Aš turiu daug draugų, pažįstamų, pomėgių, jo gyvenimas - tik darbas ir namai. Manau, kad jis taip „stebi“ mano gyvenimą, nes nelabai turi savojo. Kaip patartumėte su juo kalbėti? Nes matau, kad jis nori nuolaidų iš mano pusės, o kompromisų iš savo pusės negali pasiūlyti. Nors pavydui pagrindo nėra - mes gana daug laiko leidžiame kartu.
Kaip apsiginti „savo teritoriją“?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI VYRAS PAVYDI VISAM PASAULIUI
Manau, kad jūsų draugas siūlo jums tai, ką siūlo dažnas prieraišus žmogus savo antrajai pusei: „priklausyk man visa“. Pavyduliavimas, kurį kelia jūsų draugui jūsų draugai, pažįstami bei pomėgiai, verčia jį nuolat kėsintis į jūsų teritoriją, tarsi jo akimis žiūrint, tą teritoriją kas nors galėtų iš jo atimti.
Jūs dūstate nuo tokios meilės, siekiate laisvės, o jį tai tik dar labiau kursto. Jums atrodo, kad esate su juo kartu pakankamai daug laiko. O jam gali atrodyti visai priešingai. Jei jūs paklaustumėt draugo, kaip jis mato jūsų privatų gyvenimą, greičiausiai jis pasakytų: tu jo neturi, tave nuolat išnaudoja tavo draugai, draugės, pažįstami ir bendradarbiai. Jam atrodytų, kad jūs priklausote ne sau, o jiems, tiems kitiems žmonėms, o plačiąja prasme - visam pasauliui.
Jūs jam neatrodytumėte laisva, o tik turinti kitokius vergvaldžius, nei jis pats. Taip, bendrai paėmus, jam gali atrodyti, kad pasaulis kėsinasi „suėsti“ jus, išnaudoti jus. O jūs, jo akimis žiūrint, nepajėgi atsispirti šiam pasauliui, negalite savęs išsaugoti. Ir kas jam tada lieka? Jis bando jus atkovoti ir – (čia slaptas jo motyvas) pasisavinti. Jo meilė ne ideali, dovanojanti, o savininkiška, dusinanti. Tačiau neskubėkite to demaskuoti ar smerkti jį už tai. Būkite apdairesnė.
Jūsų vyras ne vienintelis toks žmogus. Nors pavyduliavimas dažniausiai „dusina“ žmogų, jis vis dėlto siejamas su meile. Ta prasme, pavyduliavimas nedažnai laikomas problema.
Jei jūs pasiklausytumėte dainų apie meilę, daug kur jūs rastumėte vis tą pačią idėją, kad pavyduliauti yra normalu. „I didn‘t mean to hurt you- I am just a jealous guy“ („nenorėjau tavęs įskaudinti, tiesiog esu pavyduolis“) - dainuoja Džonas Lenonas.
„Nepavyduliauja - reiškia , nemyli“- sako žmonės. O rusų poetas Vladimiras Majakovskis, pasižymėjęs labai stipriais jausmais, rašė eilėraštyje skirtam savo mylimajai:
„Mylėti -
tai nuo patalų
nemigos suplėšytų,
lėkti pavydint Kopernikui,
Jį, o ne Marijos Ivanovnos vyrą
laikant
Savo varžovu“.
Žinoma, tai - poetinė metafora. Tačiau prisirišę prie savo mylimųjų žmonės iš tiesų pavyduliauja ne tik Koperniko, bet ir apskritai viso pasaulio. Psichologinės šio reiškinio šaknys kyla iš ankstyvos vaikystės - mylintis žmogus pasąmoningai supainioja sutuoktinį su savo motina.
Kartais mylimoji iš tiesų kažkokiais bruožais primena jam tą žmogų, kuris rūpinosi juo, kai jis buvo kūdikis. Ir supainioja šį žmogų mylintysis ne protu ( protiškai sveikas vyras atskiria, kur mama, o kur- žmona). O supainioja savo širdimi, o tiksliau - Vidiniu vaiku, ta sielos dalimi, kuri nesensta.
Toks žmogus kažkada patyrė ar tik svajojo patirti visišką susiliejimą su motina. Motina kūdikiui – tai svarbiausias žmogus pasaulyje, ir jis turi priklausyti jam ir tik jam. Mamos nėra - ir prieraišiam vaikui kyla didžiulis nerimas, jis verkia, o jei mama ilgai negrįžta, jai sugrįžus baudžia ją abejingumu ar net agresyviais veiksmais.
Taip jis išgyvena emocinę išsiskyrimo traumą, tik ji labai subjektyvi. Tai nereiškia, kad jūsų draugo mama turėdavo palikti jį kūdikių namuose ar visai juo nesirūpindavo. Vienam vaikui trauma - kai mama išėjo valandai, kitam - kai trim dienom. Mes negalime bausti kūdikio už jo jausmus, o kai tokie jausmai kyla suaugusiam žmogui - laikome juos nebrandžiais, infantiliškais.
Jūs irgi nė kartą smerkėte savo draugą už jo pavyduliavimą. Ir aišku, kad tai buvo neveiksminga. Pavyduliavimas kyla ne iš proto, todėl protingam įkalbinėjimui jis nepasiduoda. Kai kurios moterys tiesiog išsiskiria su pavyduliais vyrais.
Žinoma, negali pasakyti, kad kitos išeities nėra. Jei jūsų draugas suvoktų, kad iš tikrųjų siekia absoliučios sąjungos, kurios jokia reali moteris jam pažadėti negali, jis taptų sąmoningesnis ir pripažintų, kad tai - jo problema. Jis pradėtų matyti savo jausmus ne kaip meilės išraišką, bet kaip vaikiškos sielos dalies alkį. Ir jums reiktų labai ramiai ir taktiškai priminti jam apie tai: aš nesu tavo mama, nors tu man ir brangus.
Anksčiau ar vėliau jūsų draugas kreiptųsi psichoterapinės pagalbos. Su psichoterapeutu jis galėtų išgyventi savo vaikiškas traumas ir rasti jėgų gyventi su moterimi, kai ji visa jam nepriklauso. Žinoma, garantijos nėra, nes pavyduliaujantys klientai pakankamai sunkiai pasiduoda psichoterapijai. Tačiau jei jie patys to nori - jiems pavyksta. Jūs galite pasakyti: „vaikiškos traumos pasiduoda psichoterapijai“.
Tai - antras dalykas, kurį jūs galite pasakyti savo draugui, numatant jo pasipiktinimą: „Tu ką - laikai mane ligoniu? Tu nori, kad aš gydyčiausi?“
Taip, pasiūlymas „eik gydykis“ iš tiesų sukeltų tik tokią reakciją. Todėl siūlyti reikia ne gydytis, o konsultuotis, ir geriausiai atvykti pas psichoterapeutą abiem. Psichoterapeutas gali pasiūlyti draugui asmeninę psichoterapiją, o gali dirbti su jumis abiem - netradiciniais metodais.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
