Atsirado darbų, „reikaliukų“. Aš, žinoma, būdama supratinga, leidau jam dirbti, bet įtarimai vis kaupėsi ir, nutaikiusi progą, atvėriau jo telefoną. Maniau, kad manęs tai nepalies, kad ne ne, mes juk pakalbėtume apie tai, kas negerai tarp mūsų. Tiesa, aš jo klausiau, jis dievagojosi, kad kitos moters tikrai nėra, kad kaltas nuovargis.

O dabar aš esu viena iš tų, kurių jausmus išdavė, kurių dalį širdies išplėšė su šaknimis. T.y. įstojau į išduotųjų klubą. Viską puikiai suprantu, kas galėjo pastūmėti, nors, kartais ir vėl nerandu atsakymų, bet, neramina ne priežastys. Po tos baisios žinios man išslydo žemė iš po kojų, norėjau verkti, bet nesugebėjau.

Mūsų pokalbis buvo ramus, mes buvome pas draugus, jautėsi įtampa tarp visų. Kitą dieną kalbėjom ramiai, jis sakėsi, kad lieka su manimi, nors norėjo palikti abi. O manyje kažkokia tuštuma. Aš lyg ir atleidau, bet su kiekviena diena tuštuma širdy gilėja, norisi verkti, kartu norisi jo šilumos. Jaučiu baimę, nepasitikėjimą, juodą skausmą. Suprantu, kad, jei jau atleidau jam, dabar turiu laukti, bet kaip suvaldyti savo širdį?

Negaliu imtis jokio darbo, norisi verkti, o ypač darbe. Turiu save valdyti tiek prieš kolegas, tiek namie. Atsirado nepilnavertiškumo jausmas, pradėjau save nuvertinti. Labai noriu jo paklausti kas bus rytoj, kur link mes einame, bet žinau, kad jis neatsakys, arba atsakys - nežinau. Man keista, kodėl jis mylisi su manimi, keista, kaip jis tai gali daryti turėjęs kitą glėby... Jis, žinoma, neigia, kad su ja turėjo fizinį kontaktą, bet aš turiu kelias žinutes, kuriose ji daug ką pasako, jam priekaištauja, tik to jam pasakyti negaliu...

Nežinau ar verta vyro klausti apie rytojų, apie tai, kodėl jis vis dar šalia, juk jis su ja bendravo ne vieną dieną, jis jai jautė jausmus, o dabar... dabar jis liečia mane. Nenoriu, kad jis bendrautų su manimi iš gailesčio ar gėdos. Noriu, kad visa tai būtų apgalvota. Kas gi vyksta vyrų galvoje, susidūrus su tokia situacija? Kaip elgtis moteriai tokiu atveju? Kaip sužinot, ar visa tai nuoširdu. Nenoriu, kad žaistų su manimi. Jaučiu, kad dar nėra ryšio, bent tokio, kuris buvo iki šios istorijos.
Naivu tikėtis, kad viskas bus kaip buvę, bet, niekaip nesuprantu, kaip vyras gali kalbėti tą patį ir daryti tą patį dviem savo moterim...

Aš taip noriu, kad jis mane apkabintų ir niekada nebepaleistų... Nepridūriau, kad jis vis dar trykšta energija, tarsi nieko nebuvo, o aš nykstu... Kaip galima taip mokėti persijungti?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

Laiško pradžioje jūs rašote, kad norite paliesti „iki skausmo pažįstamą temą- neištikimybę“. Laiko pabaigoje rašote, kad „nykstate“. Vadinasi, jūs nykstate nuo pažįstamo neištikimybės skausmo? Tuomet jums tektų apsigyventi ne įprastinėje vietoje, o kažkur uždaroje sanatorijoje, ar pensionate, kurie saugotų jus nuo skausmo. Šioje vietoje jums būtų užginta turėti vyrų draugų ir įsimylėti. Nes visuomet liktų rizika, kad koks nors jūsų artimas sanatorijos draugas susižavėtų kokia nors kita moterimi, ir tuomet jūs imtumėte nykti.

Visai gali būti, kad taip pat nepakeliamą skausmą jums sukeltų kokios nors draugės išdavystė - jei ji užuot skirusi savo dėmesį jums susidraugautų su kita moterimi. Todėl netgi izoliacija nuo likusio pasaulio būtų nepakankama. O kaip su aptarnaujančiu personalu? Jei kokia nors geroji daktarė ar slaugytoja imtų skirti jums mažiau dėmesio, nei kitai gyventojai, jus vėl pasidarytų nepakeliamai skaudu? Jums reiktų izoliuoti save nuo bet kokio prisirišimo! Ir tuomet nebūtų skausmo.

Nemanykite, kad aš ironizuoju: milijonai jus supančių žmonų jaučia tą patį: skausmą, kai žmogus, prie kurio prisirišai, ima rodyti interesą ar potraukį kitiems. Meilės trikampis - ir mes sužeisti! Tai suvokiama kaip išdavystė, ir tuomet atsiranda skausmas.

Jei moters didžiausia vertybė - prieraiši meilė, jos neišvengiami palydovai yra taip pat didžiausi:

didžiausia baimė likti vienai;
didžiausias pavyduliavimas;
didžiausia priklausomybė nuo mylimo žmogaus;
didžiausias polinkis fiksuoti savo mintis į išdavystę, nuolatinis „filmo sukimas galvoje“;
didžiausia panieka flirtui ir vilionėms;
epizodiškai atsirandančios fantazijos susidoroti su varžove.

Ir pasakyti, kad tai kažkokia anomalija, kažkokia neurozė ar liga mes negalime, nes šie prieraišios meilės palydovai yra labai paplitę. Jie sudaro natūralų prieraišios meilės dramatizmą, todėl turi būti laikomi gyvenimiškais ir natūraliais. O gal ne?

Tai būtų lygiai tas pats, kaip klausti: ar liga yra, kad skauda įsipjovus pirštą? Ar tas skausmas nėra kokia nors anomalija ar menkinantis žmogų silpnumas?

Ne, -pasakysite jūs, -skausmas įsipjovus pirštą nėra jokia liga, ir problema būtų, jei įsipjovus pirštą neskaudėtų. Todėl tai, kad jums neištikimybė sukelia skausmą, kaip tik ir rodo, kad jūs esate visiškai normali prieraišia meile pamilusi moteris. Ir jums, kaip ir priklauso, reikia jausti išdavystės skausmą .

Tik įsipjovus pirštą skauda minutėmis, o po išdavystės - ilgai, maždaug pusę tiek laiko, kiek tesėsi santykiai. Tuomet būna ir tuštuma, ir nerimas, ir nepasitikėjimas, ir skausmas, ir pyktis. Beje, pyktis yra sveikiausias šiojoje situacijoje jausmas, ypač jei jūs drįstate jį išreikšti. Nes po atvirai išsakyto pykčio atsiranda šansų susitaikyti ir atleisti. O jei pyktis lieka neišsakytas, skausmas tampa lėtiniu, t.y. užsitęsia.

Panašu, kad jūsų draugas vengia jūsų pykčio, nes labai ginasi nuo jūsų išsisukinėdamas ir vengdamas sakyti tiesą. Todėl jums reiktų pasakyti jam, kad jūs žinote visą tiesą, ir nenorite, kad jis jūsų bijotų.

Kodėl vyrai meluoja? Todėl, kad bijo konfliktų. Kaip sušvelninti šią baimę? Pasakyti, kad pokalbio metu jums bus skaudu, jūs negalėsite kalbėti ramiai, tačiau vyras išliks gyvas ir sveikas: tegul tiesiog jus išklauso. Taip, tyliai ir nesigindamas išklauso.

Tuomet jūs turite šansų iš tiesų sumažinti savo skausmą. Ir kuo daugiau jūs išsakysite, tuo mažiau jums truks iki paskutinio žingsnio - atleidimo arba apsisprendimo išsiskirti. Jums tereiks tik vieno: kad vyras taptų atviras ir pasakytų, kaip yra iš tikrųjų. Ir jei apgailestautų bei norėtų grįžti, ir jei būtų įsimylėjęs - tiesiog pasakytų tiesą.

Tačiau jūs turite ir kitą kelią, kuris skamba taip: „įstoti į išduotųjų klubą“. Tai reiškia, kad jūs pakeistumėte savo tapatybę, susietumėte save su didele armija moterų, kurios bevelija laikyti save likimo nuskriaustomis ir išnaudotomis. Šios moterys atpažįstamos iš tam tikrų stereotipinių frazių, kuriomis jos patvirtina viena kitai, jog priklauso „išduotųjų klubui“:

visi vyrai yra paršai;
aš irgi jaunystėje buvau naivi;
jis sulaužė mano gyvenimą;
nuo to laiko aš taip ir neatsigavau;
mano sieloje kažkas mirė;
tapau cinike;
dabar netikiu jokia meile...

Jūs galite paieškoti šio klubo narių ne tik savo bendraamžių tarpe, bet ir giminėje: kurios iš jūsų artimųjų moterų taip pat buvo klastingai išduotos vyrų? Jei rasite ne vieną, tuomet būkite tikra: narystė „išduotųjų klube“ jūsų giminėje populiari, ir garbės teisė į ją perduodama iš kartos į kartą.

Jei jūs esate būtent iš tokios, išduotųjų moterų, dinastijos - tuomet tiesiog susitaikykite su tuo. O jei nenorite, arba jei jūsų giminėje tokių moterų nebuvo - pabandykite atsispirti pagundai save gailėti ir susieti save su šiuo klubu.

Jums dar neatsibodo kartoti: „mane išdavė“? Iš tikrųjų jūs susidūrėte su kitokia meilės rūšimi: jūsų draugas savo meilėje nėra tiek prisirišęs prie jūsų, kiek jūs prie jo. Greičiausiai jam ne svetima kitokia meilė:

meilė- žaidimas (smagu žavėti ir vilioti);
meilė- malonumas (smagu mėgautis naujais kūniškais pojūčiais);
meilė- pažinimas (svarbiausia- suvokti, kas aš toks esu savo sielos gilumoje);
meilė- laisvė (svarbiausia- neprisirišti ir neturėti jokių suvaržymų).

Ir visos šios meilės nėra kažkokia anomalija, jos prieinamos daug kam, tiesiog jūs tokios meilės dar nepatyrėte. O patyrėte tik vieną - prieraišią meilę. Todėl jums nesuvokiama, kaip galima mylėti kitaip, nei mylite pati.

Kitas klausimas - jei jūs draugas suprastų, kad jūs galite išklausyti jo išpažintį ir nuo skausmo nenunyksite - ir jei paaiškėtų, kad ar jis eina kitokios meilės keliu? Gal jis vertina būtent tokias - kitokias meiles?

Pasiruoškite tam, kad žmonės neprivalo eiti tuo pačiu keliu, kaip ir mes. Ir net eidama savuoju – prieraišiuoju - jūs tikrai rasite bendrakeleivių.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)