Nežinau, kiek tikra, o kiek tik stereotipas, kad moteriai meilė ir seksas yra neatsiejami dalykai ir atskirai būti negali. Aš moku (ar manau mokanti) atskirti meilę nuo sekso. Ramia sąžine galiu permiegoti su vyru, kuriam jaučiu tik aistrą ir nieko daugiau. Kartais man nė nerūpi, ar jis paskambins. Kartais nesvarbu, kokių dar jis turi gerų savybių be puikių sugebėjimų lovoje, kartais santykiai perauga į nuoširdžią draugystę net ir atšalus aistrai lovoje. Nesvarbu ir tai, ar jis vedęs, kiek moterų turi, ar turi vaikų (manau, tai jo paties sąžinės reikalas).
Fiziškai subrendau ir lytinį gyvenimą pradėjau gana anksti, šešiolikos, tačiau tai dariau sąmoningai ir niekieno nespaudžiama. Lytinio švietimo, galima sakyti, ir neturėjau, nes švietimu mamos (tėvai išsiskyrę) pareiškimo "nesimylėk" juk nepavadinsi. Tam tikras ribas teko ir tenka atrasti pačiai. Galbūt galiu padėkoti pirmajam draugui (jis buvo gerokai vyresnis, buvo ne tik seksas, bet ir draugystė, jausmai), bet seksas nuo pat pradžių teikė man malonumą, kiek tai įmanoma jaunai ir patirties neturinčiai paauglei.
Štai ir įsitikinau, kad teiginys, jog ankstyvas seksas neteikia jokio malonumo, tėra mitas. Paskutiniu metu jaučiu, kad seksualumas tik auga, tuo labiau, kad dabar jau žinau, kas man teikia didžiausią malonumą, ko aš noriu, pažįstu savo kūną, moku suteikti malonumą vyrui, problemų su pasitenkinimu niekada neturėjau, beveik kiekvieną kartą ir gana greitai patiriu orgazmą.
Kas liečia seksą - man svetimas sąžinės ir gėdos jausmas, įvairūs tabu, taisyklės ir normos (o jų prigalvota daug, ypač moteriai), nebijau papiktinti, šokiruoti ar būti pasmerkta. Kartais net norisi eiti "prieš gamtą" - nebūti vyro medžiojama ir viliojama (manęs netenkina pasyvus vaidmuo, kuris sako, kad moteris gali rinktis tik iš tų, kurie pasirenka ją), o pačiai suvilioti, vyro erzinimas tempiant gumą iki pirmojo sekso taip keliant savo kaip moters vertę - apskritai absurdas.
Vienintelės mano taisyklės: 1) seksas ir alkoholis yra du nesuderinami dalykai, tad mintis, jog myliuosi blaiviai nesuvokdama, ką darau,n atkrenta; 2) vienintelis sekso motyvas turi būti malonumas, o ne pareiga, manipuliavimo būdas, uždarbio šaltinis ar liūdesio vaikymas.
Nė vieno buvusio ryšio nesigailiu, kad ir kiek jis truko, kad ir koks buvo ir kaip baigėsi, ar tai buvo vienkartinis nuotykis, ar ilgalaikiai santykiai, ar "plika" aistra, ar nuoširdus jausmas. Manau, kad iš kiekvienų santykių galima kažko pasimokyti.
Buvo kilusi mintis apie nimfomaniją, tačiau aš nesu nepasotinama, tam tikro sekso kiekio man užtenka. Didelio fizinio ir protinio nuovargio metu kartais ir visai nesinori. Be to, nedarau to su kiekvienu pasitaikiusiu, kažkokie atrankos kriterijai yra, be to ir "chemija" ne su kiekvienu suveikia.
Įdomiausia tai, kad kitose gyvenimo srityse (buityje, moksle, neseksualiniuose santykiuose su aplinkiniais) esu gal net paranojiškai besilaikanti taisyklių ir disciplinuota. Sulaužyti etiketo taisykles, nusikeikti, nepadėti rašant laišką nosinės reikiamoj vietoj, neišplauti iki blizgėjimo puodo - kažkas baisaus.
Iš psichologijos žinau, kad perdėtas noras susitvarkyti aplink save paprastai reiškia nesąmoningą norą susitvarkyti didelį chaosą galvoje - galbūt tai tiesa ir mano atveju. O seksas - ta sritis, kurioje vienintelėje leidžiu sau kompensuoti spontaniškumo, laisvės, chaoso aplink mane trūkumą.
Kaip ir kiekvienas eilinis mirtingasis, esu patyrusi pirmąją meilę, esu kažkada buvusi įskaudinta, esu ir pati kažką įskaudinusi. Nesu iš tų, kurie mano, kad meilė - tik romantikų išgalvota fantazija. Tačiau netikiu meile iš pirmo žvilgsnio, netikiu jausmu, kuris užvaldo žmogų ir paverčia jį ligoniu. Manau, kad sveika meilė žmogų veikia tik teigiamai priklausomai nuo jo sugebėjimo mylėti. Suvokiu, kad tai pakankamai sąmoningas dalykas, gimstantis tarp dviejų subrendusių ir atsakingų žmonių, pažįstančių vienas kitą, mokančių meilę kurti ir puoselėti. Toks dabartinis mano meilės suvokimas, kuris su laiku daugiau ar mažiau kinta.
Taigi kas aš - paprasčiausia kekšė ar tik laisvai seksu besimėgaujanti moteris? Ar tai natūralus žmogui ieškojimas, kuris kažkada baigsis, ar gyvenimo būdas, ar rimtų psichologinių problemų požymis? Ar išmoksiu mylėti ir būti ištikima, kai sutiksiu žmogų, kuriam norėsiu tokia būti?
Ar nustoti kapstytis savyje (ką itin mėgstu) ir tiesiog gyventi?...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAS LEIDŽIAMA JUPITERIUI, NELEIDŽIAMA JAUČIUI?
Iš karto pasakysiu jums, kad mano manymu, jūs labai sveikai žiūrite į seksą ir į meilę, ir būtų labai smagu, jei tokių moterų ir vyrų daugėtų.
Įsivaizduokite, kad šį laišką parašytų ne mergina, o jūsų amžiaus vaikinas. Anksti pradėjęs lytinį gyvenimą, turėjęs daug merginų, po to sutikęs ir savo meilę, o kartais draugaujantis be meilės. Ar kiltų jam pačiam, o gal kokiam nors skaitytojui mintis pavadinti jį „palaidūnu“ ar „sergančiu satiriaze“? Ar svarstytų jį, kas su juo ne taip? Veikiau atvirkščiai, jei jis iki 23 metų visai neturėtų lytinės patirties, didelė dalis jo bendraamžių pavadintų jį „drovuoliu“ ar „skaistuoliu“ ir žiūrėtų į jį kiek pašaipiai.
Žinoma, liberalesnis yra kai kurių merginų požiūris į seksą be meilės. Visuomet galima rasti merginų, kurios didžiuojasi, kad šešiolikos jau praradusios nekaltybę, o tas dvidešimtmetes, kurios dar neprarado, pašaipiai vadina „skaistuolėmis“. Jos tikrai jus palaikytų. Tačiau pati šių merginų grupelė daugumos vyresnių moterų ir mokytojų vis dar bus pavadintos „laisvo elgesio“ merginomis, „lengvai prieinamomis“, o štai analogiški vaikinai - ne. Jie - tarsi „normalūs“, jiems tai galima ir natūralu. „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama Jaučiui“,- sakydavo senovės romėnai.
Ir štai jūsų laiško gale atsiranda sąvokų „nimfomanė“, „kekšė“, „nesveika“. Žinoma, jūsų klausimai retoriški. Įtariu, kad jūs jaučiatės tikrai normali ir sveika. Tačiau esate paliesta stereotipų. Jūs tarsi numatote, kad jūsų sveiką poziciją kai kas gali pulti. Ir kad visuomet galima išgirsti nuomonių, kad toks atsietas nuo meilės seksualumas yra blogis ir veda į pasileidimą.
Įsivaizduokite, kaip jūsų laišką pakomentuotų kad ir koks nors kunigas arba jaunas žmogus, seksualumą ir meilę pažįstantis tik iš dorovę skatinančių knygučių. Taip pat jus galėtų užpulti kai kurios moterys, kurių lytinė raida ėjo visai kitu keliu. Jų lytinė branda prasidėjo vėliau, iš pradžių jos tik įsimylėdavo platoniškai, vėliau bučiuodavosi per pasimatymus, ir štai tik po dvidešimties pirmą kartą pasimylėjo. Po kelių meilių jos susirado vyrus ir toliau tenkinasi šeimyniniu seksu tris kartus į savaitę su nedrąsiomis svajonėmis apie romantiką. Sulaukusios trečio dešimtmečio vidurio jos kartais turi epizodinius atsitiktinius santykius už santuokos rėmų, tačiau kaltės jausmas verčia juos greitai nutraukti.
Po keturiasdešimties jų seksualumas prilygsta jauniems vyrams, o jų vyrų - silpsta. Tai būtų tipiškas (nors kažin ar labai sveikas) seksualumo raidos kelias. Jei sveikumu laikyti fizinį, emocinį ir dvasinį pasitenkinimą. Labai sveika tai nebūtų, bet nebūtų ir paženklinta, kaip kažkas nenormalaus. „Esu normali, kaip ir daugelis“, - pasakytų tokia moteris. Ir jos mama jai pritartų.
O ką daryti tokiai „normaliai“ moteriai, skaitant jūsų laišką? Klausti jūsų patarimų, prašyti pasidalinti patirtimi? Tai būtų labai brandus ir sveikas žingsnis - užuot smerkus, pasidomėti tuo, ko nepažįsti. Taip į jus pažiūrėtų moterys, įsitikinusios: jeigu jai taip išeina, tai gali išeiti ir man.
Beje, šiuolaikinių švedų, norvegų, danų, vokiečių mamos tokios ir būdavo. Jos tuo metu buvo pagautos seksualinės revoliucijos, eksperimentuodavo su laisvu seksu, draugaudavo su hipiais ir siekdavo sustiprinti orgazmą. Mūsų moterys tuo metu keldavo socialistinio lenktyniavimo vėliavas ir sukdavo galvas, kur gauti higieninių paketų. Tėvelių aistras jos vadindavo „vyrams būdingu gašlumu“.
Tos moterys dabar pensininkės, o kai kurios jų dukros vis dar turi tėvų pažiūrų elementų. Jos, tos dukros, nėra tiek įsitikinusios „skaistumo“ reikšme merginai ir „gašlumo“ neišvengiamybe vyrams, kiek jų motinos. Tačiau seksas jų galvose vis dar paženklintas: vyrams - natūralu ir be meilės, moterims - tik su meile.
Todėl ar gali jos neginti savo orumo pajutusios, kad kažkas gyvena kitaip, o jos netiki, kad pačios taip gali?
Ne, tuomet geriau jau būtų surasti jūsų pozicijos spragų ir užpulti jus.
Seksas be meilės? Jokio malonumo nebūna.
Esi kekšė ir pripažink tai!
Vaikinai tokias, kaip tu, nupigina.
Meilė be sekso? Taip, ir, beje, mane tai tenkina.
Ir, meilė, ir seksas? Tai kam tada tau dar ko nors ieškoti?
Nejauti problemų? Jos - tavo pasąmonėje, tu tiesiog jų nepastebi.
Ir jeigu taip, visa tai dar kartą patvirtintų, kad mūsų visuomenė kol kas nesilaiko visiškai sveiko požiūrio į seksą. Ir seksualumas yra vis dar represuotas. Ir erotines masažuotojas reiktų kartas nuo karto apskelbti prostitutėmis bei „demaskuoti“ su policija. O tantros seminarus reiktų pavadinti „orgijomis“. Mokyklose reikia parodyti filmą vaikams apie abortų žalą, o vizualinę erotiką pavadinti pornografija.
Pats klausimas apie ją turėtų kelti pasipiktinimą: „Ar jūs savo vaikams tai rodytumėte?“ O patį „gryną“ seksualumą vertėtų laikyti „gašlumu“ ir skubėti pateisinti jį, nubalinti, sudvasinti ir „nukenksminti“ žodžiais „meilė“, „monogamija“, „santuoka“, ir, žinoma, „motinystė“. Štai ir prielaidą: tai yra blogis. Purvas ir gyvuliška žmogaus prigimtis. O kas mumyse bloga, turi būti neutralizuota gėriu. Savotiškos chlorkalkės turi būti pabarstytos į lauko tualetą.
Amžina ir nekintanti nuo gnostikų, neoplatonikų ir kabalistų laikų schema: viršuje - gryna dvasia (gėris), apačioje - tamsi ir grubi materija („blogis“), Tikslas - iš blogio ir tamsos pakilti į aukštumas. Labai patogi schema, savo laiku greitai perimta krikščionių bažnyčios. Viskas, kas kūniška, liko nuodėme. Viskas, kas dvasiška - gėriu. Nori būti geras - laisvinkis nuo materijos ir siek grynos dvasios. Beje, ar daug šiuolaikinių „dvasingų žmonių“ žiūrėtų į žmogaus prigimtį kitaip? Na, gal kokie nors tantristai ar daosai - maža salelė žmonių.
Taigi situacija tokia ir yra: jūsų seksualumas yra sveikas ir natūralus, ir tuo pačiu abejonės dėl įvairiausių „nukrypimų“ taip pat yra sveikos ir natūralios. Nes mitai, kuriuos jūs minite savo laiške, mūsų kultūroje vis dar stiprūs.
Tačiau nei jūs, nei kas nors kitas nėra nei Jupiteriai, nei Jaučiai. Mes žmonės. Vieni anksčiau subręsta, kiti vėliau. Vieni laisvesni, kiti tik pasvajoja apie laisvę.
Ačiū už jūsų laišką.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
