Ėmiau ieškoti pažinčių per pažinčių laikraštuką, internete. Susipažinau su bendraamžiu vyriškiu, kuris man labai patinka, bet yra vedęs. Pažinties pradžioje jis to neslėpė, pasakė. Jo žmona turėjusi dvi operacijas, tad žmogui trūksta sekso. Suprantu, turėjau neprasidėti su tokiais santykiais, bet jis mane kažkuo labai traukė, nuo pat pažinties pradžios. Aš jį - matėsi - irgi.
Man imponavo jo išvaizda, mandagumas ir socialinė padėtis. Be to, neturėjau kito pasirinkimo tuo metu - arba su juo, arba būti vienai, nes laisvų mano amžiaus vertų dėmesio vyriškių taip ir neatsirado. Tik kažkokie prasigėrę bedarbiai arba surambėję niurgzliai. Labai norėjau bendravimo, trūko sekso.
Mes susitikinėjame jau nuo vasaros. Bet tą mūsų bendravimą draugyste galima buvo pavadinti tik iš pradžių. Mes ne tik susitikdavome, bet ir pasikalbėdavome telefonu, kiekvieną dieną sulaukdavau jo mielų žinučių. Dabar susitikimai retesni, sms taip pat. Žinau, jis labai užsiėmęs verslininkas, žinau, kad konspiracijos sumetimais negaliu jam bet kada skambinti (o ir nenoriu to daryti- išdidumas neleidžia).
Suprantu, kad gyvenu iliuzijomis, kad aš jam tik "reikalinga" - jo žodžiais tariant. Bet man su juo gera, negaliu jam pasakyti "ne", negaliu visko baigti. Kai jis ilgam nutyla, aš kartais primenu apie save maždaug tokia forma: parašau, paklausiu kodėl jis nesilaiko žodžio ir nepasako atvirai - kaip buvome susitarę - kad jau viską nori baigti. Jis labai nustemba (arba apsimeta), aiškina, kad esu jam reikalinga. Kurį laiką prabunda jo dėmesingumas.
Naudos iš jo neturiu jokios. Viskas, ką jis man duoda, tai pasėdėjimai kavinėje arba atsivežtos lauktuvės. Taigi paneigiamas mitas apie pasakiškas dovanas meilužėms. Gal taip yra todėl, kad jis yra šykštus, bent aš susidariau tokį įspūdį. Arba nemato reikalo man ką nors dovanoti.
Nežinau, kas mes - draugai, meilužiai ar šiaip kažkokie susibėgantys. Nežinau, kas aš. Meiluže savęs pavadinti negaliu, nes, kaip minėjau, nesu apipilama dovanomis, draugė taip pat nesu, nes jis su manimi beveik nebendrauja, barakuda taip pat ne, nes negaunu jokios naudos, šeimos ardytoja taip pat savęs nepavadinčiau, nes esu labai diskretiška, nelinkiu nieko blogo jo žmonai.
Man šie santykiai sukelia kančią, nors jis to nenujaučia. Bet nutraukti tos kančios nesugebu, nes būnu labai laiminga kai jis atvažiuoja (gyvena kitame mieste). Norėčiau, kad matytumės dažniau, kad jis būtų man dėmesingesnis, bet griežtai tai pasakyti negaliu, nedrįstu, nesiryžtu...
Nežinau, kas su manimi darosi, nesuprantu, kodėl tapau tokia... be ambicijų. Nežinau, kaip toliau elgtis.
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Pradėsiu nuo jūsų laiško pabaigos ir klausimo „kodėl tapau tokia be ambicijų?“ Kažkodėl man tai skamba kaip užuomina apie jūsų vidinį žinojimą, kad vargiai įmanomos ambicijos santykyje, kuriame nėra tikrosios bendrystės, kitaip tariant, abipusio pasirinkimo auginti ryšį, investuoti į jį, dovanoti save tada ir taip, kaip ne visada norisi.
Klausimas kaip elgtis toliau susijęs ne tik su psichologiniais jūsų gyvenimo aspektais, bet ir su vertybėmis. Jūsų ieškotas ir sutiktas žmogus iš ties jūsų gyvenimui davė aiškumo apie tai, ko ilgitės, ko jums trūksta. Tačiau ar tikrai visos priemonės pateisina tikslo siekimą, yra tai klausimas, ties kuriuo verta stabtelėti. Galiausiai ne tik dėl to, kad būtumėte sąžininga sau, bet ir tam, kad suvoktumėte, ką renkatės ir kokios yra to pasirinkimo pasekmės.
Panašu, kad jūsų partneris yra lojalus savo šeimai, tai yra, nėra pasirengęs nutraukti santykių su žmona, kad liktų su jumis. Tikėtina, jog bendrystė su jumis jam yra kaip papildymas arba radimas to, ko jis negali gauti savo santuokoje. Tuo tarpu galima jausti, jog jums tai yra gilesnis ryšys arba bent jau vienintelis, iš kurio natūraliai norėtųsi daugiau.
Panašu, jog jis turi savo gyvenimą, į kurį kartais įsileidžia jus. Tuo tarpu jūs ieškojote žmogaus, „prie kurio būtų galima prisiglausti, kurį būtų galima mylėti ir būti mylimai“. Paprastai santykiai be įsipareigojimų talpina savyje nemažai tokių žodžių „man reikia“, „tol, kol man reiks“. Tai yra kalba eina apie ėmimą, kuriame davimui, savęs dovanojimui vietos nedaug.
Jei kyla jausmas, kad buvimas su šiuo žmogumi nėra tai, apie ką svajojote arba, kad kažkada turėtas įsivaizdavimas, jog pasitenkinsite tuo, ką gausite iš šio santykio pamažu griūva, derėtų permąstyti savo pasirinkimą. Jo sąžiningumą jūsų pačios atžvilgiu.
Išties galite pabrandinti klausimą, kuris jums iškilo: kaip vadinasi jūsų ryšys? Kaip jį pavadintumėte jūs? Kaip jį pavadintų jūsų partneris? Kokio pavadinimo norėtumėte šiai bendrystei? Ir ar jis įmanomas su šiuo žmogumi? Atvirumas šiems klausimas gali padėti rinktis. Bet kuriame pasirinkime verta paatvirauti sau kam ryžtatės. Ir ar to, ko jums norisi, yra būtent šiame pakete?
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
