Man šis klausimas neduoda ramybės. Draugauju su vyru, kuriam greitai bus 40m. Jis niekada gyvenime nebuvo sukūręs šeimos ir niekada nėra gyvenęs su moterimi. Draugysčių ir ilgalaikių, ir trumpalaikių yra turėjęs. Ar įmanoma, kad jis sukurs šeimą ir galės gyventi su moterimi?

Nors aš netikiu jokiomis teorijomis - įmanoma, neįmanoma. Manau, gyvenimą kuriasi žmonės, o ne statistiniai duomenys. Bet kuo toliau, tuo labiau mane persekioja šis klausimas, ar vyras, tiek ilgai gyvenęs vienišiaus gyvenimą, gali tapti šeimos žmogumi?
Jis moka pamaloninti moterį gėlėmis, dovanomis, gražiais žodžiais, rūpesčiu, elgiasi nesavanaudiškai, bet tuo pačiu smulkmenos tiesiog rėkte rėkia, kad jis nesupranta paprastų dalykų, ko reikia moteriai ar šeimos gyvenimui.

Mane labai skaudina jo noras būti dėmesio centre ir aš visada galvoju, "o kas bus, jei atsiras vaikelis?". Jei susižeidė, tai dejuoja lyg vaikas ir lyg nesąmoningai ieško paguodos, kaip vaikas ieško mamos paguodos. Man visada atrodė, kad vyras turi būti vyriškas ir neparodyti savo silpnumo, nesakau, kad negali niekada verkti, bet kad ir jaučiant fizinį skausmą turi stengtis to nesureikšminti.

Kitas man labai svarbus dalykas, tai kad jis pamiršta paklausti mano nuomonės. Pvz., gal aš turiu norą vakare praleisti dviese, o sužinau, kad šiandien atvažiuoja koks jo draugas ir bus alaus vakarėlis, jaučiuosi tada nusiminusi, aišku, jam tai pasakau, jis sako, galiu viską atšaukti, bet kas iš to - praėjus kelioms dienom ir vėl situacija pasikartoja...

Turėjome vykti į dalykinę kelionę, pamaniau, tuo pačiu pailsėsime dviese ir išvakarėse sužinau, kad kartu vyks jo draugas, nes taip pat turi reikalų toje šalyje... Aišku, aš pykstu visada, tai išsakau garsiai ir jis geranoriškai žiūri į situacijos sprendimą, bet, kaip minėjau, praėjus kiek laiko ir vėl situacija kartojasi. Jis tiesiog pamiršta, kad turi išklausyti kito nuomonės.

Įsirenginėja namą, tai situacija ta pati, žiūri, siena nudažyta ne ta spalva, jei mano nuomonė kitokia, be problemų ta siena būna perdažyta mano norima spalva, bet esmė ne tame, o tame, kad vėl manęs niekas nepaklausė.

O galbūt aš per daug reikalauju? Aš esu stipri asmenybė ir nemėgstu būti nuošalėje, tiesiog niekada negalėčiau būti pilka pelė ar būti moteris, kuri tik linkčioja galvą bet kokiam vyro sprendimui. Galbūt man Jūsų nuomonė padės pažvelgti į visą šią situaciją kitomis akimis. O gal tiesiog neverta visko tęsti, nes tai niekada nepasikeis, o aš kuo toliau, tuo labiau negalėsiu su tuo taikstytis?

Draugaujame daugiau nei metus. Ir jis visada sako, kad aš esu moteris, pakeitusi jo gyvenimą. Aš pirma moteris, su kuria jis supažindino savo mamą. Kartais jaučiuosi tikrai esanti ta vienintelė jo gyvenime, tikroji jo moteris, bet kartais jaučiuosi, kad esu tik kažkokia nedidelė dalis jo gyvenimo ir gali būti, kad jis manyje mato kaip paskutinį šansą sukurti šeimą...

Atsako Vaida Platkevičiūtė

Jūsų laiške gausu nerimo, bandymo numatyti, kaip gali atrodyti ateitis su vyru, kuris iki šiol nėra sukūręs šeimos. Atrodo, tarsi stovite ant tilto, kurio vienoje pusėje yra jūsų mylimojo praeitis ir ilgas rinkimasis būti vienam, o kitoje – nerimas, kaip šis vienišiaus gyvenimas atsilieps jūsų santykiams, ar jis jus ves, kaip jis reaguos, kai gims vaikas, kaip jis išmoks nuo „aš“ pereiti prie „mes“? Atrodytų, jog tokiai būsenai yra rimtas ir akivaizdus pagrindas, tačiau aš jį siečiau ne tiek su asmeniu, kiek su troškimu numatyti ir sukontroliuoti ateitį. Padaryti aiškiu tai, ko neįmanoma padaryti.

Suprantu jūsų klausimus ir abejones, ar ilgai gyvenęs tik nuo savęs priklausantį gyvenimą žmogus išmoks būti dviese. Visgi ateitį galima nuspėti nebent pasitelkus parapsichologų pagalbą arba paklausus savęs: ar aš šiandien galiu būti su šiuo žmogumi, koks jis yra dabar? Ar galiu priimdama, kad jis man yra didžiąja dalimi slėpinys, rinktis toliau būti su juo? Ar jūs galite priimti jį kaip asmenį, o ne kaip objektą, kurį galima įsigyti, atrinkti aprašius charakteristikas?

Labai tikėtina, kad jūsų draugas turi tam tikrų sužeidimų ar svarių priežasčių, kurios jam neleido sukurti stabilaus santykio su moterimi iki šiol. Negalite nematyti ir to, kad jam sunku pereiti nuo „aš“, prie „mes“. Tačiau vargiai ar rasite santykį, kuriame nesusidurtumėte su kažkuo, kas jums būtų iššūkis, apie ką nereikėtų kalbėtis vėl ir vėl bei laukti, kol sąmoningas buvimas kartu gydys jūsų žaizdas, ribotumą ir ves prie artesnio, intymesnio ryšio.
Taigi jūsų nerimas susideda iš noro numatyti, kaip bus rytoj, kaip bus po metų ir iš troškimo, jog būtų jums palankios sąlygos skleistis, būti.

Bijau, jog dviejų žmonių santykyje yra du asmenys. Ir ta bendrystė turi būti priimtina abiems. Kita vertus, santykio su žmogumi pasirinkimas, kaip jau minėjau, nėra statiško objekto pasirinkimas. Tai yra apsisprendimas būti su konkrečiu žmogumi, su jo trūkumais, su jo negebėjimu daryti vienus ar kitus dalykus, su jo netobulumu ir pasakymas „taip“ augimui kartu, net neįsivaizduojant, kokie išbandymai gali užgriūti judviejų bendrystę.

Labiausiai padedantis pasirinkti taškas yra dabartis. Dėl to verta iš ateities baimių, galvojimų kaip bus, grįžti į buvimą šiandien ir klausti, kaip yra dabar su šiuo žmogumi? Ar esate pajėgūs kalbėtis apie sunkius dalykus? Ar esate jautrūs vienas kito poreikiams? Ar priimate kito trūkumus kaip galimybę augti ir kurių pokyčiams reikia daug laiko? Ar esate atviri pagalbai vienas iš kito ir aplinkos?

Įsivaizdavimas, jog šiandien vienas prieš kitą esate baigtinis rezultatas, yra klaidinantis. Vienas kitam esate galimybė augti ir išsilaisvinti iš savo negalių, kurių turite kiekvienas. Dėl to vietoj rezultatų kur kas vertingiau stebėti kito pastangas. Vietoj reikalavimų ir sąlygų daugiau pagelbėtų meilės žvilgsnis.

Drąsos rinktis asmenį, o ne paslaugų ir chrakteristikų paketą.

Vaida

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (682)