Viskas prasidėjo nuo mano pažinties su piliečiu X, turtingu įtakingu verslininku, kuris galėjo turėti bet kurią moterį. Draugystės pradžioje viskas buvo tarsi idealu, nors lytiniai santykiai man sukėlė įtarimų, nes tai labiau buvo panašu į apvaisinimą, o ne į meilės išraišką... Jo emocijas tarsi jutau praėjus keliems mėnesiams, jei nepastojai - esi nereikalinga. Tada pilietis X pareiškė apie skyrybas, jog nenori manęs matyti. Deja mano kūne jau buvo užsimezgęs stebuklas, daugiau kaip mėnesį...
Piliečio X gyvenimo būdas man išaiškėjo laikui bėgant: narkotikai, vakarėliai, daug merginų, laisvas gyvenimo būdas, deja, su troškimu turėti vaiką. Asmeninis charakterio būdas nevaldomas, smurtauti įvykus eiliniam jo įtūžio priepuoliui. Jis ta puikiai suvokė, žinojo savo psichinį sutrikimą.
Kai sužinojau, kad laukiuosi nuo jo vaikelio, jam pranešus jis tai neigė ir kaltino, netikėjo mano ištikimybe ir mano kaip asmens sąžiningumu. Galvojo, kad susilaukiau nuo kito žmogaus ir visais būdais iš manęs tyčiojosi. Kentėjau smurtą, patyčias, jo pykčio išpuolius bei taikstymąsi su paleistuvyste bei narkotikais... Aborto darytis neišdrįsau, tai mano kūnas, mano vaikas...
Man pagimdžius buvo padarytas DNR tyrimas, ir nuo to laiko prasidėjo didžiulis pragaras. Vaiko grobimas, reikalavimas parduoti, manęs šmeižimas, kad esu prostitutė, narkomanė ir kad turiu psichinių sutrikimų... Iš ligoninės buvau vežama pas jį į namus, o tuomet kaltinimai, kad vaikas žagsi nuo mano pieno, liepiama buvo maitinti mišiniais. Pagaliau planas buvo siekiamas ir planingai vykdomas, kad aš išeičiau ir palikčiau vaiką jam...
Kodėl gimdžiau? Jo žodžiais, vaikas turi gimti, nes aš esu graži...
Tai suprantu dabar, apvaisino mane kaip gražų inkubatorių, kuris pagimdys ir neatlaikiusi tokio spaudimo palikčiau jam vaiką...
Pasirodo, atsiranda tokių vyrų karta, kurie gali turėti viską, gražią moterį, kuri pabodusi bus keičiama, gražius nuomojamus namus, kurie atsibodus bus pakeičiami ir t.t., bet vaiko nusipirkti jie negali, tuomet apvaisinama naivi mergina, kuri galbūt palūžusi jam paliks vaiką..?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI KŪNAS YRA IŠNAUDOJAMAS
Jūsų laiškas iš tiesų gali sukelti daug minčių apie kūno išnaudojimą. Išnaudoti ką nors šiais laikais laikoma nemodernu, nedemokratiška. Ir nepaisant to, kad išnaudojimas niekur neišnyko, ir paslėpta forma puikiai gyvena demokratijos šešėlyje, jis žmones žemina. Jūs aiškiai jaučiatės pažeminta, nes vyras tikrai jumis pasinaudojo kaip inkubatoriumi, ir jūsų neguodžia tai, kad esate gražus inkubatorius.
Tačiau nenorėčiau plėtoti žiaurių moterų išnaudotojų temos. Jūsų istorijoje aiškiai jaučiasi nebe klusnus vergas, o sukilęs žmogus, kuris suvokė save ir nebenori tokiu būti. Jūsų pozicija - maištaujanti. Manau, kad susivokusi jūs nebenorite būti išnaudojama, protestuojate ir galiu tik palaikyti jus šiame kelyje.
Manau, kad su jumis atsitiko tradicinė „vergo ir vergvaldžio istorija“, dažnai pasikartojanti tarp žmonių ir ypač ryški vyro ir moters santykiuose. Pagal šios istorijos scenarijų vienas poroje (nesvarbu, moteris ar vyras) jau pažinties pradžioje tarsi pasirašo nematomą sutartį, pagal kurį sutinka, jog bus kito žmogaus norų tenkintoju. Jis yra tam, kad kitam būtų gera, taigi jis tik duos, o ne ims, priklausys nuo jo, neturėdamas savo laisvės.
O kita pusė pasirašo, kad priims šį atsidavimą ir neduos kitam laisvės rodydamas nepasitenkinimą, kai anas netgi truputį apsimes, jog siekia laisvės. Jis gyvens ne duodamas kitam meilę, o išnaudodamas jį. Kol jie tik asistuoja vienas kitam, jie dar lygūs. Tačiau nuo tam tikro momento tampa nelygūs.
Kodėl tarp žmonių apskritai įmanoma tokia neteisybė? Argi neakivaizdu, kad nuskriaustoji pusė iš karto turėtų atmesti tokį jai siūlomą vaidmenį?
Logiškai mąstant, turėtų, tačiau to nedaro. Nes bijo... laisvės. Taip, pasižiūrėjus į jūsų istoriją iš šono, turėtumėt sutikti, kad joje jūs gyvenote ne kaip du laisvi, artimi, lygūs žmonės. Apie lygų žmogų jūs parašytumėt maždaug taip: „Tuo metu susipažinau su Jonu, man jis patiko, mes mylėjome vienas kitą, po to sužinojau, kad jis negali atsisakyti senų įpročių, o skaudžiausia - kad jis nebetikėjo, jog aš pastojau nuo jo“.
Tai būtų istoriją apie jūsiškį, jums suprantamą ir artimą žmogų. Pas jus kitaip. Jis - jūsų vaiko tėvas - anot jūsų laiško, yra beribės laisvės įsikūnijimas, nes vadinamas „turtingu įtakingu verslininku, kuris galėjo turėti bet kurią moterį“. Jūs nevadinate jo vardu, nesijaučia, kad jis būtų jums artimas, kad jam atsitiktų kokia nors nelaimė, ir apskritai jis, kaip galima pajausti iš jūsų laiško - kažkoks kitoks, nei jūs, kitokio pasaulio atstovas.
Taigi jam jūs NUO PAT PRADŽIOS priskiriate teisę rikiuoti įvykius, aktyviai veikti, vadinasi, būti laisvu. Jūs nieko nerašote apie aplinkybes, kurios jį pačios darytų jam įtaką: jis nieko nepriverstas daryti, jo niekas nespaudžia, jokia jėga . Jis pats - jėga.
Apie save gi jūs nieko nerašote, išskyrus pasyvias charakteristikas: „Pažintis - apvaisinimas-smurtas(narkotikai-paleistuvystes)-gimdymas su mama- DNR tyrimas - vaiko grobimas“. Tarsi ten, kur prasideda jūsų istorija, jūsų iniciatyva, jūsų aktyvumas ir jūsų įtaka - visa tai išnyksta ir prasideda fatališkos jėgos, kurias sutartyse vadina „force major“. Tarsi baudžiauninkė rašytų laišką apie bajorų gyvenimą.
Man atrodo, jog taip ir yra: jūs iš anksto priskyrėte sau pasyvų - „aukos“ – vaidmenį. O auka dažniausiai atsisako savo jėgos, laisvės bei įsikimba į savo gelbėtoją, kuris vėliau virsta skriaudėju ir persekiotoju. Palikti jį auka bijo, nes nežino, kaip pati išgyventų. Todėl tokiose porose atsiranda „vergas“, kuris bijo gyventi be „vergvaldžio“, ir jo šeimininkas – tai geresnis, tai blogesnis, bet galintis be vergo išgyventi.
Jūsų laiške šis „vergvaldžio“ gyvenimas atrodo taip: „Narkotikai, vakarėliai, daug merginų, laisvas gyvenimo būdas,“ O jums, žinoma, toks gyvenimas „neduotas“.
Taigi pradžia tradicinė. Kas vyksta toliau? Dažniausiai tarp „vergo ir vergvaldžio“ kurį laiko tęsiasi tokie nelygūs santykiai. Tačiau viskas juda, vystosi, ir „vergas“ dieną iš dienos mokosi, įgyja patirties apsieiti be meilės, be rūpesčio ir be palaikymo. Jis mokosi duoti - rūpintis ir mylėti vienpusiškai, be atsako. O „vergvaldys“ to nesimoko, jis tik naudojasi, tik ima, taigi lieka meilės klausimuose nekompetentingas.
Ir štai ateina diena, kai šie kiekybiniai skirtumai virsta kokybiniu šuoliu. „Vergas“ išdidžiai pareiškia: man tavęs nebereikia – aš jau „išaugau iš vystyklų ir noriu gyventi pats sau“. Jūsų atveju jūs sakote: „Dabar aš noriu turėti savo vaiką ir su tavo gyvenimo būdu taikstytis nesiruošiu“.
O „vergvaldys“? Jis pyksta, sutrinka, nežino, ką daryti. Juk nusileisti, pamilti, atsidėkoti jis nemoka. Taigi įvyksta savotiška „revoliucinė situacija“, kuomet „apačios“ sukyla prieš „viršūnes“. Kaip tik tai dabar ir vyksta tarp jūsų ir jūsų vaiko tėvo. Į ką tai veda?
Manau, tai veda į jūsų, kaip asmenybės, augimą. Jūs arba nutrauksite santykius su šiuo žmogumi, prieš tai atkovojusi savo teises į vaiką, arba pasiūlysite jam kitokius santykius drauge, kuriuose jūs turėtumėt būti lygūs. Jei jis sugeba keistis bei vystytis, jei jūs jam dar brangi, jam teks mokytis matyti jumyse žmogų, o ne tik „inkubatorių“.
Jei jis keistis nelinkęs, jis tiesiog nusikeiks ir pripažins, jog antros „vergės“ iš jūsų nesigaus. Ir jam teks ieškoti naujos. Arba pačiam tapti kieno nors „vergu“, tarkime, „spermos donoru“ apsukresnei moteriai. Kuri taip pat, kaip jis kažkada, gali išnaudoti kito žmogaus kūną savo interesų tenkinimui.
Nežinau, ar jus tai guodžia, bet žiūrint į šią situaciją kitu kampu, galima pasakyti, kad ir jūsų vaiko tėvas gali būti traktuojamas kaip išnaudotas. Jūs rašote: „Likimas man atsiuntė stebuklą“. Taigi, atsiranda dar vienas personažas - likimas. Šis stebuklas labai paprastas - vyriškio sėklos dėka jūsų kūne atsirado vaikas.
Tačiau taip pat galima pasakyti, kad kažkokia Aukštesnioji Jėga pasirūpino, kad pasaulyje atsirastų nauja gyvybė. Ta prasme, kažkas iš viršaus PASINAUDOJO ir jo sėkla, ir jūsų kūnu, kad duotų pradžią naujai gyvybei. Šia prasme, jumis abiem pasinaudojo, ir galbūt mes visi esame kažkieno inkubatoriai ir sėklos donorai.
Galbūt tai yra optimaliausias požiūris į vaikus apskritai, nes tokiu būdu mes nustojame juos savintis. Ir jei žmonės imtų taip žiūrėti į vaikus, pamažėtų situacijų, kada vaikas išnaudojamas teisminėse kovose ir tampa dar vienu „kūnu“, kuriame besibylinėjantys sutuoktiniai semiasi jėgos. O juk vaikai – ne tam, kad padarytų mus stipresniais. Jie – tam, kad juose prasitęstų mūsų meilė.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
