendimus, ilgalaikius projektus, tokius kaip šeima. „Gal“ čia yra daug? Ir nieko nuostabaus, kad jis pats negali pateikti aiškaus ir kokretaus atsakymo, arba bent jau tokio, kuris tenkintų jus. Nes visiškai įmanoma, kad tikrosios priežastys slypi giliai ir saugiai pasislėpusios po pasiteisinimu „pavargau“. Taip giliai, kad net pats žmogus apie jas tik nutuokia, bet įvardinti žodžiais negali.
Taip kaip natūraliai skamba nuovargio pretekstas, dar suprantamesnė jūsų neviltis ir intensyvus nerimas dėl to, kad dalykai vyksta ne taip, kaip tikėjotės, buvote planavusi ir troškote. Ir čia atsiranda tai, kas neretai porą nuveda prie nesąmoningų skyrybų arba vedybų. Įsivaizduokite, kad noras sukurti šeimą, ryžtis santuokai yra tarsi apskritas pyrago gabalas. Tik vienas. Taigi vienam pasiėmus dalį, kito rankose lieka tai, kas lieka. Panašu, kad jūs šiuo metu laikote visą pyragą, o draugas – aptrupėjusį gabalėlį.
Jūsų troškimas yra toks didelis, kad jis apima viską, net ir kito asmens jausmus jūsų sąjungos klausimu. Nerimas ir klausimai apie tai, kas vyksta, tokie intensyvūs, jog kitas renkasi pasyvumą ir abejingumą, kad poroje liktų nors kiek ramybės. Ir tam, kad šalia esantis žmogus bent turėtų galimybę pakelti nuo žemės gulinti dalį pyrago, jūs turėtumėte jį išmesti ir palikti. Kad žmogus imtų galvoti apie problemą, jam reikia ją pajusti, išgyventi įtampą, kuri parodytų, jog sunkumas egzistuoja. Tačiau kai partneris, šiuo atveju jūs, pasiima visą problemos dalį, nenuostabu, kad ir sprendimas atiduodamas į jūsų rankas.
Taigi jūs abu turite problemą – santykiai, kuriuos kūrėte, įstrigo. Abu turite rasti sprendimą, kaip būti toliau. Tačiau, kad šiame procese dalyvautumėte abu, jums vertėtų atrasti didesnę ramybę ir pasidalinti įtampa su draugu. Leisti jam pajusti santykių slogutį ir nereikalauti, o laukti, kada jis pasilenks prie numesto gabalėlio... Gali būti, jog tas laukimas ir jums pačiai atneš daugiau kitoniškų minčių...
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
