Kai apie visa tai paklausiau savo vyro, tai jis tiesiog pradėjo teisintis, kad kažkas įeina į jo elektroninį paštą ir rašinėja. Aš juo netikiu, bet nesuprantu, kodėl žiūrėdamas man į akis jis meluoja ir tuo labiau aš nesuprantu, kodėl jis mane vis dėlto vedė...
Esu visiškai pasimetusi ir tiesiog noriu viska baigti ir grįžti į Lietuvą, nes su melagiu nenoriu gyventi.
Jokių elgesio pasikeitimu aš nepastebėjau nei prieš tai, nei dabar. Tiesiog man labai gaila, kad mano vaikutis turės augti be tėvo. Bet aš taikytis negaliu, man per daug sunku suprasti, kas jam negerai.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Turėtų būti iš ties pikta ir skaudu rasti žinutes, kurios praneša jums apie sutuoktinio santykius su kita moterimi. Juo labiau, jog po širdimi nešiojate jo kūdikį, dovanojate jam savo kūną kaip namus, o būsimas tėtis toliau gyvena savo gyvenimą, kuriame žvalgosi malonumų, potyrių, pasitenkinimo. Tikėtina, jog panašios ir greičiausiai dar stipresnės mintys sukasi jūsų galvoje kaip pirminė reakcija į tai, ką sužinojote.
Panašu, jog pajutote ir savo automatinę reakciją į nesėkmę – troškimą pabėgti nuo jos kuo toliau. Kuo toliau, kad tik nereikėtų susidurti su žinia, jog nesate pakankama savo sutuoktiniui ar kad jis nėra tas žmogus, kuris geba būti ištikimas vienam asmeniui, bent jau apie tai kalba rastos nuotraukos.
Jaučiasi ir tai, jog jums norisi bėgti nuo melo, kurį patiriate, nuo veidmainystės. Ir išties turėtų būti baisu suvokti, kad padovanojote savo gyvenimą vyrui, kuris nepasižymi atsakingumu, drąsa prisiimti atsakomybę ir panašiai.
Nenuneigiant jūsų sutuoktinio elgesio svarbos, mano mintys apsistoja ties susitarimu. Viena mano kolegė kažkada santuokos pradžią yra palyginusi su kontraktu tarp konsultanto ir kliento. Jei susitarime atsiranda nutylėjimų, prievartos, neaiškumo, nepasakymo ar neleidimo išsakyti elementų, jie persekioja mus visos konsultacijos metu. Kaip ir viso bendro gyvenimo metu. Todėl jūsų klausimas, kodėl jis jus vedė, išties yra vertas dėmesio. Tačiau klausiant ne jo, o klausiant savęs.
Ir šioje vietoje galima paliesti pačius įvairiausius jūsų bendravimo aspektus: kiek laiko buvote kartu? Kuris iš jūsų dažniau užsimindavo apie santuoką? Kodėl santuoka įvyko būtent dabar? Kas buvo jos iniciatorius garsiai ir tyliai? Ar jūs norėjote santuokos, ar jautėte, kad jūsų sutuoktiniui šis žingsnis yra iššūkis, galbūt reikalavo pastangų, savęs atsižadėjimo, peržengimo? Ar kada nors kalbėjotės, kas jus veda į buvimą dviese, o kas gąsdina, stabdo, ko sunku atsisakyti?
Santuoka tikrai nėra lengvas pasirinkimas. Tai yra neįtikėtino mąsto įsipareigojimas, kuris be džiaugsmo kelia ir daugybe baimių, netikrumo, nepasitikėjimo. Kita vertus, labai nelengva būti atviram su savo sutuoktiniu ir pasidalinti su juo visomis tomis baimėmis, gal būt nenorais, bijant jį įskaudinti, bijant pasipriešinti tradicijoms.
Taigi kito melas, kaip bebūtų keista, tampa ir jūsų atsakomybe, jei klausimu ar kitaip nesuteikėt kitam progos būti su jumis atviram. Ar gebėjot be pykčio ir priekaišto, akivaizdaus savo nusivylimo ir spaudimo leisti jam būti su jumis ir priimti savarankišką sprendimą?
Tai, apie ką rašau, nėra labai paprasta daryti net nugyvenus dešimt ir daugiau metų. Todėl nederėtų savęs smerkti, jei nepavyko sukurti atvirumo prieš tuokiantis, kai greičiausiai jūsų pačios lūkesčiai buvo ryškesni už gebėjimą pamatyti, kaip su visu tuo gyvena jūsų sutuoktinis. Visgi tai galėtų būti atspirties taškas ir pakvietimas atvirumui dabar. Kuomet iškilo melo akimirka ir nedrąsa susitikti su tuo, kad yra ne taip, kaip galvojote.
Prieš kviečiant kitą būti atviru, derėtų priimti, jog tai nėra lengva. Ir kad jūs galite arba padėti arba dar labiau apsunkinti sutuoktinio ryžtą pasidalinti, kas išties vyksta jo gyvenime.
Atvirumą labai stabdo kito pyktis, smerkimas, nepriėmimas, nusivylimas. Ypatingai kaltinimas. Jei tikrai norėtumėte išjudėti iš šios būsenos, pasirinkdama iš jos nebėgti, verta paklausti, ar galite leisti savo sutuoktiniui jums nemeluoti, kad išgirstumėte tai, kaip iš tikrųjų jis jaučiasi judviejų bendrystėje, kaip iki jos atėjo ir kaip yra pasiruošęs arba nepasiruošęs joje būti.
Norėčiau paliesti ir tai, jog be jūsų sutuoktinio jausmų labai svarbi esate ir jūs. Tai, ką jūs dabar išgyvenate, tikrai slegia, nuvilia, liūdina ir drebina gyvenimą. Stiprūs išgyvenimai gali blokuoti viską ir gali imti atrodyti, jog jie yra realiausia tikrovė. Taip ir yra, tačiau, kita vertus, ji yra šios akimirkos tikrovė. Todėl labai svarbu surasti sau pagalbą, kad viduje auginamos emocijos nebūtų sprendimo pagrindu tolesniam jūsų gyvenimui.
Jei turite bent vieną artimą asmenį, leiskite sau su juo dalintis dabartine patirtimi, leiskite savo sutuoktiniui žinoti (jei įmanoma, išbraukiant kaltinimus ir smerkimus), kaip jaučiatės, leiskite jausmams būti matomiems ir priimtiems, kad jie pamažu silpnėtų ir užleistų vietą galimybei judėti link atviro pokalbio su sutuoktiniu. Ne tik klausiančio, kaip tai atsitiko, bet ir klausančio pokalbio.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
Rekomenduojama literatūra:
Yves Dalpe. Neištikimybė nėra banali. 2009 m.
