Atrodė, kad vienas kitą papildėm, kad buvo lemta būti kartu – panašūs pomėgiai, požiūriai tam tikrais klausimais, pagalba buityje, kalbėjimasis kai gerai ar blogai, maniau, kad suprantu jį, jis mane ir t.t...
Bet yra kaip yra. Laiko neatsuksi atgal. Su laiku vis tikėjau, kad praeis, bet... kiek tada to laiko reikia? Atrodo, savi darbai, užimtumas, kursai ir t.t, bet nori nenori karts nuo karto mintimis, sapnais grįžti į praeitį arba kad ir darant paprastus kasdieninius buitinius darbus, praeitis sugrįžta ir ji atrodo tokia ryški... ir vėl tada prasideda viskas iš naujo, kaip užburtame rate...
Bandau įvairiausius būdus – kartais pasiduoti ir plaukti tais prisiminimais, sportuoti ar dar susigalvoti kokios veiklos, laiškų rašymas atsisveikinant, paleidžiant laišku jį (aišku, jų neišsiuntus)… ir visa tai neleidžia man įsileisti į gyvenimą naujo žmogaus…
Ir galiausiai aš pavargau. Aš nebenoriu ilgėtis, nebenoriu jausti, ką jaučiu, noriu atsikratyti praeities vaiduokliais ir pradėti vėl gyventi ir jaustis laisva nuo šių emocijų. Bet kaip tai padaryti? Ką daryti?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Kai su mumis atsitinka kažkas, kas mus nuliūdina, išgąsdina, įskaudina ar sukelia kitus sunkiai pakeliamus išgyvenimus, imame daryti viską, kad tik nuo jų pabėgtume. Ieškome būdų, kaip panaikinti, ištrinti, pamiršti tą sunkumą, kuris per didelis, per daug slegiantis, badantis į mūsų netobulumą, silpnumą. Parodantis mūsų pažeidžiamumą ir visa ko laikinumą. Be noro pabėgti atsiranda ir kitas troškimas - rasti ką nors, prie ko būtų galima prisiglausti, kuo būtų galima pasikliauti: žmogus, veikla, sunkumo įveikimo būdas. Įdomiausia, kad kančioje ieškome saugumo, tačiau ta paieška nukreipta į išorę, į aplinkui esantį pasaulį....
Kodėl apie tai rašau? Jūsų pasidalinime jaučiamas liūdesys, pasimetimas apie tai, kas įvyko. Kita vertus, stiprus noras gyventi toliau, palikti buvusią patirtį ir gyventi tarsi jos nebūtų buvusios.
Kad galėtumėte paleisti praeities išgyvenimus, pirmiausia turėtumėte įminti mįslę. Žinote, kaip tuose padavimuose, kur reikia atspėti debesies vardą ir jis su visu griausmu nusileidžia ant žemės ir pavirsta ežeru. Jūsų atveju panašu, jog intensyvus bandymas pamiršti, išsilaisvinti trukdo pamatyti, kas yra ta gija, kuri jus vis dar stipriai laiko prie buvusio santykio ir neleidžia eiti toliau.
Kaip jau minėjau, susidūrus su skaudžiais išgyvenimais, neretai pasiduodame pagundai siekti juos pamiršti, gyventi tarsi jų nebūtų buvę, tai tarsi bandyti grįžti į būseną iki sunkios patirties. Tačiau sudėtingos situacijos gyvenime yra panašiai kaip matematikos uždaviniai, kuriuos sprendėme mokykloje. Neišsiaiškinę, kaip spręsti uždavinius šeštoje klasėje, klupsime ties jais iki pat dvyliktos.
Taip ir su sunkiais gyvenimo momentais. Čia be galo svarbu juos priimti kaip pamoką, kurią esate kviečiama išmokti. Tai yra ne nustumti matematikos vadovėlį ir tikėtis, kad prasmuksite, o pabūti su tais nesuprantamais uždaviniais ir atrasti kabliuką, ties kuriuo stringate. Paprastai tariant, jei nuo patirties nepavyksta pasitraukti, tai ženklas, jog dar ne iki galo ji suprasta ir ne viską iš jos išmokote.
Kaip ieškoti to atsakymo? Jau pradžioje užsiminiau ir apie kitą žmogaus polinkį: žvalgytis atsakymo aplinkoje. Aplinka išties gali būti naudinga, tik kaip jau minėjau, ne tada, kai bandome ja pasinaudoti, kad pabėgtume. Ji gali jums padėti atpažinti, kas su jumis vyko tame santykyje, ko jūs nepastebėjote, o gal pati neištvėrėte.
Kita vertus, ji gali pagelbėti pamatyti, kas yra tas jausmas, kokia būsena jus vis dar laiko su tuo žmogumi mintimis? Visgi galiausiai vertėtų grįžti į save. Labai nelengvas dalykas. Tačiau pasilikus tyloje, vienumoje, sulėtėjus galima savęs klausti „kas mane laiko?“, „ko aš negaliu paleisti“, stebėti savo pojūčius, savo kūno reakciją, kylančius jausmus, vaizdinius ir mintis. Kad galėtumėt paleisti žmogų, be galo svarbu žinoti, kas konkrečiai jus prie jo laiko.... O tą žinojimą įmanoma rasti savyje.
Dar vienas kelio ženklas yra atleidimas. Neretai žmones jungia negalėjimas atleisti sau ar kitam už tai, kas įvyko. Mintys būna apkrautos spėliojimais: „o kas, jei būčiau darius taip?“, „kaip norėčiau, kad jis mane pamatytų tikrąją?“, „rodos, viskas buvo puiku...“. Priėmimas to skausmo, kuris yra, jo apgailėjimas, pyktis dėl to, kas įvyko, ir ieškojimas atleidimo malonės sau ir savo mylėtam žmogui, vienas iš kelių paleidimo link.
Išeiti iš santykio tikrai nelengvas darbas. Dėl to svarbu pripažinti, jog tas ryšys buvo ir niekuomet nebebus taip, tarsi jo nebūtų. Svarbu ieškoti kelio link susitikimo su savimi ir galimybės atleisti bei paleisti. Jei jaučiate, kad vienai tai per sunku, ieškokite pagalbos (psichologo konsultacijos, pokalbis su dvasininkais, judesio, šokio, dailės ar muzikos terapijos grupės), kartais, kad rastumėte dureles, verta pasinaudoti gido paslaugomis.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
Jean Monbourquette „Menas atleisti“, 2001
Rašykite: psichologui@delfi.lt
