Suprantama, kad šiuo metu labai reikalingas esantis šalia žmogus, suprantantis, patariantis. Tokio žmogaus paieškos mane jau vargina...
Pažintys vyksta pažinčių svetainėje, klube, bet... Jos prasideda ir baigiasi vienodai. Mane palieka, nors pradžioje siūlydavo net gyventi kartu. Paskutinė draugystė ypač skaudi, nes pamilau žmogų, su kuriuo susirašinėjau pusę metų ir laukiau jo parvykstančio iš misijos. Taip, tai vaikiška, bet man patiko kiekvieną dieną iš jo gauti laiškus... O jų buvo tiek daug...
Jis grižo, susitikome, labai artimai bendravome. Laukiau kiekvieno susitikimo, laukiau skambučio, nepersekiojau, kai jis pranykdavo keletui dienų. Paskui pajutau, kad jis tolsta. Atsirado įtampa, tačiau, norėdama jį išsaugoti, nepriekaištavau dėl NIEKO - dėl jo dinginėjimo, dėl to, kad buvo ir kitų moterų (kaip jis teigė, pažįstamos, su kuriomis miegojo arba ne).
Kol vieną dieną jis išrėkė, kad jis man nieko nežadėjo, kad esu suaugusi moteris, ir kad jis bijo rimtų santykių, bijo svajonių. Po to dar kurį laiką bendravome, bet tik jo iniciatyva - jis skambino, buvo atvažiavęs, apsikabino, bučiavo, sakė, pasiilgo. Vėl prisiėmiau į savo širdį.... Deja, buvo tas pats... Vėl aš tylėjau ir jis tylėjo...
Atėjo Kūčios. Jis paskambino, atvežė dovanėlę, vėl pabučiavo, ir vėl išnyko... Dabar jau ilgam - 3 mėnesiams. Susitikome klube. Jis pakvietė šokti, pasibučiavome, kalbėjo, jog esu jam labai graži. Ir paskui aš nuo jo pabėgau... Kitą dieną sulaukiau skambučio ir priekaištų, kad "jo moteris išvažiavo su kitais". Pasakiau, kad jau seniai vienas kitam nebeturime pretenzijų, bet mintys apie jį nedavė ramybės.
Parašiau SMS, visą dieną susirašinėjome, pasiūliau pamiršti viską, kas buvo ir pradėti viską nuo pradžių - nuo susitikimo prie skardžio. Svarbiausia, mano džiaugsmui, jis tam pritarė, bet gavau žinutę, kad „sėdžiu ir galvoju: kai tave pamačiau, tą vakarą tu buvai labai graži... Iš pradžių neatpažinau, bet tu labai graži! Atvirai, aš bijau rimtų santykių, bijau svajonių, bijau įskaudinti tave savo poelgiais...“
Tai va. Žinau, kad susitikimas prie skardžio neįvyks, nes aš vėl nutilau. Galvoju, kodėl? Todėl, kad lauksiu turbūt vėl. Ir tai mane kankina, aš niekad negaliu nukirsti tos bendravimo pabaigos uodegos iki galo. Žinau, kad rašyti, lįsti neverta, nes bus dar blogiau. Tiesiog noriu viską pamiršti... Ir gyventi savo gyvenimą, ir einant gatve negalvoti, ką jis šiuo metu veikia... Ir nenoriu laukti jo skambučių, nes tai mane žudo iš vidaus. Tuo labiau kad ir kitų santykių bandžiau ieškoti, tačiau vyrai manyje mato tik gražią moterį, kuri linksma ir lengvai suviliojama. O kiek pykčio būna, kai tai nepasitvirtina...
Nepaminėjau, kad tas žmogus šiuo metu skiriasi, jo gyvenime yra atsitikę skaudžių dalykų. Tėvo netektis jam pačiam pasitraukus iš gyvenimo. O mes bendravome ne taip ir mažai - pusę metų internetu, 7 mėn. gyvai... Tai štai, bandau jį suprasti, kad jam sunku, bet kodėl aš irgi turiu kentėti?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Jūs labai taikliai pavadinote savo susitikimus „susitikimais prie skardžio“, ir, žinoma, kartais jie įvyksta, o kartais - ne. Matyt, žodis „skardis“ atsirado jūsų mintyse neatsitiktinai. Skardis reiškia kažką, į ką kristi yra pavojinga, todėl santykius su draugu persmelkia nesaugumas, rizika, ir tuo pačiu - jaudinantis iššūkis.
Žinoma, jūsų draugas bijo šios įtampos, ir pats kartoja, kad nepasiruošęs rimtiems santykiams. O jums reikia būtent rimtų santykių, nes siekiate jaustis saugiai ir susitvarkyti su finansiniais reikalais bei asmeniniu gyvenimu. Tai labai suprantamas siekis, kuriam reikalingas ne bet koks vyriškis, o tikrai patikimas ir brandus.
Tokiomis aplinkybėmis jūsų santykiai ir negali būti linksmi, lengvi, ir juose nėra lengva mėgautis gyvenimu. Čia jūs skiriatės nuo draugo. Jūs imate žiūrėti į santykius kaip į poreikį, savotiškai trokšti jų. Ir tampate priklausoma nuo partnerio, kuris, kaip dažnai tokiais atvejais atsitinka, nuo jūsų traukiasi. Tai labai skaudu, tačiau natūralu, ir tai sudaro meilės santykių dramatizmą: vienas vejasi, kitas bėga.
Vejasi dažniausiai žmogus, kuris jaučiasi nesaugiai likdamas vienas. Bėga dažniausiai žmogus, kuris bijo artumo, bijo netekti savo laisvės ir nori tik kartais mėgautis artumu. Jam rimti santykiai tolygūs šuoliui į skardį. Žinoma, tokiuose santykiuose labiausiai kenčia priklausoma pusė, suvokusi savo priklausomybę: jūs vis svajojate nelaukti jo žinučių ir skambučių, vis norite „atsirišti“ nuo jo. Tačiau jūsų jausmai jūsų neklauso.
Matyt, jus irgi persekioja „skardžio“ baimė, tik jūsų atveju skardis - tai vienišumas. Ir tame vienišume jūs nesijaučiate pakankamai stipri susitvarkyti su viskuo, ko iš jūsų reikalauja gyvenimas. Kodėl?
Žinoma, nemaža dalis paliktų vyrų ir moterų nė neklaustų, kodėl. Jie puikiai jus suprastų, kadangi bet kuriam žmogui reikalinga artima siela, o kartais - tiesiog tvirtas petys, į kurį galima atsiremti. Skyrybos sužeidžia sielą, ir jai reikia užgyti. Neretai atrodo, kad netekus vieno partnerio reikia gydytis kitu.
Tačiau jei artimo žmogaus poreikis pasidaro toks stiprus, kad žmogus pasiryžta viską atleisti, su viskuo sutikti, tuomet jo siela, užuot atsistačiusi, ima kentėti. Krenta savigarba, atsiranda užburtas ratas: tu imi „kibti“ į savo gelbėtoją, o jis ima tave niekinti. Siela negauna to, ko jai reikia, nors labai to siekia!
Kaip padėti sau tokioje situacijoje?
Man atrodo, kad vienas iš patikimiausių būdų - nebijoti vienišumo. Taip, kartais į vienišumą verta šokti kaip į skardį. Žinoma, tuo metu kyla labai didelis nerimas, tačiau peržengus tą nerimą prasideda tikrieji gijimo procesai. Kristi - nereiškia likti visai vienai. Su jumis gali būti tie, kurie krentant taptų jūsų sparnais - psichoterapeutė, draugės, jus palaikantys artimi žmonės. Jums kaip tik nereikia išdidžiai sakyti „su viskuo susitvarkiau pati“.
Vienišumas jūsų atveju reikštų „vienišumas be jo - be vyriškio“. Tačiau jūs jokiu būdu neturite nutraukti ryšių su moterų pasauliu, su tomis jo atstovėmis, kurios nėra jūsų varžovės, o yra tos, kurios jus priima ir supranta.
Kas tuomet atsitinka?
Jūs atrandate tikrus, patikimesnius už mylimą vyriškį saugumo ir pasitikėjimo šaltinius. Joks mylimas vyriškis jokiu būdu nesuteiktų jums visko, ko reikia jūsų sielai. Ypatingai tuo atveju, jei jums būti vienai, paliktai – sena, dar nuo vaikystės baisi situacija.
Žmonės, patyrę vaikystėje ilgą, ankstyvą atsiskyrimą nuo savo motinų, yra labai jautrūs vienišumo būsenai ir labai jos bijo. Jie ieško ryšių su priešinga lytimi, pasąmoningai siekdami atrasti juose gerą motiną. Tuomet jie tampa priklausomi ir laukia iš savo išrinktųjų tiek daug, kad sulaukia priešingo rezultato: juos ir vėl palieka!
Sutuoktiniai ir mylimieji negali atstoti mums geros motinos, nes – jūsų atveju - ir lytis jų yra priešinga, ir vaidmuo jų kitoks. Todėl sielos išgijimui reikia atstatyti ryšį su motina, ir nebūtinai su realia motina. Juk motiną jums gali atstoti moterų terpė, kuri geba jus priimti ir palaikyti.
Dažniausia kliūtis tam - moterų konkurencija, apkalbos ir intrigos. Šeimoje, darbovietėje, pobūviuose vietoj palaikymo jūs galite susidurti su įtampa. Kai moteris, ypač tokia patraukli kaip jūs, deda daug vilčių į vyrus, ji susilaukia aršios konkurencijos iš kitų moterų. Ir negali žiūrėti į jas kaip į drauges. Todėl ji atima iš savęs paskutinę palaikymo galimybę. Jai reikia išmokti draugauti su moterimis, o tam reikia kuriam laikui atsisakyti pretenzijų į vyrus.
Suprantu, kad tai nėra lengvas uždavinys. Imk ir išmesk vaistą! Tačiau jei jūs eitumėte šiuo keliu – čia įeitų psichoterapija, moterų palaikymo grupės, ryšys su jums artimomis moterimis, galbūt ryšys su tikra mama - jūs iš tikrųjų imtumėte gydyti savo sielą.
Tuomet jūs pastebėtumėte keistą dalyką - jums reikalingas vyriškis pats atsirastų šalia jūsų. Jis būtų brandus ir pasiruošęs rimtesniems santykiams. O jūs tuo metu jų netrokšite, tačiau realiai būsite tokiems santykiams pasiruošusi. Ir tuose santykiuose „priklausomo - nepriklausomo“ žaidimo vietą užims lygybė. Tuomet jūsų „skardžio“ baimės vietą užims skrydžio džiaugsmas. Nes žmonės daug metų siekia ne tik saugumo stovint žemėje, bet ir džiaugsmo, kuris kyla nuo žemės atsiplėšiant. Taigi sėkmės jums ruošiantis šiam skrydžiui!
Jūsų
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
