Tarp mūsų nieko nebuvo, tik simpatija ir jo dėmesys man. Negaliu jo pamiršt, negaliu jam to pasakyt, nors manau, kad jis tai nujaučia. Kaip man elgtis, ką daryti? Jaučiuosi kaip kokia kvailė, pametusi galvą, panašų jausmą išgyvenau, kai man buvo 18 metų...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
ĮSIMYLĖJAU JAUNESNĮ VYRĄ
Iš jūsų laiško supratau, kad jūs pasimetėte tarp dviejų jausmų: vieną jūs jaučiate savo vyrui bei vaikams, o kitą - jaunesniam vyrui. Tai, kad jums yra ne aštuoniolika metų ir kad jūs esate laimingai ištekėjusi, verčia jus manyti, jog peržengiate kelias ribas: amžiaus ir padėties. Jūs manote, kad įsimylėti galima tik labai jauname amžiuje ir kad įsimylėti galima tik tuomet, kai nesi ištekėjusi. Kitaip sakant, įsimylėjimas - tai jaunų laisvų merginų reikalas. Ištekėjusi moteris, sulaukusi keturiasdešimties, turėtų visą savo jausmą sukoncentruoti į vyrą ir vaikus. Tokios yra normos.
Tačiau tikrovė yra įvairesnė už normas. Įsimylėti galima ir vaikystėje, kai dar nesi subrendęs. Įsimylėti galima ir ištekėjus. Galima įsimylėti ir senatvėje. Tarkime, garsus vokiečių romantikas Volfgangas Gėtė vedė būdamas penkiasdešimt šešerių metų, tačiau po to buvo įsimylėjęs mažiausiai keturis kartus, o paskutinei jo meilei buvo aštuoniolika, kai jam buvo septyniasdešimt penkeri. Keturiasdešimt penkerių metų prancūzų dainininkė Edit Piaf be aibės meilužių kelerius paskutinius gyvenimo metus buvo įsimylėjusi dvidešimt septynerių metų vaikiną. Kodėl?
Įsivaizduokite, kad jūsų siela - tai pilis, kurių apatiniuose aukštuose gyvena Vidinis Vaikas - naivi, spontaniška, patikli jūsų sielos dalis. O viršutiniuose aukštuose apsigyvena suaugusioji moteris bei ją prižiūrintis Vidinis kritikas, kuris turi rankose storą knygą. Joje surašyti normatyvai, elgesio taisyklės: negeisk svetimo, gyvenk su vienu, kalbėk tiesą, atiduok save visą vienam žmogui ir t.t.
Kai jūs sakote „aš myliu“- kurią sielos dalį jūs turite omenyje? Ir kodėl taip sudėtinga būti vientisa?
Todėl, kad ne visokią meilę leidžia mums aplinka, kurioje mes gyvename. Taip, mes augame ir vystomės. Tik augame rėmuose, kuriuos mums uždeda. O ta dalis, kuri išeina už rėmų, nėra visai legali, todėl lieka maža ir neauga. Ne ta, kuri jums gerai pažįstama ir kuriai tiek metų, kiek parašyta jūsų pase. Šitai, suaugusiai jūsų sielos daliai, gerai žinoma, ką reikia ir ką galima mylėti.
Mylėti prieraišia, besirūpinančia, atsakinga meile, kuria jūs mylite savo vyrą - galima. O įsimylinčiai sielos daliai visuomet yra mažai metų - ne, tai vaikystė. Vaikystė, kuri gyvena jūsų, kaip ir kitų žmonių sieloje daug metų ir kur mes niekada nepasenstame, maištauja. Ji siekia pareikšti apie save. Ji susižavi stebuklais. Ir, žinoma, nusivilia.
Senovės graikai pavadino šias skirtingas meilės rūšis žodžiais „agape“ ir „eros“. Pirmoji meilė - „agape“- tai meilė, kurios esmė - suteikti žmogui tai, ko jam reikia, ko jis trokšta, ir gauti iš jo tai, ko trokštame mes. Bet akcentas visuomet į „duoti“, o ne į „imti“. Tokie „davimai - gavimai“ sustiprina ryšį ir atsiranda prisirišimas. Tada norisi ištirpti rūpestyje, švelnume, pasiaukojime. Tokia meilė sudaro daugumos stabilių santuokų pagrindą. Ir apie jas moterys sako: „laimingai ištekėjau“. Jausmas čia nėra labai aistringas ir stiprus, užtat pastovus.
Antroji meilė- „eros“- tai aistringas noras turėti geidžiamą žmogų. Ši meilė susižavinti. Iš pradžių tai būtent susižavėjimas. Tarsi žiūrėdama į vyrą maža mergaitė jumyse pamatytų stebuklą - angelą ar patį Dievą. Čia netgi neina kalba apie tai, kad kažką gautumėt, kaip „agape“. Ir nelabai tikimasi, kad galite duoti pati - per daug nuostabus atrodo jums tas žmogus. Juk jis, tas vaikinas, ir taip tobulas - tai ko jam gali reikėti iš jūsų? Vien jo nuolankus dėmesys jums būtų pakankamas.
Todėl ir galima teigti, kad tokia meile myli Vidinis Vaikas jūsų sieloje - toks, kuris kraštutiniu atveju suvokia, kokie kosminiai atstumai skiria jį nuo jo objekto. O ne kraštutiniu atveju jo siela tiesiog maudosi to objekto žavesyje, ir jūs negalite jo išmesti iš galvos. Ieškote susitikimų su juo, bandote atkreipti į save jo dėmesį ir vis svajojate apie jį.
Šis jausmas - įsimylėjimas - kartais tampa kankinančiu, nes reikia nuolat turėti mylimą žmogų šalia savęs, o tai neįmanoma. Netgi slėptis, apsimesti jūsų atveju reikia. Atsiranda geismas, tikras troškulys ir alkis. Kurį tik kartais sustabdo barjerai. Ir ne pats svarbiausias iš jų - ką žmonės pasakys? Svarbiausias - kaip suderinti įsimylėjimą su jausmais vyrui ir vaikams?
Atkreipkite dėmesį, kad teoriškai jums reikėtų sujungti „agape“ ir „eros“, ir yra normatyvai, pagal kuriuos reiktų „įsimylėti savo vyrą“. Tačiau padaryti tai nėra lengva. Juk tie nuostabūs jauno vyro bruožai, kuriais jūs susižavėjote įsimylėjus, anaiptol negarantuoja, kad jūsų meilės objektas dalinsis jais su jumis! Jis gali tiesiog išdidžiai praplaukti pro jus su visu savo žavesiu.
Tuomet jūs imtumėt kentėti. Jei tokios meilės pagrindu žmonės susituokia, dažniausiai jie nusivilia po kelerių metų ar dar anksčiau. Juk žmogus mums neduoda to, ko mes tikimės iš jo gauti - jis tiesiog gyvena sau toks, koks buvo. Ir nė neįtaria apie mūsų Vidinį Vaiką. O štai santuokinėje meilėje yra kitaip - čia pati meilės esmė - dalintis tuo, ką moki geriausiai. Čia suaugę darbuojasi. Todėl tokia meilė ir atlaiko visokius išbandymus.
Išvada čia paprasta - aistringi įsimylėjimai gražūs, intensyvūs, bet trumpalaikiai. O štai prieraiši meilė neturi tiek žavesio, užtat ilgalaikė. Atsisakyti kurios nors iš šių meilių?
Manau, kad tai nei įmanoma, nei reikalinga. Jums reiktų tiesiog priimti, kad jūsų viduje gyvena įvairūs jausmai. Jūs galite mėgautis jais ir didžiuotis jais. Jie daro jus gyva, leidžia pajusti gyvenimo skonį ir prasmę. Ir jums visai nebūtina iš savo įsimylėjimo daryti kažkokius sprendimus apie veiksmus.
Įsivaizduokite, kad jūs nuspręstumėte mesti savo vyrą ir vaikus ir pradėti gyventi su vyru, kurį įsimylėjote. Galbūt jūsų įsimylėjimui susilpnėjus jis imtų jumis rūpintis ir priimtų jūsų rūpinimąsi? Greičiausiai, kad ne- juk toks ryšys pas jus yra su jūsų vyru. Todėl jūs pastebėtumėte, kad po kiek laiko jūs jam atšalote.
Tai nėra vienintelis ateities variantas, nes niekas tiksliai nežino, kokia ji bus. Tačiau jei taip ir atsitiktų, ir jūsų santykiai su jaunuoliu tikrai pavirstų į ilgalaikę „agape“ meilę- kas gali garantuoti, kad tuomet jūs vėl neįsimylėtumėte ko nors kito? Gėtės ir Piaf gyvenimai rodo, kad įsimylėti galima visą gyvenimą. Tačiau jie buvo ypatingo polėkio meniški žmonės, ir papročiai tuomet buvo laisvesni. O ką tuomet jums daryti su jūsų teisėtais vyrais?
Taigi pripažinkite, kad šventė yra šventė. O kasdienybė yra kasdienybė. Nei vieno, nei kito atsisakyti neverta. Tenka išmokti su tuo gyventi, nors ir nelengvas šis uždavinys. Tikras iššūkis jums!
Sėkmės jums mokantis.
Olegas Lapinas
*****************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
