Mano draugas turi daug draugių merginų, gražiai ir mielai su jomis bendrauja. Viena vertus, tai pagirtina, bet, kita vertus, tai sukelia neigiamą mano reakciją, galbūt pavydą. Nes aš neturiu tiek daug vaikinų draugų, bet galbūt jausčiausi geriau, jei jų atsirastų daugiau.
Šiuo metu esu laikinai išvykusi į užsienį. Su juo palaikome ryšį laiškais. Jis žino mano grįžimo datą, tačiau jau turi susiplanavęs savo laisvalaikį be manęs. Man dėl to liūdna. Laiškuose rašo, kad manęs pasiilgo ir skaičiuoja dienas iki mano grįžimo, tačiau pastebiu, kad tą susitikimo laiką tik atitolina. Nedaro nieko, kad pasimatytume greičiau, neatšaukia savo planų. Pastebiu, kad jo žodžiai ir veiksmai nesutampa. Man sunku tikėti, kai jis kalba apie ilgesį. Jaučiuosi taip, tarsi jis rastų svarbesnių dalykų už mane. Galbūt tik prisigalvoju, galbūt mano emocijos nėra pagrįstos, bet aš taip jaučiuosi.
Lyg ir kalbu su juo apie tai, tačiau nesu tikra, kad lieku suprasta. Kartais man atrodo, kad aš per daug viską sureikšminu, kad man nedera taip jaustis, kad tai nėra logiška, adekvatu.
Galbūt aš išties per daug viską sureikšminu? Ir kaip gražiai su juo apie tai pakalbėti, kad mano jausmai jam skambėtų suprantamai, kad jis neliktų įskaudintas?
Nuolat galvoju, kad dėl tokio „pavydo“ kaltas mano nepasitikėjimas savimi. Kad man derėtų labiau investuoti į save, taip neprisirišti prie jo. Turiu didelę baimę prisirišti prie kokio nors žmogaus, tačiau jau matau, kad prisirišau. Bet kaip elgtis, kad tas prisirišimas butu sveikas? Kaip atrodo sveikas prisirišimas dviejų žmonių santykiuose? Ar tai, ką jaučiu, jau liudija per daug didelį mano prisirišimą?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAS YRA SVEIKAS PRISIRIŠIMAS?
Pradėsiu nuo žinomo posakio: „prieš vedybas moterys tikisi, kad jų išrinktieji po vestuvių pasikeis, o vyrai tikisi, kad jų išrinktosios niekad nesikeis.“ Jūs nekalbate apie vedybas, tačiau šis posakis, mano manymu, tinka ir jums. Panašu, jog jūs tikitės, kad jūsų meilė vaikinui privers jį pakeisti savo elgesį. Jis taps dėmesingesnis, labiau atsidavęs jums. O jis greičiausiai tikisi, kad jūsų tolerancija visuomet bus beribė. Ir jūs leisite jam būti tokiu, koks jis yra.
Iš jūsų laiško supratau, kad jūs bandote susigaudyti savyje, išgyvendama vieną iš dažnai santykiuose iškylančių problemų: vienas myli labiau, o kitas – mažiau. Vienas vejasi, kitas traukiasi. Ne visuomet vejasi merginos, o bėga vaikinai. Būna ir atvirkščiai.
Matyt, jūs iš tiesų neturėjote pakankamai daug vaikinų, nes tuomet jūsų patirtyje susikauptų ir kitokių variantų: vaikinas labai jūsų trokšta, o jūs vis atidedate susitikimus su juo, pati nesuprasdama, kodėl. Jūsų gyvenime prisikauptų ir istorijų, kuomet jūs tiesiog ramiai draugaujate su vaikinu, ir dramatiškų nelaimingų meilių, ir trumpalaikių daug žadančių, bet į nieką neišvirtusių atsitiktinių nuotykių. Tuomet dabartinė jūsų situacija jums neatrodytų tokia keista ir jūs nekeltumėt klausimo, ar esate normali.
Iš tikrųjų santykiuose viskas yra normalu, nes du žmonės visuomet kuria kažkokią savo unikalią meilės istoriją. Jei norma būtų vienodi santykiai, žmonės labai lengvai galėtų pasakyti: štai čia - norma, o ten - ne norma. Bet juk jums ir jūs pati, ir jūsų vaikinas, ir jūsų istorija - tai unikalu, tiesa?
Pamirškime „normą“ ir „nenormą“. Tiesiog tame unikalume dažnai galima įžiūrėti bendrus, tipinius dalykus. Ta prasme, šie tipiniai dalykai irgi yra normalūs, jei norma galime laikyti tai, kas labiausiai paplinta. Porose dažnai atsitinka taip, kad vienas žmogus prisiriša prie savo draugo, partnerio ar sutuoktinio. Jis pavyduliauja, kankinasi dėl jo meilės, skausmingai pergyvena jo pažintis ir draugystes.
O kitas tuo metu elgiasi „anti- priklausomai“, gerokai laisviau, tarsi nebūtų prisirišęs. Jis tiek nesureikšmina susitikimų, iškelia sau kitokius prioritetus, kaip ir jūsų draugas. Savo elgesiu jūs tarsi sakote jam: aš nelaisva. O jis savo elgesiu atsako: o aš tai laisvas. Dėl to manau, kad jums nėra ko bijoti priklausomybės - ji jau išsivystė. Jūs turite „priklausomo partnerio“ bruožus. O jis - „antipriklausomo“. Bet laikykite tai natūralia situacija, nes ji dažna ir dėsninga. Ir kitose santykiuose jums ir jam galėtų atsitikti atvirkščiai.
Šis natūralus dalykas santykiuose dažniausiai susijęs su tuo, kad vienas mažiau pasitiki savimi. Ir jūs tai pati pastebėjote: „Man derėtų labiau investuoti į save, taip neprisirišti prie jo.“ O dabar jūs labiau investuojate į savo draugą, ir netgi tai, kad bijote jį užgauti ir įskaudinti, rodo, jog jo jausmai jums svarbesni, nes jūsų pačios. Juk jei jūs jam iškeltumėt pavydo sceną, jis galėtų pasakyti „Ji isteriška ir kabinasi man ant kaklo“ - ir mestų jus!
Jūs, žinoma, nepamirštate to, ką jaučiate, tačiau tarsi sakote vaikinui: „Bijau tavęs netekti, nes be tavęs neįsivaizduoju savo gyvenimo; todėl elkis, kaip išmanai, o aš pakentėsiu“. Palaikydama tokius santykius ir nutylėdama apie savo jausmus, jūs iš tikrųjų ne gelbėjate jūsų ryšį, o greičiausiai tik ruošiate dirvą būsimam savo „perversmui“.
Iš tikrųjų tokia nelygybė vargu ar gali tęstis amžinai.
Įsivaizduokite, kad Jūsų draugas nenustos draugauti su kitomis merginomis dar keletą metų, todėl jums gali tekti ir toliau likti priklausoma, kenčiančia ir bijančia jam apie tai pasakyti. Jūsų viduje augtų vienpusiškos tarnystės patirtis, jūs vis labiau mokytumėtės būti priklausoma, o jis mokytųsi būti laisvesnis. Jūsų nelygybė augtų, ir vieną dieną jums pradėtų kilti ašaros bei pyktis.
Jūs pabandytumėte sukelti maištą, ir netgi impulsyviai su kuo nors susipažintumėte, kad jis žinotų, jog jūs irgi galite turėti sėkmę priešingos lyties akyse. Padarytumėte jūs tai todėl, kad būtumėte pakankamai nuskriausta ir tarsi „užsitarnavusi“ kažkiek laisvės. Iki tol sąžinė neleistų jums laisvai elgtis su vaikinais, o po kelerių kančios metų jūs tarsi būtumėte ją „išpirkusi“. Vargu ar tai liktų vaikino nepastebėta, ir tuomet tarp jūsų prasidėtų „svarstyklės“: kas kaltesnis už kitą?
Nemanau, kad jūs to norite. Todėl, kol santykiai dar neįpusėjo, jums reiktų įnešti aiškumą į šį klausimą. Pirmiausiai tai reiškia, jog jums būtų gerai nustatyti sau ribą, iki kurios jūs toleruojate nesiskaitymą su jumis ir jo draugystes su kitomis merginomis. Apie šią ribą jūs galite jam pranešti: „Man nepatinka, kad tu praleidi visą dieną su bendradarbėmis: galbūt tai būtina, bet žinok, kad tuomet jaučiuosi vieniša“.
Žodis „man nepatinka“ galėtų tapti pirmu požymiu, kad jūs darotės lygesnė su juo. Kitas sakinys - „O man patinka, aš iš tavęs norėčiau to ir ano“ - toks pat svarbus. Tai reiškia, jog jūs dažniau prašote vaikino, kad jis darytų tai, kas jums malonu. Taip jūs parodote, kad gerbiate save. Jei jis nesutinka ar pažada, bet nedaro, jūsų teisė - pasidaryti tai pačiai (pirkinys, kelionė, pramoga), arba priimti kokio nors kito vaikino dėmesį. Tai - irgi lygybės ženklas.
Kodėl jums reikia tai priminti, juk jūs ir pati apie tai rašote laiško gale?
Todėl, kad jūsų sielą, mano akimis, įtakoja baimė. O ją palaiko prietarai apie tai, kad „svarbiausia - išvengti konfliktų“, arba „geriau žvirblis rankose, nei briedis girioje“, arba „žinok, vaikeli, jei labai sieksi nepriklausomybės, tai vyras ims ir pabėgs - o kokia tuomet gausis meilė?“
Visa ši senolių išmintis gyvena vyrų ir moterų sielose iki šiol, ir įteisina nelygybę tarp lyčių. O nelygybė - dalykas paplitęs, tačiau vargu ar sveikas. Iš nelygybės neretai kyla agresija ir įvairūs „sukilimai“. Jei jūs tuos sukilimus mėgstate, jei jūsų giminėje tai buvo įprasta (skyrybos ar skyrybinės situacijos buvo dažnos keliose kartose; arba jūsų giminėje moterys „tiesiog kentėdavo visą gyvenimą nuo vyro išdaigų“, arba „šeimoje senelis buvo po padu despotiškai močiutei“)- jūsų viduje jau yra nelygaus elgesio scenarijus ir jums belieka nesukti sau galvos ir tiesiog leisti šiam „scenarijui“ tyliai veikti.
Jei jūs norite lygybės - kurkite ją jau šiandien. Išaiškėjus, kad jūsų draugas jai nepritaria, jis tiesiog tai parodys. Jei pritaria, jei yra lankstus ir sugeba keistis - irgi parodys. Toks keitimasis, o taip pat atvirumas - sveikos priklausomybės palydovas, padedantis šią priklausomybę pribrandinti iki lygių meilės santykių.
Sėkmės jums,
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
