Mano vaikystė nebuvo lengva. Draugų turėjau mažai - tik kieme, mokykloje bendraklasiai buvo nedraugiški. Užaugau su mama, tėvai išsiskyrė, kai man buvo 8 m.
Baigiau mokyklą ir pradėjau galvoti apie meilę, berniukus. Turėjau nemažai gerbėjų, tačiau rimtai su niekuo neprasidėdavau, jaučiau, kad tai ne mano žmonės. Tačiau internete susipažinau su vaikinu, ilgai bendravome internetu, per skaipą... Paaiškėjo, kad jis yra iš to rajono, kur gyvena mano močiutė, labai apsidžiaugiau, nes ten dažnai būdavau, tai dar labiau mane pastūmėjo juo susidomėti.
Beveik dvejus metus bendravome internetu. Ir netyčia vieną kartą, paskutinę vasaros dieną, rugpjūčio 30 d., susitikome parduotuvėje. Vienas kitam kritome į akį iš pirmo žvilgsnio. Kaip dabar atsimenu tą pirmąjį susitikimo vakarą. Sutarėme susitikti ir nuvažiuoti pažaisti biliardą. Taip ir padarėme. Nuo to laiko pradėjome bendrauti.
Tas dienas tarytum buvome ant sparnų, visur visada buvome kartu. Gražūs žodžiai, priesaika meilėje, visa tai atrodė taip nerealu. Atrodė, niekas negalėjo pamaišyti mūsų laimei, niekas negalėjo mūsų išskirti. Jaučiausi atradusi savo princą ir nesvarbu, kad jis buvo be balto žirgo, svarbiausia, kad jis buvo šalia manęs. Nenorėjau paleisti jo niekada.
Tačiau kai atrodė, kad niekas negali sukliudyti mūsų laimei, man pradėjo siūlyti filmuotis laidose - televizijoje. Atvirkščiai nei mano vaikinui, man tai patiko, nes tai buvo tarytum prasiblaškymas, kitas gyvenimas... Pradėjome dažnai pyktis, bartis... Bet juk visi žinome, kam žmonės eina į televiziją.
Buvome net išsiskyrę trumpam, bet po kelių mėnesių jis vėl man pradėjo rodyti dėmesį, iniciatyvą vėl susitaikyti ir atrodė, jog viskas vėl grįžta į savo vėžes, vėl būsime laimingi. Bet po kelių savaičių laimės per televiziją parodė vieną laidą, kur dalyvavau aš, kuri filmuota buvo labai seniai - tai jį labai įsiutino.
Jis mane aprėkė ir net nedavė paaiškinti. Maniau, viskas nurims savaime, kad vėl po šešių mėnesių susitaikysime, deja, tai buvo viskas. Pamačiau jį su kita panele ir mano širdis suskilo į mažytes smulkias šukes...
Juk taip vienas kitą mylėjome, buvome pasiryžę viskam. Nejaugi taip viskas ir baigsis, nejau nebus daugiau šansų. Kur dingo dviejų metų meilė? Juk buvo gražus žodžiai, kaip „tu esi mano gyvenimo moteris“, „noriu susilaukti su tavimi vaikų“. Kur visa tai dingo? Nejaugi to daugiau nebebus.
Negaliu miegoti, negaliu valgyti, mane jau išsekino visos mintis apie jį...
Kiekvieną dieną užduodu sau klausimą, ar dar kada mylėsiu ką nors taip kaip jį??? Tik žinau viena, kad niekada nepatirsiu tų virpuliukų per kūną ir drugelių pilve, kaip būdavo su juo. Tikrai širdis skauda ir plūsta krauju, kai pamatau jį su kita panele. Ir nežinau, ką daryti, nes visi vyrai aplinkui atrodo visiškai niekas, palyginus su juo...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Kaip ten tie žmonės sako: „Nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis“. O vienas senyvas dėdė man kažkada yra sakęs: „Žinok, vaikeli, kas stipriai dega, greitai sudega“. Na štai ir bandyk ginčytis su ta senolių išmintimi... Pasirodo, ir tos patarlės, ir tie priežodžiai ne iš piršto laužti, matyt, kažkada veikė kaip gyvenimo gairės, kad vos pradėjus gyventi, žinotume, kur ir ko tikėtis.
Jūsų laiškas kupinas jausmų. Pradžioje įsimylėjimo svaigulio ir, rodos, niekada nesibaigsiančio džiaugsmo kartu. Vėliau - tokio pat gilaus liūdesio bei skausmo. Kuris, rodos, liks visam gyvenimui, taip niekada ir nepasitraukdamas, neužleisdamas vietos naujai gyvybei jūsų širdyje. Tikiu, kad taip atrodo. Tikiu ir tuo, kad tas gali niekada nepraeiti. Bet tik tuo atveju, jei neleisite tam praeiti, jei nepriimsite, jog tai, kas jus laiko, yra emocija, bet ne pats žmogus.
Dažnai savo atsakymuose apie jausmus į pagalbą pasitelkiu rašytoją S.Peck. Savo kūriniuose jis nuostabiai parodo skirtumą tarp to, kas yra meilė ir to, ką žmonės vadina meile. Keista, bet vargu ar daug mūsų ilgisi tos tikrosios, apie ją svajoja ar trokšta. Labiausiai traukiantis yra įsimylėjimo jausmas. Būtent jį jūs ir išgyvenote savo gražiai nupasakotame santykyje.
Tikriausiai geriau nė neaprašysi: „Tas dienas tarytum buvome ant sparnų, visur visada buvome kartu. Gražus žodžiai, priesaika meilėje, visa tai atrodė taip nerealu. Atrodė, niekas negalėjo pamaišyti mūsų laimei, niekas negali mūsų išskirti. Jaučiausi atradusi savo princą ir nesvarbu, kad jisai buvo be balto žirgo, svarbiausia, kad jis buvo šalia manęs. Nenorėjau paleisti jo niekada.“
Jus abu apėmė be galo stipri emocija, įsivaizdavimas, jog esate visas pasaulis vienas kitam, jog esate vienas kitam pakankami... Tačiau pasirodė vos vienas jūsų bandymas žengti žingsnį į nesaugią, klausimų keliančią erdvę ir jausmas išsisklaidė. Ir nieko čia keisto. Jūs pati labai gražiai įvardinote „visa tai atrodė nerealu“. Tas nerealumo jausmas tikrai nereiškia tos akimirkos melo, nenuoširdumo. Labiau jis kyla iš stipriai juntamo laikinumo pojūčio.
Įsimylėjimą galima prilyginti miglai. Kuri užstoja viską. Ir vienas kito beveik nematome, tik juntame. Tačiau migla sklaidosi. Tam vykstant atsidengia ne tik kito, bet ir mūsų pačių vis pilnesnis vaizdas. Su juo ir jūsų nesaugumas, baimė, nepasitikėjimas, kuris galiausiai tapo dominuojantis bei per sudėtingas, kad išliktumėte kartu.
Kodėl tai rašau? Nežinau, kaip toliau klostysis jūsų gyvenimas ir kiek realu vėl grįžti prie to paties žmogaus. Priimu ir tai, jog be galo sunku atsisakyti patirto artumo, tačiau labai svarbu atpažinti, jog didžioji dalis to, ko jūs gedite, yra jausmas.
Tai, ką jums vis dar sunku paleisti, yra jausmas, ir tik labai maža dalimi konkretus žmogus. Išties yra skaudu netekti tokio brangaus ir artimo išgyvenimo. Galbūt net nešti savotišką pasirinkimų svorį. Tačiau netektis, kaip ir įsimylėjimas, yra kupini įvairiausių potyrių, kurie turi polinkį slopti, keistis, galiausiai išnykti, jei patys jų nelaikysime ir vis nebandysime susigrąžinti.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
