Taigi niekada neturėjau to, apie ką dabar rašau. Vėlgi sakysite, kad didžioji meilė nesuplanuota. Tebūnie taip. Tačiau aš neturėjau jokio vaikino! Nei meilės, nei simpatijos (nors pati labai mylėjau). Apskritai nesulaukiu iš vaikinų dėmesio ir susidomėjimo.
Turiu daug draugų vaikinų. Šie mano "broliai", jei galima taip pasakyti, yra pamišę dėl bendravimo su manim. Jie nuolat skambina, rūpinasi manimi, guodžiasi dėl savo merginų, lieja savo širdis, leidžia laisvalaikį su manimi. Jie visuomet sako, kokia aš nuostabi ir kaip pasiseks tam, kurį mylėsiu! Tačiau taip niekas ir nemyli manęs. Visiems aš tik draugė.
Pradedu galvoti, kas negerai. Gyvenime esu komunikabili, linksma, rūpestinga. Esu tiesiog paprasta mergina. Manau, gal didžiąją dalį mano nesėkmės lemia išvaizda. Juk kalbant apie priešingą lytį, visgi didelis dėmesys skiriamas išvaizdai (ypatingai pažinties pradžioje). O manoji nėra kažkuo žavinga ar miela, nekalbant apie grožį apskritai.
Nesu stora, tačiau ganėtinai stambi, taip pat neturiu lėlytės veido su didelėm akim ir putliom lupytėm. Niekas net nepradeda su manimi bendrauti kaip su mergina. Ne vieną kartą buvo pasakyta: „Man tiesiog nepatinka tavo išvaizda!"
Ir ko gi aš noriu iš Jūsų? Neklausiu patarimo, kaip man susirasti vaikiną. Manau, tie patarimai nieko kardinaliai nepakeistų. Tačiau noriu patarimo, kaip pabėgti nuo to liūdesio, noro turėti vaikiną ir visų tų svajonių, kurios, atrodo, niekada neišsipildys. Kaip gyventi normalų darbingą gyvenimą? Nes labai daug dėmesio nukreipiu į svajonę apie vaikiną, buvimą mylima, kažkokius ieškojimus. Ačiū už pagalbą!
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Jūsų gyvenimo istorija primena man pasaką apie Snieguolę ir septynis nykštukus. Jei pamenate, Snieguolė savo pamotės buvo prakeikta, nes pasirodė už ją gražesnė. Ji turi mirti, bet vietoj to išvaryta atsiduria miške. Ją priglaudžia septyni nykštukai, su kuriais ji gyvena kaip su broliais. Tačiau pamotė ją vis vien suranda ir bando nunuodyti. O Nuostabusis princas tik laukia pasakos pabaigos, kad pabučiuotų ją, atšalusią, bet nemirusią, gulinčią karste. Tuomet ji „sušyla“ ir tampa gyva.
Kai Snieguolė dar tik vaikšto po mišką, jai yra labai baisu. Kai ji gyvena su nykštukais, jai tik liūdna. Juk tai – ne meilė, o tik draugystė. Ir viduje gyvena nerami nuojauta - juk jos laukia ilgas gulėjimas karste Princo belaukiant.
Jeigu jūs palyginsite šią pasaką su savo gyvenimu, tai rasite panašumų. Nuo jūsų laiško dvelkia liūdesiu ir nuoskaudomis. Žinoma, jūs nieko nerašote apie piktą pavydžią pamotę, tačiau, tarkime, jūs turite motiną ir tėvą, kurie negalėjo jums suteikti tiek meilės, kiek jūs norite.
Tiesiog taip atsitiko, kad jūs jų nekaltinate, tačiau nejaučiate gavusi pakankamai meilės ir šilumos. Kitaip jūs taip nenorėtumėte viso šito iš vaikinų. Jums užtektų „broliškų“ santykių. O amžius jūsų tikrai dar nespaudžia žūtbūt turėti vaikiną. Matyt, tai gilesnis emocinis alkis. Jį dangsto baimė niekuomet šio alkio nepatenkinti.
Baimė tokia stipri, kad nei jūsų draugų komplimentai: jie visuomet sako, kokia aš nuostabi, nei paguodos: tau tik 21-eri – jos nenumalšina. Jums neramu, jūs tarsi žinote: gavau meilės nedaug, o priešakyje teks dar „sušalusiai gulėti“. Ir jūsų išvaizda čia niekuo dėta, nes meile ir seksu mėgaujasi anaiptol ne „lėliškos“ išvaizdos merginos. O tos, kur turi viduje „karštį“. Jas taip ir vadina: „karštos pupytės“.
Nors jums atrodo, kad mano patarimai nieko kardinaliai nepakeistų, jūs vis vien rašote šį laišką ir klausiate, kaip jums pabėgti nuo liūdesio. Manau, kad nuo jo bėgti neverta. Liūdesio ašaros tirpdo sušalusius žmones. O jūs kol kas neatrodote labai karšta. Man atrodo, kad būtent tiek daug bendraudama jūs nuo šito liūdesio ir bėgate.
Jūsų bendravimas, o gal ir kai kurie kiti jūsų įpročiai turi sumažinti skausmingo liūdesio jausmą. Visa tai seka iš jūsų žodžių: „Jie nuolat skambina, rūpinasi manimi, guodžiasi dėl savo merginų, lieja savo širdis, leidžia laisvalaikį su manimi“.
Toks beatodairiškas draugų poreikis dažniausiai reiškia, jog žmogus siekia labai didelės „narkozės“, kad jam neskaudėtų siela. Tik kiti „narkozei“ naudoja ne draugų minias, o alkoholį, maistą, narkotikus, dažną seksą. O jūsų variantas - būti kitiems reikalinga „širdžiai išlieti“, savotiška „nemokama psichologe“. Tačiau taip jūs tik bėgate nuo savęs.
Aš nežinau, koks yra tas jūsų skausmingas liūdesys, tik neabejoju, jog jis yra. Ir jumis dėtas, sustočiau ir paklausčiau savęs: o ko aš taip bijau?
Bijoti liūdesio galima tik tuomet, jei viduje yra kur kas gilesnis liūdesys. Galbūt net ir ne jums priklausantis. Kažkas jūsų giminėje, o gal kažkas iš jūsų tėvų turėjo būti arba emociškai „miręs“ ir atsisakęs savo meilės, arba tiesiog kažkokio brangaus žmogaus ne laiku netekęs. Ir jūs paveldėjote šį jausmą, kurį lydi nuoskaudos bei siekis žūtbūt kažką artimo, šilto turėti.
Neįmanoma iš laiško pasakyti, kas tai, bet jeigu jūs norėtumėte, jūs galite paklausti savo tėvų: „Mama, ar mūsų giminėje buvo neišverkto liūdesio? Tėti, ar buvo nelaimingų meilių? Ar jūs turėjote kokių nors skausmingų meilės istorijų prieš susitinkant?“
Jeigu jums ir nepaaiškėtų jūsų liūdesio šaknys, tai padėtų jums susikoncentruoti į savo jausmus ir nustoti nuo jų bėgti. Jei pamenate, Snieguolė ne visuomet leisdavo laiką su draugais nykštukais. Jiems nesant, ji tvarkydavo namus, skalbdavo bei gamindavo. Tuo metu ji likdavo viena, o viską padariusi ji imdavo svajoti.
Svajojant galima nueiti į fantazijas, o galima įsijausti į save. Nerti į fantazijas malonu, tačiau nelabai veiksminga. O jei jūs pasigilintumėte į savo nuoskaudas ir liūdesį, ir iš jūsų išeitų ašaros - būtų lengviau. Tik neklausykite nei tų, kurie sako: aukščiau nosį, prasiblaškyk, nei tų, kurie bando jus kaltinti: pagalvok, ką pati darai ne taip.
Abu dalykai reikštų nutolimą nuo savo jausmų. O tolstant nuo jausmų, mūsų gyvenimo istorijos sustoja. Tarsi kas nors pasakoje apie Snieguolę paspaustų „pauzės“ mygtuką video grotuvo pultelyje. Kai jūs su savo jausmais draugaujate, pasispaudžia mygtukas „play“ ir pasakos siužetas vystosi toliau.
O kas ten toliau? Toliau kurį laiką nieko gero nevyksta: šaltis, stiklinis karstas, laukimas. Tačiau ir čia „pauzės“ mygtuko nespauskite, ir pagaliau siužetas pasieks kulminaciją. Tiesa, dar kartą patikrinkite save: ar leidžiate savo jausmams vykti, ar bandote dirbtinais būdais nuo jų pabėgti? Jei leidžiate - princas pasirodo, kai visai jo nelaukiate. Ir viskas baigiasi gerai.
Sėkmės!
Klauskite psichologo: psichologui@delfi.lt
