aA
Jau seniai galvoju Jums parašyti, bet turbūt tik dabar pribrendau. Esu ištekėjusi jau 4 metus. Auginame 2,5 metų nuostabų sūnų. Šiuo metu tik jis ir yra mano gyvenimo variklis.
Alkoholis
© Shutterstock nuotr.

Ištekėjau jauna - 21 metų. Vyras už mane vyresnis 12 metų. Tekėdama nesilaukiau. Tuomet atrodė, kad tai didžiulė meilė. Vyrui tai jau antra santuoka. O aš rimtų santykių turėjau ir prieš tai. Ankstesnį draugą palikau dėl savo vyro.

Susituokėme po 10 mėnesių draugystės. Pradėjome gyventi kartu praktiškai nuo pirmos dienos. Mes labai norėjome vaikų. Tačiau aš nesutikau jų turėti nesusituokus. Šeimos statusas tuomet man buvo labai svarbus. Tik dabar suprantu, kad susituokėm beveik prieš vyro valią. Pastojau tik po metų. Sūnus gimė sveikas. Gimdymas buvo labai sunkus. Vos nemiriau. Labai nusilpau, teko perpilti kraują. Dar ir dabar jaučiu pasekmes.

Vaiką auginau viena, nes vyras pastoviai būdavo išvykęs į darbą. Jo nebūdavo po 6-8 savaites. Paskui 3 sav. namie ir vėl į darbą. Sūnus buvo labai neramus, visą laiką nešiodavau ant rankų. Labai pavargdavau. Retkarčiais mane pavaduodavo mano mama, bet buvo labai sunku. Maždaug po mėnesio, kai gimė sūnus, pastoviai verkdavau ir pati nežinojau kodėl. Jaučiau, kad negerai, bet nelabai turėjau į ką atsiremti.

Visi sakydavo, kokia aš stipri, taip išsikankinau per gimdymą, o dabar viena pati auginu vaiką. Ir man atrodė, jog kitaip ir būti negali, negaliu būti kitokia ir prašyti kažkieno pagalbos. Vaikas ūgtelėjo, dabar jau geriau. Eina į darželį. Aš sugrįžau į darbą (beje darbas mano geras, gerai apmokamas). Ir vyras pakeitė darbą, dabar būna dažniau namie. Bet dabar man to jau nebereikia.

Dabar labai sunkus laikas. Dirbu tik 2 mėnesius, pats įsivažiavimas. Darbe visas pasikeitę, tenka mokytis iš naujo. Be to, dar kaip tik rašau bakalaurinį darbą (jei apsiginsiu, gausiu gerokai didesnį atlyginimą).

Gyvename nuosavame name, tad namie taip pat darbo netrūksta. Jau 2,5 metų (nuo sūnaus gimimo) miegu po ne daugiau kaip po 6 valandas, man mažai. Jaučiu, kad su sveikatai negerai. O vyras namie būna tik savaitgaliais. Mes suspėjam susipykti po kelis kartus. Svarbiausia priežastis - jis manęs nesupranta, o aš ne visada su juo myliuosi.
Tiesiog jau fiziškai nesuspėju, be to, ir noro neturiu. Juk dar noriu ir vaikui dėmesio skirti. Galų gale, net sau pačiai reikia dėmesio.

Vyras įtarinėja, kad turiu kitą, bet aš net nesuspėju apie jokį kitą pagalvoti. Džiaugiuosi, kad galiu pamiegoti nors kažkiek.

Nepaminėjau svarbaus dalyko. Mano vyras geria. Gėrė prieš vestuves, geria ir dabar. Mane tai "pjauna". Tik pamatau, kad išgėręs ir man tiesiog kraujas užverda. O dar pagalvojus, kad su juo mylėtis tektų, net bloga. Priėjau prie tokios nuomonės, kad geriau jau net negalvosiu apie tai. Tiesiog su juo nemiegu. Mano tėvas gėrė, mačiau, kaip mamai sunku, o dabar ir pati taip gyvenu. Kai buvau vaikas, buvo labai sunku augti su girtu tėvu, nors jis mane ir brolį mylėjo. Nenoriu, kad ir mano vaikas taip augtų.

Dabar galvoju apie skyrybas. Jau 2 kartus buvau išėjusi, bet vis maldaudavo, kad grįžčiau. Ir grįždavau... Bet visada su ašarom, kad ir vėl grįžtu į tuos namus, kurių taip nemyliu, vis pas tą vyrą, kurio visai nenoriu. Apie meilę vyrui neturiu ką pasakyti. Jis ją pragėrė. Matau, kad aš jam neįdomi. Nesulaukiu jokio komplimento, jokio apkabinimo ar švelnaus žodžio. Tik "einam į lovą". Su juo pasikalbėti rimtai - beprasmiška. Tuoj susinervuoja ir nekalba. Visą gyvenimą buvau labai jautri. Sunkiai pergyvenau tėvų skyrybas, bet mama buvo šaunuolė - susitvarkė ir su savim ir su vaikais. Ji man pavyzdys.

Tiesa, mūsų seksualinis gyvenimas pašlijo po sūnaus gimimo. Prieš tai viskas buvo gerai. Turiu galvoje, kad vyras gali sukti "kairėn“, bet išties man tai jau neįdomu.

Be skyrybų dar galvoju ir apie savižudybę. Jau labai seniai... Net žinau, kaip tai padaryčiau. Ir labai stengiuosi to nedaryti. Tačiau kaip ir sakiau - sūnus yra mano gyvenimo variklis. Nenoriu jo palikti vieno. Jis man labai labai brangus. Tikiuosi, kad ta motiniška meilė bus stipresnė už pamišimą, už pykčio priepuolius, kai atrodo, kad bet ką padaryčiau. Tiesa, vaikas jų nemato. Jis kaip ir aš yra be galo jautrus. Stengiuosi prie jo net neverkti.

Ir ko tekėjau, jei mačiau, kad gero nebus, kad gers ir toliau? Bet aš nemėgstu dairytis atgal. Ištekėjau, nes norėjau. O dabar yra tokia situacija, kad noriu išeiti, bet nežinau kaip. Kaip išeiti ir nebegrįžti, negirdėti tų maldavimų. Save ir vaiką aš išlaikysiu. Dėl pinigų nesibaiminu. Be to, žinau, kad vyras vaikui pinigų tikrai skirs, nes jis tikrai nemažai uždirba. Patarkit, kaip man išeiti iš šito labirinto taip, kad jau atgal negrįžčiau? Kitos išeities aš jau nematau.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Jūsų pasidalinimas yra tarsi jausmų arena, kurioje kovoja dvi emocijos. Iš vienos pusės jaučiasi, jog esate akistatoje su nerimu, nežinia ir klausimu, kaip nutraukti giją, kuri jus jungia su žmogumi, keliančiu daug nemalonių jausmų. Kita vertus, kuomet kalbate apie skyrybas ar dalinatės mintimis apie savižudybę, juntamas stiprus ryžtas, žinojimas, jog nebenorite būti taip, kaip buvote iki šiol.

Šių stiprių išgyvenimų paveikslą papildo ir tai, kad ryškios vidinės dramos vyksta darbo, mokslų, vaiko priežiūros, buitinių rūpesčių ir didelio fizinio nuovargio kontekste. Panašu, jog troškimas būti stipria moterimi, pateisinti kitų lūkesčius bei įsivaizdavimus, jog galite pereiti ugnį ir vandenį, išties didelis ir galintis nuvesti į ganėtinai sudėtingas situacijas.

Nors jūs rašote, jog nesate linkusi žvalgytis į praeitį ir kentėti dėl padarytų sprendimų, visgi drįsiu panaudoti vieną detalę iš jūsų pasidalinimo, kurią naudojote, priimdama sprendimą tuoktis, ir kuri vėl atsikartoja šiandienos situacijoje. Tikrai nederėtų jos naudoti savigraužai, tačiau pažvelgti, kur nuveda „noriu ir darau“ matyt verta. Juo labiau, kad pasirinkimai, susiję su žmonėmis, ne taip lengvai pakeičiami ir ne taip paprasta iš jų pasitraukti, jų atsisakyti.

Manau, pati tai jaučiate. Norai ir troškimai, kuriuos patiriame, ne visada yra tai, kas jums yra gera. Kildami iš aistrų, nepagrįstos savo galios pajautimo, žaizdų, jie gali pakankamai stipriai nuvilti, apgauti ar tapti pinklėmis.

Kodėl apie tai rašau? Nes laiške minėjote, jog savo sprendimus grindžiate norais. Tačiau, kaip jau minėjau, net ir patys gražiausi troškimai yra nebūtinai tai, kas linki jums gero. Dėl to, esant šioje situacijoje, kurioje esate dabar, verčiau klausti, ne ko jums norisi, bet kas jums yra gera? Kas yra gera jūsų vaikui?

Ne kas palaiko jūsų stiprios, viską išgyvenančios, viską nugalinčios, galinčios išlikti ir sudėtingiausiose situacijose, gelbėjančios kitus moters įvaizdį, bet ko jums dabar labiausiai reikia, kad išliktumėte gyva plačiąja prasme. Kad išsaugotumėte ne tik fizinę, bet ir dvasinę gyvastį.

Gali būti, jog jums išties pradžioje reikia pasirūpinti savo fiziniu kūnu. Jame esantys pojūčiai - nuovargis, skausmai, įtampos yra tam, jog parodytų, kur link turite judėti. Kad protas galėtų pamatyti ir priimti jums palankius sprendimus, pradėti derėtų nuo poilsio, žinant, jog tai yra valingas pasirinkimas ir niekada neateis be jūsų apsisprendimo skirti tam laiko. Atsitraukimas nuo darbų, leidimas sau išgyventi bent mažas atostogas su geru maistu ir miego galimybe, neretai leidžia atsiverti dalykams, kurie išties yra tie, kuriuos norėtumėte keisti, kuriuos būtų svarbu keisti.

Alindama savo kūną ir įsivaizduodama, jog neturite kitos galimybės, neleidžiate atsirasti aiškiems jausmams, mintims ir suvokimui, kas jums yra gera. Problema, kurią trokštate kuo greičiau išspręsti, su jumis yra ilgą laiką, dėl to ji vargiai gali pakenkti daugiau, jei šiek tiek nuo jos pasitrauksite ir leisite sau pailsėti bent fiziškai.

Taigi pirmas žingsnis būtų poilsis. Kitas - suvokimas, ką reiškia galvojimas apie kitą asmenį, kuomet renkatės savo kelio kryptis. Taip jau yra, jog posūkiai, kurie liečia kitus žmones, gąsdina, nes tikrai nesinori užsikrauti atsakomybės už šalia esančio liūdesį, skausmą. Nepriimdama ryžtingos sprendėjos vaidmens, kuris kartais gali būti panašus į skriaudėjos vaidmenį, pasirenkate būti kito asmens auka. Mūsų visuomenėje šis vaidmuo priimamas pozityviau, susilaukia daugiau užuojautos ir paramos. Kita vertus, jau kitas, o ne jūs tampa „blogiečiu“, tuo, kuris kankina.

Visgi toks pasirinkimas labai apgaulingas. Žinoma, jog vienas iš sprendimų gali būti pasiaukojimas dėl kito, šiuo atveju dėl sutuoktinio. Tačiau pasiaukojimas ir buvimas auka skiriasi. Pirmasis turi būti atliekamas su džiaugsmu ir nors sunkumai reikalauja dovanoti dalį savęs, jis nėra mirtis ar jos siekimas. Pasiaukojimas iš meilės, sąmoningai ir suvokiant tos misijos sudėtingumą, nereikalaujant, kad ji keistųsi, kuria gyvybę.

Tuo tarpu tapimas auka, ne tik jus, bet ir kitą pasmerkia bevaisei kančiai, siekiui nebūti, pabėgti. Pažvelkite į tai, ką jūs jaučiate ir ką kitas jaučia šiuo metu ir paklauskite savęs, ar jūsų pasirinkimas teikia jums ir jūsų artimiesiems džiaugsmo, ar jis tampa gyvybe jums ir šalia esantiems? Jei ne, tuomet neabejotinai jis yra gyvybę atimanti našta.

Ir pabaigai gali skambėti keistai, tačiau tai, kas šiuo metu vyksta jūsų gyvenime, pasirinkote jūs pati. Ir gali būti, jog kažkam jums to reikia. Ir dėl to taip sunku nutraukti tą giją, kuri laiko jus su sutuoktiniu. Kita vertus, kiekviena nauja pradžia, nuo pat jūsų gimimo, ateina per skausmą. Taigi ką jūs bepasirinktumėte, jei tas kelias ves į naujus dalykus, skausmas yra neišvengiamas.

Dėl to jo apėjimas neturėtų būti tikslas. Visgi situacijoje, kurioje šiuo metu esate, daryti pokyčius labai nelengva, dėl to labai drąsinčiau nepasilikti joje vienai ir ieškoti žmogaus (dvasininko ar psichologo), kuris jus palydėtų link to, kas jums ir jūsų šeimai būtų gera. Net jei trokštate visus darbus nudirbti viena ir išlaikyti daug galinčios moters vaizdą, tikroji stiprybė ir galia yra mokėjime pasidalinti savo našta su kitu.

Vaida

Rekomenduoju:

Al anon grupę. Priklausomai nuo gyvenamos vietos, jos kontaktus galima rasti internete. Tai yra grupė skirta alkoholikų artimiesiems.

Rašykite: psichologui@delfi.lt

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Mokslų daktarės analizė: kas geriau – sviestas ar margarinas?

Diskusijos apie tai, kas tinkamiau jūsų sveikatai, – margarinas ar sviestas , tęsiasi jau...

Mokyklos valgyklos maiste – gyvos kirmėlės (76)

Vakar Radviliškio rajono Lizdeikos gimnazijoje pietavusi moksleivė perlinių kruopų košėje rado...

Atsakymas į amžiną lietuvių klausimą: kas pigiau – statyti namą pačiam, ar jį nusipirkti

Daugelis svajoja apie nuosavą būstą, tačiau tokias mintis dažnai sutrikdo klausimas, kas pigiau...

Ekspertai įvertino apkalbas sukėlusį įvaizdį: prašauta ir tai – ne dėl apnuogintos krūtinės (71)

Gili iškirptė – anokia naujiena tarp Lietuvos ar užsienio pramogų pasaulio žvaigždžių ir...

Dėl patirto nokauto susigraužusio lietuvio paguoda: privertė japoną prikąsti liežuvį specialiai DELFI iš Tokijo

Eventas Gužauskas kur kas dažniau palieka gulėti ant tatamio savo varžovus nei ten atsiduria...

Kauniečius piktinęs pastatas „vaiduoklis“ pagaliau turi naujus savininkus (11)

Kaune, Savanorių prospekte ne vienerius metus stūksantis apleistas prekybos centras...

„Netflix“ filmas įsiūbavo įsiūčio audrą Lenkijoje, premjeras reikalauja pakeitimų (10)

Lenkijos premjeras parašė internetinės televizijos platformai „ Netflix “ reikalaudamas, kad...

„Scanoramoje“ į filmo „Valstybinės laidotuvės“ premjerą susirinko politikos ir kultūros grietinėlė (1)

Dažnas svečias „Scanoramoje“ – ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica – antradienio...

Žinomo fotografo parodoje – intriguojantys garsenybių portretai

Antradienio vakarą Vilniuje esančioje „Grafo" galerijoje rinkosi šou ir meno pasaulio atstovai....