Aš myliu ją, kaip aš galiu tai sakyti, o ji kiek negražių dalykų apie mane pasako, aš sužinau per draugus, ratas greit apsisuka (ir viskas tik per savaitę laiko), kito neturi, ir visą mūsų draugystę nesu jai piktai kažko pasakęs.
Gal ir netobulas buvau, bet ieškau ir savy bėdų, ką dariau, bet esmė, kad reikia spręst, o ji net apie sprendimą negalvoja. Pas psichologą nusivedžiau, taip papasakojo, kad man ausys linko, buvo, aišku, ir tiesos, ir netiesos, už netiesą nieko sakyt negaliu, nes išvis nepasakos nieko tada...
HELP, ŠEIMA GRIŪNA. O AŠ NEŽINAU, KĄ MAN IR DARYTI, NES AS JUK VISOM PRASMĖM BLOGAS.
Viskas prasidėjo prieš mėnesį. Ji jeigu tik laisva, važiuoja namo, aš lieku vienas ir dirbu, nes mano darbas toks, kad tenka kas antrą savaitgalį dienomis dirbti. Esu labai nusivylęs ir nežinau nei ko griebtis, nei ką, ir finansinė padėtis šiuo metu ne kokia, anksčiau turėjau verslą, bankrutavau, viską pardaviau. Bet pinigų ji iš manęs netraukdavo.
Ko man tikėtis? Ir kaip elgtis šitoje situacijoje, ji sako, kad galvoja ir nuspręst nesiryžta, bet kaip šneka, „Ai laikas išspręs, o elgiasi šaltai, sako, mes kambariokai, ne meilė, ne vyras ir žmona, ne niekas. Ir svarbiausia, aš mėgstu romantiką ir viską darydavau esant galimybei...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠGYVENTI ROMANTIKUI?
Jūsų laiškas atrodo ne kaip istorija, o lyg koks viesulas, nors ir nevienodo stiprumo: mintys bėga bėga, ir staiga tarsi sustoja, užkliūna, o po to vėl bėga. Nenuostabu, kad klaidų daug - mintys sukasi chaotiškai, bet šiame chaose nusimato tvarka. Nes visos jos sukasi aplinkui tą patį: mane palieka, viskas griūna, aš blogas, ji šalta... Tiesiog ne įvykiai, o kažkokie nesibaigiantys jausmai: pasimetimas, neviltis, silpnumas, ir netgi „Help“ jūs parašėte, kaip rašytų patiriantis stichinę nelaimę keliautojas.
O kas gi iš tiesų atsitiko?
Dvejus metus iš trejų jūs esate šios moters vyras. Ir štai dabar ji sužino, kad yra alergiška jūsų sėklai. Bet tai nėra svarbiausia, o svarbiausia - kad ji nejaučia meilės, kad nesijaučia žmona, o jumyse nejaučia vyro. Taigi ji nusivylusi ir nežino, ar jai verta su jumis gyventi.
Kas šioje situacijoje skęsta, kas griūna, ir kas verčia jus taip prašyti pagalbos?
Manau, kad jūsų romantizmas. Jausmas, kad moteriškumo viduje pasidaro daugiau, nei vyriškumo.
Kai jūs rašote, jog mėgstate romantiką, aš suprantu tai ne kaip pomėgį romantiniams filmams ar knygoms. Ne, man atrodo, kad jūs pats esate romantikas. O romantikai, t.y. jausmų žmonės, negali gyventi kasdienybėje. Jiems reikia nuolat maitinti save stipriais jausmais, paverčiančiais kasdienybę dramomis, buitines dramas - tragedijomis. O komedijų jie išvis vengia, nes humoras per daug atpalaiduoja, ir jausmams nėra kaip pasiekti reikalingo stiprumo.
Romantikas gyvena taip, kaip prašo jo natūra, o natūra jo prašo stipresnių jausmų, kurie gimsta šitaip: „AŠ TIKIUOSI IŠ PASAULIO LABAI DAUG, TODĖL AŠ LABAI NUSIVILIU“.
Romantikas reikalauja iš pasaulio ir žmonių nekasdienių, stiprių ir idealių dalykų. Jam reikia, kad meilė būtų nepaprastai stipri, kad žmonės būtų arba labai labai geri, arba labai labai blogi. Ir žinoma, tam tikru momentu, kad jis pats galėtų pasakyti sau: aš esu labai blogas. Tačiau pasakoma tai su pagieža, iš tiesų romantikas niekada nelaiko savęs labai blogu. Labai blogu jis laiko pasaulį, kuris jo aukštų ir idealizuotų lūkesčių netenkina.
Štai ir jūsų istorijoje: ne jūs iš tiesų jaučiatės kažkoks blogas, o žmona jūsų pasirodo nepaprastai bloga, meluojanti, ciniška, šalta ir žiauri. Ką ji ten pripasakojo psichologui? Ir tik baimė jos netekti stabdo jus nuo to, kad išrėktumėt jai į akis: „Melage tu! Ko tau iš manęs trūko? Ko tau reikia?“
Kaip matote, tai būtų labai moteriški klausymai. Nes kiekvieno vyro sielos viduje gyvena ir moteris. Kuriai atsverti šiuolaikiniame pasaulyje vyrai bando turėti daugiau įtakos pinigų pagalba. Daugiau pinigų, atrodo jiems - daugiau vyriškumo.
Tik štai verslas jūsų bankrutavo, o bankrutuoti neturėjo, o kas yra tai, ką jūs vadinate „bankrutavo“? Tai tiesiog reiškia, kad kažkas, ką buvo galima anksčiau parduoti, tapo nebeparduodama, t.y. nebepaklausu. Kas reiškia tik viena - reikia pradėti kurti kažką nauja - tai iš esmės ir yra verslo kasdienybė. Tačiau lūkesčiai, kurie neišsipildo, daro iš bankroto tragediją: tai – stichinė nelaimė, kuri „sugriauna“ finansinę padėtį, daro ją „ne kokia“. Ir jei tik jūs galėtumėte, jūs pakeltumėte rankas ir sušuktumėte: „Viešpatie, už ką man visa tai?“
Labai daug dalykų įvyksta kasdien. Žmonės kažko tikisi, kažkuo nusivilia, o kažkas juos netikėtai pradžiugina. Santykiai tai atšąla, tai vėl sušyla. Santykiai apskritai labai panašūs į metų laikus: čia būna ir sava žiema, ir sava vasara. Kartais atrodo, kad viskas tirpsta, o kartais - kad viskas sužydi. Visame tame esate jūs - tik šiuo metu ne logiškas, ne valingas, ne savininkiškas, o jautriai reaguojantis.
O dabar pažiūrėkime iš logikos pusės: jūsų situacija anaiptol nėra kažkokia stichinė nelaimė. Ji dėsningai užprogramuota kiekvieno romantiko gyvenime, kaip būdas, priemonė, būtina sąlyga išlikti romantiku, t.y. žmogumi, gyvenančiu jausmais. Ir jums visai nereikia ieškoti savyje kažkokių kalčių, trūkumų ar blogybių. Tiesiog kiekvieną kartą, kai jūs, apimtas nevilties, baimės ir tragizmo, pasakote „viskas griūna, ji mane palieka!“- supraskite tai kaip savo romantizmo išraišką: aš taip jaučiuosi, nes toks jau aš esu - romantikas. Mano sieloje gyvena labai jautri, moteriška, imli, duodanti, reaguojanti dalis.
O dabar įsivaizduokime, kad už jūsų nugaros atsiranda nematomų patarėjų - tarkime, jūsų tėvas, už jo - senelis, o toliau - koks nors jūsų protėvis, pasižymėjęs įžvalgumu ir protu. Jie stovi už jūsų nugaros ir tyli. Ką jie pasakytų savo proanūkiui, apimtam romantiško nusivylimo? Ką jie manytų apie moterų nuotaikų bei santykių svyravimus, apie tas moteris, su kuriomis galima turėti vaikus, ir su kuriomis negalima? Apie tas, kurioms mes tinkame į vyrus, ir kurioms netinkame?
Manau, kad išmintingiausias iš jų tikrai turėtų ką jums pasakyti. Ir vienas iš jo posakių jums būtų „tu esi vyras“.
Ir tuomet jums ateitų metas veikti- t.y. parodyti jūsų vyrišką valią, laisvę ir sugebėjimą išlikti tvirtu - ne pačiu valingiausiu, ne pačiu laisviausiu ir ne pačiu tvirčiausiu, o tiesiog vyrišku. Kas būtų vyriškas poelgis situacijoje, kurioje moteris atsisako su jumis gyventi?
Galbūt, tiesiog pasakyti: „Ką gi, man skauda, bet aš su tuo susitvarkysiu“.
Arba „Jei tau be manęs geriau - eik“.
O gal: „Gaila, bet geriau išeik greičiau, kam tempti?“
Pagalvokite apie galimą savo protėvio patarimą jums. Ir jei jūsų viduje vėl atgimtų moteriška dalis - ašaros, gailestis sau, romantiškas skausmas, tragizmas ir pasimetimas – vėl grįžkite prie protėvių vyrų. Jie palaikys. Jie žino.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
