Aš jį, žinoma, ėmiau kvosti, klausinėti, kaip jis galėjo, jaučiausi įžeista, užgauta, pilna abejonių. Jis viską neigė, tylėjo, sakė, kad neišsigalvočiau to, ko nėra, kad mes jam esam patys brangiausi žmones. Nusiraminau, stengiausi būti kantri, laukiau, kol jis pats prabils, bet jis tylėjo. Gyvenom, kalbėjomės apie viską, išskyrus mudu, bet jaučiau, kad nėra artumo, pati stengiausi labai nelįsti, nors sykį pabandžiau mylėtis ir pajutau tik kažką panašaus lyg gailestį ir dėkingumą.
Po kiek laiko netikėtai vėl aptikau meilužės žinutę, ten nieko ypatingo nebuvo, bet kai paprašiau paaiškinti – jis išsisuko. Vėl kantriai laukiau. Išvažiavau su vaiku, mūsų nebuvo apie 3 savaites, jis atvyko mūsų pasiimti, bet ilgesio nepajutau.
Praėjus beveik 4 mėnesiams po viso to, vyras paprašė, kad aš jam surasčiau kažkokius dokumentus ir beieškodama jų aptikau jo užrašus, kuriuose jis dėsto savo mintis ir jose tik ji, ji viena. Jis rašo, kaip jos trokšta, kaip jis ją myli, kaip jis nori parašyti jai knygą. Man buvo toks smūgis, aš, aišku, jį išsikviečiau ir žaibavau. Klausiau, kur mes jo mintyse, kodėl tik pinigai ir ji, o mes kur? Mums jau vietos nebėra? Jis klausėsi, atsiprašinėjo už tai, kad nenorėjo manęs įskaudinti. Bet faktas yra faktas, to nepaneigsi.
Į mano klausimus kodėl, kiek laiko ir pan., jis neatsakinėjo, sakė, nepriversiu jo kalbėti, kol jis pats neužsinorės, sakė, kad jokių santykių anoj pusėj nebėra, kad viskas baigta, nes, neva, nė prasmės nė esmės, nes jis turi šeimą. Su ja jis šeimos nenori ir mūsų šeimos griauti nenori. Sužinojau, kad ji vyresnė, turi šeimą.
Aišku, paklausiau, kaip jis galėjo susižavėti moterimi, kuri išduoda šeimą. Klausinėta buvo daug ir visko. Išgyvenau ir pyktį, ir skausmą, ir nerimą, jaučiausi baisiausia auka, bet neapykantos nepajaučiau. Ketvirtą dieną stojo gedulas, pasidarė tiesiog liūdna, liūdna. Niekam apie tai nepasakojau, išgyvenau viena. Matau, kad jam sunku, jis gailisi, kad taip padarė, jam gėda. Bet matau, kad išgyvena dėl kitų santykių taip pat.
Visą savaitgalį buvom kartu, stengiausi tylėti, apie tai nekalbėti. Bendravom, ėjom su vaiku pasivaikščioti, kalbėjom. Kartais išsprūsdavo koks atodūsis, jis sakė, kad viskas susitvarkys. Ji jo nepaleidžia, nuolat skambina, o jis nekelia ragelio. Miegam atskiruose kambariuose, nei apsikabinimų, nei glamonių nėra. Vakar paprašiau jo, kad apkabintų, kad nors kiek pasijausčiau saugiau. Jis apkabino, spaudė, laikė ilgai ir kalbėjo, kad niekada mūsų nepaliks... Visada bus šalia ir saugos.
Visi jo žodžiai, pasakymai man dabar kelia tik klausimus, aš visą laiką abejoju. Kiek aš prašiau jo pasakyti priežastį, atrasti problemos pradžią, jis tyli, neva, ateis laikas ir jis pasakys. Aš pažadėjau nebekalbėti apie tai, bet ir pareikalavau neversti ilgai laukti. Jis sakė, kad tikrai nebereikės ilgai laukti. O laukimas toks kankinantis.
Padėkit man sulaukti, patarkit, ko man laukti, kaip man toliau elgtis. Paaiškinkit, ką dariau ar darau ne taip ir pamokykit mane būti stipria.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Ko laukti po neištikimybės
Iš tiesų, žiūrint iš šono, jūsų situacija yra dar pakankamai švelni. Kiek santuokų tiesiog sugriūna, išaiškėjus neištikimybei! O jūsų santuokoje nei vyras, nei jūs griauti jos nesiruošiate. Taigi greičiausiai jūsų vaikui neteks augti be tėvo, o kiek tokių vaikų aplinkui! Iš šono viskas atrodo gan tipiška. Tačiau jums jūsų situacija yra pirma gyvenime ir todėl unikali. Ir jums iš vidaus nelengva žiūrėti į tai, kas vyksta iš šono: jums viskas pakankamai bjauru, liūdna ir pikta.
Klausiate, ko jums laukti. Laukti jūs galite savo ir vyro būsenos pokyčių. Žinoma, jūs tikitės pokyčių į artumą, į meilę, kitaip neklaustumėte vyro: „O mes kur? Mums jau vietos nebėra?“ Vadinasi, jūs norite būti vyro mintyse ir širdyje, ir ten, jo širdyje, jums nėra tiek šlykštu, kad pasakytumėte: „Viskas, po to, kas buvo, pamiršk mus ir dink iš čia!“ Taip, jūs taip nesakote, ir, kaip rašote, neapykantos vyrui nejaučiate. Greičiausiai dar ir atleisite jam šį meilės romaną. Tačiau netgi ir tuo atveju išlieka klausimas, kiek jūs sugebėsite būti artimi.
Iš jūsų laiško atrodo, kad artumas tarp jūsų ir jūsų vyro ėmė silpti kiek paaugus vaikui ir vyrui pradėjus ilgiau dirbti. Taip atsitinka gan dažnai: vaikas ir finansinis stresas iš tiesų atsiliepia šeimos gyvenimui: vienus sutuoktinius sutelkia, o kitus, deja, išskiria. Kodėl atsitinka taip, kad išskiria?
Taip atsitinka šeimose, kuriose sutuoktiniai ateina į santuoką, nemokėdami būti atviri. Todėl jie bevelija kalbėti tik apie tai, kaip viskas puiku ir kokie jie visi brangūs ir artimi žmonės. Žinoma, kuriant tokį gražų vaizdą, net ir neišeina pastebėti kažką, kas nepatinka. Tai panašu į pasiūlymą viduryje simfoninio koncerto staiga paleisti negražų garsą.
Jūs tiek ir teparašote: „Gyvenimas buvo visoks, mes mylėjome vienas kitą ir atrodė, taip turi būti.“ Iš tikrųjų taip ir turi būti, tačiau turi būti ir dar vienas dalykas: kai gyvenimas tampa „visoks“, t.y. , kai kažkas neišeina ar nepatinka vienas kitame, ką mes tuomet darome? Tuomet, deja, tenka kelti į paviršių ir nemalonius dalykus. Nemalonu būna trumpam, po to žmonės išsikalba ir jiems palengvėja. Neretai po to atgyja ir seksualinis gyvenimas.
Man dažnai tenka rašyti šį dalyką, ir dažniausiai žmonės nelabai juo tiki. "Kaip tai? - sako. - Kuo čia dėtas bendravimas – argi neakivaizdu, kad vyrui tiesiog viena moteris atsibosta, tai ir patraukia prie kitos? Argi ne tiesa, kad vienos gali būti krūtys didesnės ar talija plonesnė? Argi ne dėl to vyrai eina „į karę?“
Ir man, kiekvieną kartą atsakant į šiuos klausimus, tenka atsakyti: ne dėl to. Mažiausiai dėl to.
Vedęs vyras gali pastebėti kitos moters privalumus, gali net flirtuoti su kita moterimi, bet tam, kad nueitų iki sekso, jam reikia žymiai daugiau: gilesnio bendravimo poreikio. Ne visuomet vyras tai suvokia, o štai moterys suvokia geriau. Jos sako: „Į neištikimybę mane pastūmėjo ne tai, kad tas vyras dailus - man tiesiog stygo kažko gilesnio su savo partneriu“. Vyrai taip nesako, jiems tarsi nepatogu taip sakyti, o dažniausiai jie tepasako: „Pats nežinau, kas man užėjo, tiesiog pajutau, kad noriu tos moters, o vėliau - kad noriu su ja matytis vėl ir vėl“.
Tai reiškia: abi lytys neištikimybėje ieško gilesnio ryšio – artumo. Kuris kuriasi bendraujant.
Kiek pasikeis jūsų bendravimas po šios krizės, tiek jūs galite tikėtis ir artumo.
Kaip atrodė jūsų bendravimas iki tol? Galima pastebėti, kad tokiais atvejais jūsų vyras vengia atviro pokalbio. Jūs vengėte jo tol, kol neiškilo neištikimybė, o jai iškilus, ėmėte reikšti daug susikaupusių emocijų. Jūs tiesiog „pratrūkote“, o taip būna, kai žmogus ilgai kaupia savyje tai, kas jam nepatinka. Iš klusnaus ir nuolankaus tarno jis staiga virsta įsiutusiu liūtu. Po to jis neretai jaučia kaltę ir bando „užglaistyti“ konfliktą. Tarkime, prieina, glaudžiasi lyg katė ir sako: „Na, gerai jau, gerai, nesipykime...“ Jis daro tai todėl, kad bijo likti vienas. Jis nori grąžinti viską atgal, „kaip buvo“. Ir tuomet žeminasi.
O kaip galima bendrauti nesižeminant?
Tam reikia pradėti ne nuo „glaistymo“, o nuo pagarbos sau stiprinimo. Tai reiškia, kad jūs leidžiate sau išbūti konflikte, neskubate jo gesinti, o siūlote vyrui išsiaiškinti, kas vienas kitame nepatiko ir apie ką jūs vienas kitam nekalbėjote. Kiekvienas iš eilės kalba, o kitas turi tik klausytis. Į tai įeina ir labai konkretūs dalykai: „Nepatinka, kad tu knarki“, „Pamaniau, kad tu nemoki gaminti“, „Užsigavau, kai tu tada nepasisveikinai su mano mama“ ir slapti norai: „Visada svajojau, kad lovoje tu padarytumei tai“, ir baimės: „Visuomet bijojau, kad tu mane mesi“, ir dabartinė būsena: „Man labai liūdna, kai pagalvoju, jog...“
Ir tik po to, kai viduje pasidaro tuščia, reikia pasakyti, kas patinka, kas žavi, kas palaiko meilę ir pasitikėjimą. Ši dalis - būtina. Po to ateina kito eilė, ir čia vėl svarbu susilaikyti nuo teisinimosi ir komentarų - reikia tiesiog tyliai klausytis.
Tai yra mažas žingsnis į pagarbą - jūs leidžiate ir sau, ir kitam žmogui jausti, norėti ir tikėtis, neužkirsdami kelio nei į neapykantą, nei į meilę. Kartoju: čia nėra jokio tikslo „užglaistyti“, „užgesinti“, „padaryti taip, kaip buvo“. Vos tik imsitės tuo rūpintis - prarasite pagarbą sau. O tuomet - ir pagarbą vyrui.
Ar tai viskas? Ne. Tai nebus viskas. Tačiau po tokio žingsnio galima tikėtis, kad jūsų būsena pasikeis. Tik ne į tą pusę, kur „viskas ir vėl gerai“. O į kitą, labiau jums nežinomą ir todėl gąsdinančią: „Tai ką, mes dabar tokie ir liksime atviri? Juk atvirumas daro mus pažeidžiamais!”
Ir kitas žingsnis bus toks – išmokti gyventi tokioje neaiškioje pažeidžiamoje būklėje. Kurioje vėl ateis kažkas nauja. O kažkas sena sugrįš. Tačiau kiekviena naujai ateinanti vasara, nors ir turi panašumų su praeita, visgi būna kitokia, ar ne taip?
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
