Šiuo metu mano gyvenime įvyko lūžis. Pradėsiu nuo to, kad tai susiję su vaikinu, su kuriuo jau esame daugiau kaip 7 metai. Per tuos metus buvo visko: ir pykčių, nesutarimų, apsistumdymų. Tačiau visada buvome kartu sunkiausiomis akimirkomis, vienas kitą palaikydavome ir būdavome tiesiog kartu.
Tačiau viską peržvelgus akivaizdžiai matau, kad mes labai skiriamės. Sako, kad skirtumai traukia, manau tai buvo ir mums. Tačiau dabar viskas ėmė dar labiau skirtis ir tiesiog į gyvenimą žiūrime skirtingai.
Aš puikiai tai suvokdama, vis tiek negaliu ryžtis jo palikti. Mano svajonių vaikinas visai kitoks, o dabartinis draugas - jo priešingybė. Aš noriu gražių vestuvių, užsivilkti vestuvinę suknelę. O mano draugas tokių vestuvių nenori ir sakė tokių nedarys. Jau ir taip metai bėga ir jau gal būtų laikas, bet kažko vis delsiame. Nežinau, ką daryti toliau.
Atsibodo plaukti pasroviui. Noriu kažką keisti, tačiau nerandu jėgų. Kad ir dabar esame susipykę ir nebendraujame jau kokias 3 dienas. Jis nei rašo, nei skambina, jau kuris laikas taikausi tik aš.
Pradedu manyti, kad tik man šie santykiai dar reikalingi, kad jei ne mano kažkoks liguistas noras būti kartu, nors ir kaip mums nesiseka, dar laiko mus. Jei ne aš, manau, jau senai būtume pasukę skirtingais keliais.
Tiesiog jaučiu trauką jam, gal čia slypi giliau, nes aš su juo beveik užaugau. Pradėjome draugauti, kai man buvo vos 15 metų. Jis už mane vyresnis 6 metais. Ir dabar tiesiog nebeįsivaizduoju gyvenimo be jo. Atrodo, nesugebėsiu viena gyventi, nes visus šiuos metus jis buvo šalia.
Prašau, patarkite, kaip man elgtis, kaip gyventi toliau. Nebegaliu aš taip, jaučiu, kad dūstu, trūksta oro. Dar šiuo metu kaip tik netekau darbo, ieškausi kito, tačiau nesėkmingai. Jau dabar mes kaip ir skiriamės, nebenoriu taikytis ir lysti vėl į akis. Atsibodo žemintis, nes tik tai kurį laiką ir darau.
Jaučiuosi kaip vergė, uždaryta narvelyje. Nebevertinu savęs, nebeskiriu sau tiek dėmesio kiek anksčiau, nebepasitikiu savo jėgomis, nes iš draugo kuris laikas girdžiu tik priekaištus, kad tą ir aną darau blogai, mano mąstymas vaikiškas ir pan. Niekur mes neišeiname, jis pas jokius draugus į svečius nenori. Net per mano šeimos narių gimtadienius aš sveikinti važiuoju viena, nes jam ten neįdomu. Be to, jis abstinentas, negeria jau kelis metus. Ir kas tai daro, labai smerkia, užtat ir niekur neina, ten, kur yra išgeriama.
Bet aš jauna, aš dar noriu pagyventi linksmai, jaučiu, kad dar neišsilaksčiau, nes visą paauglystę atidaviau jam. Bijau dėl ateities. Labai spaudžia širdį. Kaip man rasti jėgų, pakilti ir išeiti? Dabar, kai nebendraujam keletą dienų (jis kurį laiką išvyko pagyventi pas tėvus), bet turi grįžti, spaudžia širdį ir nerandu sau vietos. Taip liūdna, neturiu jokios veiklos.
Visą savo laiką atiduodavau jam. Draugių daug neturiu, nes kurias turėjau, atitolo, nes niekur su jomis negalėdavau išeiti, nes jis niekur neidavo ir nenorėdavo, kad aš kur bastyčiausi. Atrodo, reiktų man viską pradėti nuo tikro nulio ir mane tai labai gąsdina, ar sugebėsiu? Ar nepalūšiu?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Paradoksalu. Rašote, nes jaučiatės priėjusi nežinios tašką, vietą, kurioje sunku nuspręsti, kur link pasukti ir tikitės atsakymo. Tačiau jūsų pasidalinimas yra vienas didelis atsakas į jūsų klausimą, kaip būti toliau. Atrodytų, tarsi kažkuri jūsų dalis vedžiojo visas šias raides ir bandė parodyti, kaip gyvena jūsų vidus ir kas yra tos kertelės, kurios šaukiasi jūsų dėmesio.
„...jaučiu, kad dūstu, trūksta oro. Jaučiuosi kaip vergė, uždaryta narvelyje. Nebevertinu savęs, nebeskiriu sau tiek dėmesio kiek anksčiau, nebepasitikiu savo jėgomis“. Tai yra jūsų parašytos eilutės, kuriose pilna bejėgiškumo, susivaržymo, priklausomybės jausmo. Tarsi gyventumėte ne savo gyvenimą, ne savo valia. Kita vertus, tas sunkumas toks stiprus, kad nuo jo dusina, trūksta oro. Lyg tas narvas, į kurį pati įėjote, ir panašu, pati save užrakinote, tapo be galo ankštas.
Laiške daug rašėte apie savo draugą. Apie santykius su juo, judviejų skirtingumus, kaip matomą, to slogumo priežastį. Visgi šioje vietoje norėčiau atsiremti į kitas jūsų laiško eilutes: „Aš su juo beveik užaugau.. Pradėjome draugauti, kai man buvo vos 15 metų“, „visą paauglystę atidaviau jam“.
Prancūzas, poros santykių konsultantas Denis Sonet, savo programoje šeimoms rašo: „Egzistuoti kitų dėka ir tik kitiems yra nepaprastai pavojinga. Kas liks iš mūsų, jei kitas išnyks arba nustos mus mylėti? Suteikti kitam visą galią (mums leidžiančią egzistuoti), reiškia daryti iš jo stabą, kuris gali sugriūti, o mes kartu su juo“.
Buvote labai jauna, kai pradėjote draugauti ir pasinėrėte į poros gyvenimą. Laikas, kuris paprastai skiriamas pasaulio ir savęs jame pažinimui, buvo skirtas santykių su mylimu žmogumi kūrimui ir palaikymui. Dėl to nenuostabu, jog tarsi praradote save. Kaip iš tos pasakos apie Vasilisą Gražiąją, jūsų gyvybė yra kito valioje.
Rašote, jog išėjus draugui liko tuštuma, nes nėra bičiulių, nėra mėgstamos veiklos. Tarsi jis išsinešė viską, kuo buvote jūs pati. Priimant tai, jog atsivėrė erdvė, kurioje teko likti akis į akį su savimi ir savo gyvenimu, natūraliai kyla baimės ir nerimas: „bijau dėl ateities“, „ar sugebėsiu?“, „ar nepalūšiu?“.
Matau jūsų skausmą išgyvenant sunkumus su draugu. Tačiau panašu, kad tą skausmą sustiprina tuštuma, kurią atradote savo viduje. Kur buvo kito, o ne jūsų gyvenimas. Matyt, šioje vietoje verta mąstyti ne apie tai, kaip susigrąžinti draugą, o kaip užpildyti savo vidų gyvais, jums priklausančiais dalykais. Net jei baisu, nedrąsu ir neaišku, nuo ko pradėti, kaip rašo tas pats autorius, „pirmiausia verta išmokti egzistuoti savo paties akys“.
Grįžti pas drauges, draugus, vėl atrasti tai, kas jus džiugino, o gal naujai pradžiugins, domino, ar gali naujai sudominti. Pažvelgti į dabartinę situaciją kaip į galimybę ieškoti savęs.
Drąsos ieškoti
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
Joshua Harris „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui“, 2005 m.
Rašykite: psichologui@delfi.lt
