Jaučiu tik begalinę nuoskaudą ir skausmą. Dar - neapykantą moterims, kurios traukia vyrus, kurias jie įsimyli, kurios gali juos turėti. Niekada niekada nesu “netyčia atsidūrusi” vyro glėbyje ar lovoje, kad ir kiek alkoholio būčiau suvartojusi.

Aš pati vyrus įsimyliu nuolat. Praktiškai visada - vienpusiškai. Turiu draugų, tarp jų daug vyrų - jie puikūs, malonūs, mieli, tačiau praktiškai visi - bent jau mano akimis - nemato manyje moters. Jie neliečia manęs kaip kitų, atvirkščiai - kai kurie tarsi šalinasi. Arba bijo.

Man nuoširdžiai atrodo, kad aš nepakankamai gera, kad kažko nepadarau, kad visą laiką kažkaip ne taip atrodau, esu, elgiuosi... man keli iš jų patinka, mielai norėčiau ko nors daugiau nei draugystės, tačiau jie - it siena. Jokių veiksmų ar jausmų iš jų pusės. Tik draugystė. Toks jausmas - tarsi mūsų bendravimas visuomet it ne stovinčių vienam prieš kitą, o stovinčių šalia, kai jo žvilgsnis nukreiptas kitur. Jokio rimto flirto, nebent juokais; jokios iniciatyvos mane traktuoti kaip seksualią būtybę.

Iš kitos pusės - jie niekada nevadina manęs “biču”, ir per pečius it vyrui netranko - tai ne tas atvejis, kai mergina būna “viena iš bernų”.

Skaudžiai ironiška, kad tiek kartų - tiek moterys, tiek vyrai - yra sakę, kad atrodau labai seksuali, kaip moteris turėjusi daug vyrų, nesivaržanti savęs, drąsi, patyrusi... O iš tiesų - nieko. Artimi žmonės sako, kad atrodau „smarki”, atrodau lyg mane būtų „sunku užkariauti”. Dieve! Turiu paminėti, jog manau, kad mane yra buvę įsimylėję kažkiek vyrų, tačiau - visada ne tie, kuriuos myliu aš. Visada tie, kurie mane nelabai traukia.

Pabandysiu papasakoti apie savo vaikystę - kuri nėra kažkuo baisi ar labai traumuojanti (bent jau išoriškai). Niekada nesu patyrus seksualinės prievartos, ar ko nors, kas būtų galėjęs mane taip traumuoti. Esu vienintelis vaikas, augau su labai kontroliuojančia, mėgstančia valdyti motina. Ji nebuvo man fiziškai žiauri, tačiau visada jaučiau iš jos (ir iš savęs) didelę konkurenciją. Tėvas visada buvo, visada gyveno kartu, tačiau jis - dar ir dabar - lyg nelabai man pažįstama būtybė. Jo būdas ramesnis, daug mažiau kontroliuojantis, užgožtas motinos, ji visada buvo šeimos “vadė”.

Jau nuo pat vaikystės man būdavo gėda pabučiuoti savo tėtį ar jį apkabinti, atsimenu, labai laukdavau jo grįžtant, o jam grįžus visai nekreipdavau dėmesio ir vaizduodavau, kad jis man nerūpi. Viduje labai mylėjau jį, kartu bėgdavau nuo jo, bijodavau jo dėmesio. Negaliu paaiškinti, kodėl.

Vaikystėje mane įsimylėdavo berniukai, aš juos: labai džiaugdavausi, bet gėdindavausi savo jausmų ir stumdavau visus berniukus tolyn. Tai turbūt normalu, kai tau 10 metų, bet kai tau beveik 30 ir tu vis dar taip pat nemoki prisileisti - baisu pagalvoti, kad taip praleisiu visą gyvenimą. Nenoriu, nenoriu taip gyventi. Tai kančia.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Jūsų aprašytą situaciją sunkoka komentuoti ar nurodyti tam tikras minčių ar elgesio kryptis. Tai, ką jūs išgyvenate - negebėjimą sukurti reikšmingų santykių su priešingos lyties atstovais – gali turėti gana įvairias priežastis ir sprendimo būdus. Tačiau juos kur kas lengviau atrasti tiesioginių konsultacijų su psichologu metu.

Kalbant apie tai, jog niekada nesate išgyvenusi seksualinių santykių, nesijaučiate geidžiama ir pastebima tų vyrų, kurie jums patinka, jus traukia, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog kažkaip „neįtinkate” priešingos lyties atstovams. Visgi neretai kitų žmonių požiūris į mus labai susijęs su mūsų pačių nusiteikimu ir žvilgsniu savęs link.

Nežinau, kiek tokia žinia jums teikia vilties, tačiau didelė tikimybė yra ta, jog jūsų neįsisąmonintos mintys ir jų sužadinamas elgesys neleidžia kitiems asmenims priartėti prie jūsų. Tai yra, jūs pati nesąmoningai vengiate santykių, kurie potencialiai gali pareikalauti artumo, intymumo, didelio atsivėrimo kitam žmogui.

Žinant tai, jog baimė užmegzti artimą ryšį yra didesnė už norą jį kurti ir greičiausiai būtent ji trukdo išgyventi tiek emocinį, tiek fizinį susijungimą su priešingos lyties atstovais, svarbu ieškoti, kas iš tikro jus gąsdina. Labai suprantamas jūsų įsivaizdavimas, jog kiti nepastebi jūsų, nesiekia ir panašiai. Visgi net ir kitų žmonių elgesį, požiūrį į mus neretai suformuoja mūsų pačių nusiteikimas, tam tikri veiksmai, kurių galbūt net neįvertiname kaip svarbių ar ką nors lemiančių.

Panašu, jog norint atrasti problemos sprendimo raktą, vertėtų galvoti apie tai, ką jūs išgyvenate būdama šalia patinkančio vyriškio, ką jaučiate, ką galvojate, kaip elgiatės? Su kokiomis baimėmis ar nerimu susiduriate? Kokią save matote šalia patinkančio asmens? Minėjote, jog jums dabartinė situacija siejasi su vaikystės patirtimi. Gal būt buvimas šalia vyro sužadina konkrečius vaizdinius ar kitus prisiminimus, susijusius su gyvenimu tėvų namuose, santykiais su tėčiu ar mamos požiūriu į priešingą lytį, į jūsų tėtį.

Tai, ką aprašiau, yra labiau kryptys, kuriomis galima ieškoti atsakymo. Tačiau nedrįsčiau teigti, jog tai yra vienintelės veikimo erdvės. Gali būti, jog jūsų nesąmoningas pasitraukimas ir negalėjimas sukurti prasmingo artimo santykio su vyru turi visai kitas šaknis, kurių išsiaiškinimas padėtų koreguoti mintis bei elgesį.

Bet kokiu atveju, jei tikrai norite keisti esamą situaciją, drąsinčiau ją spręsti su psichologo pagalba. Tiesioginis darbas su specialistu padės ne tik įvardinti, iš kur kilo ir kas palaiko jūsų negalėjimą sukurti norimą santykį, bet ir pagelbės atrasti tinkamiausius kelius, siekiant patirti artimą ryšį.

Sėkmės

Vaida

Turite problemą, kurios negalite išspręsti? Rašykite psichologui@delfi.lt.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)