Nieko smagaus, jaučiau tik gėdą ir nusivylimą, kad esu niekam tikęs tėvas ir vyras, kaltinau save. Tada pasikalbėjom aš likau su jomis, tikrai troškau to. Bet, deja, visą laiką jutau nebylų priekaištą dėl mano padarytos klaidos, ir tai nė kiek nepadėjo gerinant mūsų santykius. Du metus viskas tekėjo, kaip upelyje vanduo, tiesiog tekėjo...
Tai tęsės, ne kartą sakiau jai, kada būdavo reikalas, kad nė trupučio nesidžiaugiu tuo, ką padariau ir nė trupučio nesididžiuoju. Turbūt to neužteko. Po truputį meilė ir kitkas išgaravo, nes, kiek žinau, nekurstoma ugnis gęsta. Pakeičiau ne vieną darbą ir dabar sutikau moterį, kuriai kažką jaučiu, daugiau negu simpatiją, nes per tą laiką iš žmonos nebesulaukiau to, ko būčiau norėjęs, jausmų atžvilgiu, aišku, ko tikėtis...
Su nauja simpatija tiesiog atvirai pasikalbam, nes pas ją gyvenime taip pat buvo ir šilto, ir šalto. Nemiegam kartu, tiesiog jaučiu, kad tai žmogus, su kuriuo galėčiau gyvent ir būt laimingas, tikiuos. Dabar esu klausime kaip pasielgt, skirtis ir bandyt gyvent, galbūt laimingai, ar nesiskirt ir tikėtis, kad kažkada dings ledai ir įvyks stebuklas. Didžiausia priežastis neardyt visko yra mažasis žmogutis, mano pupytė. Ką daryt????
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitant jūsų laišką, galvoje viena po kitos ėmė kilti eilutės iš knygų, nagrinėjančių vyro ir moters meilę. Jos ir bus mano atsakymas į klausimą “ką daryti?”
Pradėsiu nuo to, ką jau padarėte? Yves Dalpe savo knygoje “Ištikimybė nėra banali” rašo: „Žinia apie sutuoktinio neištikimybę – emocinis smūgis, stiprumu prilygstantis žiniai apie mirtį. Apgaudinėjamas žmogus sužino, kad mirė jo santuokos nekaltumas, sutuoktinių savitarpio pasitikėjimas ir naivumas”.
Suprantu, kad jausmai žmonai yra išblėsę, kita vertus, kaltės jausmas visą tą laiką būtų jus uždusinęs, tačiau ar tikrai suvokiate, ką jūsų sutuoktinei teko išgyventi, kartojant sau – „mano mylimas vyras man neištikimas”. Tai reiškia, kad viskas, kas buvo iki šiol, dingo. Kad tai, kas buvo tiesa - nebeegzistuoja. O svarbiausia, reikia iš naujo patikėti žmogumi, kuris vieną kartą jau išdavė. Net jei gailisi, net jei jam nebuvo smagu, jis yra tas, kuris gali išduoti.
Visgi nusprendėte būti kartu. Tas pats Yves Dalpe rašo toliau. Kad išduotasis išties sugebėtų atleisti, turi būti išpildytos trys sąlygos: „Svetimautojas turi išties gailėtis, kad sutuoktiniui suteikė tiek skausmo; iš visų jėgų stengtis atkurti pasitikėjimą ir tvirtai ryžtis išsiaiškinti neištikimybės priežastis”.
Santuokos atkūrimas po neištikimybės nėra vienas pokalbis, kurio metu buvo nuspręsta toliau gyventi kartu. Čia santuokinį ryšį galima įsivaizduoti kaip sprogusį namą. Namas vėl netaps namu, jei mes tiesiog išsakysime norą, kad jis toliau būtų. Jį reikia vėl pastatyti, prieš tai išvalius griuvėsius.
Neištikimybė neįvyko be priežasties. Labai natūralu išgyventi sunkumus, gimus pirmam vaikui. Tai yra laikas, kai sutuoktinių ryšys iš esmės keičiasi. Jis turi transformuotis iš poros bendravimo į trijų asmenų santykį. Neišvengiamas nutolimas, susvetimėjimas, pasimetimas, nežinojimas, kaip toliau būti vienas su kitu. Ir čia yra palanki erdvė savo nežinojimą, kaip toliau būti kartu, užpildyti trečiu asmeniu. Visgi nekalbėjimas, iš kur visa tai atsirado ir ką turėtumėte daryti, kad tai nepasikartotų, ne tik kad neleidžia atkurti santykių, bet ir palieka du žmones nuolaužų krūvoje: tarp nusivylimo savimi ir kitu, nepasitikėjimo savimi ir kitu, baimės dėl ateities, šaltumo, nenoro dovanoti savęs ir panašiai.
Kitas autorius M. S. Peck, knygoje „Nepramintuoju taku“ sako: „Meilė nėra jausmas, tai veiksmas. Tikrosios meilės pagrindas yra valia, o ne emocijos”.
Kad ir kaip griežtai ir nepopuliariai skambėtų, jei santuoka remtųsi vien emocija, jos egzistavimas būtų itin trumpas. Tai yra nuolatinis darbas ir drąsa, dėl ko atsiranda neardomas artumas. Ryžtas mylėti kitą teikiančia, o ne imančia meile. Norėti ir daryti, kad kitas išgytų ir per jį gydyti pačiam. Būtent toks ryšys, kuris net nepalieka terpės mintims apie svetimavimą.
Ir galiausiai Evos – Maria Zurhorst mintis: „Visai nesvarbu, koks jūsų sutuoktinis. Susituokę jūs vis tiek sutinkate tik pačius save. Kitas visada yra tik ekranas, kuriame galite matyti savo nepatenkintus poreikius, savo sugebėjimą mylėti, savo gynybą ir žaizdas...“
Kad ir kiek santykių jus sukursite, tai, kas yra jūsų, niekur nedings. Poros, kad ir kokios skirtingos ir unikalios būtų, visos turi praeiti tuos pačius kelius. Ir jei su viena moterimi nepavyko, didelė tikimybė, jog nepavyks ir su kita. Mūsų sužeistumai, baimės, negebėjimai neišnyksta patys savaime ar keičiant partnerius. Mylėti ir vartoti žmones yra du skirtingi dalykai. Pirmuoju atveju mes privalome nuolatos lipti į kalną, o tai labai sudėtinga. Antruoju galime taip ir klaidžioti papėdėse, tik to viršūnių grožio mums neteks patirti.
Drąsos renkantis kelionės pobūdį
Vaida
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
