Faktas, kad turiu rimtų bėdų ir nebežinau kaip vienai su jomis susitvarkyti. Viskas prasidėjo, kai mano draugas grįžo iš užsienio ir nusprendėme išsikelti į kitą miestą, apsigyventi kartu. Viskas užvirė dar nebūnant viename gyvenamajame plote. Pirma, nepasveikino su gimimo diena, argumentuodamas, kad jam anokia čia šventė, kad šiaip nemėgsta dovanų (sakydavo, kad jam dovanos tik materialu, o vienintelė šventė tėra Kalėdos). Bet net elementaraus dėmesio nesulaukiau, o jis dar pyko ant mano draugų, kurie surengė pasisėdėjimą pamėgtoje kavinėje.
Depresija
© Corbis

Sakė, kad jo niekas į šventę nekvietė, nors jis gyvena kitame mieste, o čia niekas net nešventė, tiesiog mano draugai sugalvojo paminėti datą ir įteikė juokingų smulkmenų.

Tuomet atėjo ruduo ir apsigyvenome kartu. Nuolatiniai nervai ir nepagrįstas pyktis - tik šitą ir telinksniavau savyje. Po poros mėnesių jo nervų protrūkių man atėjo lūžio taškas - supratau, kad aš nebesu aš, tik tvarkau visiškai nemielus namus, stengiuosi patiekti kuo skanesnį maistą, o už tai niekas net nepadėkoja.

Nuolat buvau užspausta, be jo žinios negalėjau nieko daryti – nei nusipirkti ko sau ar tiesiog pakalbėti su draugėmis. Štai tuomet pratrūkau - verkiau kaip mažas vaikas (nors ir taip verkdavau nuolat nusisukusi) ir klykiau, kad noriu dingt iš čia. Susirinkau daiktus ir išėjau pas draugus. Tai truko dvi savaites, paskui teko susitikti, nes turėjome bilietus į filmo premjerą, kurio abu laukėme.

Tąsyk viskas buvo kaip santykių pradžioje - mane vėl bučiavo, buvo geros nuotaikos. Grįžau į namus. Aišku, netruko praeiti net savaitė, ir vėl tas pats nuolatinis teroras ir visiškas paprastas gyvenimas kartu. Nesijaučiau nė kiek mylima ar išvis moterimi, atrodė, kad jis gyvena su tarnu, taip, tarnu, net ne tarnaite, nes jokio dėmesio, niekad nepabučiuodavo ir nekalbėdavo kaip mylintis.

Tuomet Kalėdos - esą vienintelė jo švenčiama šventė. Nupirkau jam labai gražius marškinius, apie kokius svajojo. Pati ne tik,ž kad negavau nieko, bet dar buvau apkaltinta, kad neva reikalauju (nors tiesiog tik nuliūdau supratusi, kad esu visiškai neįdomi). Šventes šventėme pas jo tėvus, turbūt tai buvo baisiausios akimirkos mano gyvenime. Elgėsi kaip su gyvuliu. Tėvai kalbino pasilikti per išeigines, bet jis pats pasakė, kad man privalu išvažiuoti.

Susikroviau ir grįžau į Vilnių. Tuomet grįžo jis. Po balių su senais draugais. Žodžiu, kenčiau. Atrodė, kažkaip viskas tvarkoje arba aš tiesiog susitaikiau su tokiu skudurėlio statusu. Jo gimtadienis. Iš ryto, prieš išeidama į darbą, ant stalo palikau dovaną, maniau, gal kaip nors sušvelninsiu. Nė burbt. Patiko, bet kas iš to.

Baisiausia nutiko šiandien – dieną, kai rašau. Kadangi neturiu teisės nieko pirkti be jo žinios, o, kaip žinia, man nereikia nei rūbų, nei avalynės, aš jau mėnesį vaikščiojau su kiaurapadžiais batais, nuolat šlapiomis ir sušalusiomis kojomis, žinoma, tai atsiliepė - šįryt vos nenumiriau nuo šlapimo pūslės skausmo. Ėmiau net verkti, kaip skaudėjo. Jis labai supyko, nes neleidau jam išsimiegoti, todėl trenkė durimis, išvadinęs mane idiote, valkata ir išvažiavo.

Nebežinau, ką daryti. Gyventi atskirai neleidžia finansai, plius dar turime mažytį šunelį, kuris neaišku kur dingtų ir tiesiog būtų pačiai sunku, nes nežinočiau, ką viena daryti, o ir gražių akimirkų kažkada vis tik buvo. Arba aš jau esu tiek sužlugdyta, kad net mąstau taip, kaip norėtų jis.

Kartais imu galvot, kaip čia viskas juoda. Dievaž, man tik 20, o jis prisiekė, kad niekad manęs nebebučiuos. Nežinau, išgelbėkite kaip nors. Nes kadaise buvau savimi pasitikinti gražuolė su humoro jausmu, dabar likau tikra valkata (suplyšę batai ir paltas be pamušalo nepuošia) be jokių asmenybės užuomazgų.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Tiek skaitant laiškus, kuriuose žmonės pasidalina savo santykių problemomis, tiek susitikimuose su poromis ar vienu iš partnerių, dažnai galima pamatyti kito, šalia esančio asmens portretą, nupieštą vien juodomis spalvomis. Rodos, uždėjus ragus ir uodegą, pamatytume pačio velniuko atvaizdą. Tuomet kyla žmogiška reakcija: ir kas jus stumia į tokio „niekam tikusio“ žmogaus glėbį? Greičiausiai atsakysite: toks anksčiau nebuvo. Bet tuomet iškyla dar vienas nustebimas: o kas laiko prie jo taip stipriai, jog net suvokdama save kaip valkatą, toliau renkatės ja būti?

Kaip jau minėjau, tai yra žmogiškos reakcijos, nes iš profesinės pusės galėčiau pateikti eilę aiškinimų, kas ir kaip vyksta. Tačiau bene ryškiausias dalykas, kas trukdo jums išsilaisvinti ir galbūt net tame pačiame santykyje vėl tapti princese, tai įvardinimas, jog ne kitas jus daro nelaiminga, o jūs pati kuriate tokį gyvenimą.

Taip jau atsitinka, kad savo mylimąjį mes sąlyginai labai trumpai mylime tik dėl jo paties. Vėliau mums tampa kur kas svarbiau tai, ką jis daro dėl mūsų. Iš to, kaip jis su mumis elgiasi, kaip į mus reaguoja, kiek dėl mūsų stengiasi, mes sprendžiame apie jo jausmus mums. Mylimo asmens veiksmai mums svarbūs ne tik dėl to, jog įrodytų savo meilę, bet ir tam, kad padarytų tai, ko galbūt mes patys nesugebame.

Noras, kad kitas būtų mūsų laimės, pasitenkinimo, džiaugsmo šaltinis, labai pavojingas, nors jis yra vienas stipriausių mus siejančių jungčių. Toks lūkestis perkelia atsakomybę nuo mūsų ant kito žmogaus pečių. Daro mus priklausomais, neretai pastūmėja prisiimti aukos vaidmenį. Įsivaizdavimas, jog viskas yra kito žmogaus rankose tik labai retai leidžia pajusti džiaugsmą, o visas kitas laikas yra ištisas laukimas, kol kitas prisimins, ir neretai susijęs su dideliu liūdesiu, kančia dėl neišsipildžiusių troškimų.

Sugebėjimas priimti kitą žmogų, jo veiksmus, rodomą dėmesį ir panašius dalykus kaip dovaną, o ne kaip kažką, ką jis privalo, atpalaiduoja. Moko, jog gyvenime už savo laimę yra atsakingas kiekvienas žmogus ir tik kartais galime tapti tikromis aukomis dėl to, kad mūsų jėgos nelygios ir kitas žmogus mus tikrai skriaudžia. Panašu, jog jūsų atveju visgi yra jūsų pačios pasirinkimas būti su žmogumi, kuris jus skurdina.

Jokiu būdu nekalbu apie tai, jog turėtumėte atsisakyti troškimo būti mylimai, pastebimai, bučiuojamai. Nereikėtų atsisakyti ir noro gauti dovanas, o juo labiau galimybės pačiai savimi pasirūpinti: pirkti batus, rūbus, jei, žinoma, tai nėra iš kito žmogaus pajamų.

Pagrindinis dalykas, kuo norėčiau pasidalinti, yra mintis apie tai, jog niekas kitas, tik jūs pati galite apginti save. Jei santykis yra toks brangus, jog negalite atsisakyti, tuomet pabandykite suvokti tai, jog neprivalote tapti tarnaite ir tik jūsų rankose ja būti arba ne. Jūsų veiksmai, elgesys, laikysena, sprendimai priklauso jums. Kaip ir teisė apginti savo norus, būsenas, išgyvenimus ir panašiai. Jei negalite gyventi tokio gyvenimo, kokio siekiate su šiuo žmogumi, visada turite galimybę to nedaryti. Tačiau vargiai galite reikalauti, kad kitas jus padarytų laiminga. Laukti ir tikėtis - taip, bet tai vėl gi yra jūsų pasirinkimas, kiek ilgai tai daryti.

Svarbu priimti ir tai, jog jūsų santykiai nesikeis patys. Juos kas nors turi keisti. Kadangi, panašu, jog jūsų draugui toks bendravimas nesukelia sunkumų, vadinasi, ką nors keisti turi tas, kuriam sunkiau ištverti tokį buvimą. Nepamirškite, kad taip kaip jūs, taip ir kitas negali iš jūsų reikalauti. Jūs galite kalbėti apie tai, kas jums nepatinka, kaip jūs įsivaizduojate bendrystę, vyro ir moters bendravimą, ko jums trūksta. Tai yra kelias, kuriuo einant, galima tikėtis, kad kitas jus vieną dieną išgirs ir į jus atsigręš. Tuo pačiu savo elgesiu ir sprendimais vertėtų parodyti savo partneriui, jog nesate jo nuosavybė, galite pati apsispręsti, kas jums yra geriausia. Ir jei jums nepatinka jo primetamas vaidmuo, tai ir nevaidinkite jo.

Sėkmės
Vaida

Rekomenduojama literatūra:

1. Harriet Goldhor Lerner. Pykčio šokis. 2000 m.

Turite problemą, kurios negalite išspręsti? Rašykite psichologui@delfi.lt.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dvyliktasis Dakaro etapas: ilgiausią išbandymą atlaikė visi Lietuvos ekipažai Juknevičius artėja link rekordo (282)

Išbandymų dieną atlaikė visos Lietuvos komandos. Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis...

Po paslaptingos modelio žūties Klaipėdos viešbutyje – sukrečiantis pokalbis (89)

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Lietuvą sukrėtė netikėta merginos žūtis – Klaipėdoje,...

Orai: jums tai patiks – bus dar daugiau sniego, o po to ir šalčio (9)

Šiuo metu šalyje tikra žiema: apylinkes puošia sniegas, o šaltis neskuba trauktis, priešingai,...

Lemiamą šturmą atlaikęs „Žalgiris“ dramatiškoje mačo pabaigoje įveikė Ispanijos čempionus (281)

17 taškų persvarą iššvaistęs Kauno „Žalgiris“ (12-7) sugebėjo išsaugoti pergalę savo...

Liūdnai pagarsėjęs „Lexus“ vairuotojas: gavau nuo pareigūnų normaliai (297)

Ketvirtadienį į Vilniaus miesto apylinkės teismą atžygiavo liepos mėnesį siautėjęs...

Programišių ataka: įsilaužus į Lietuvos portalą apšmeižtas ministras Karoblis kibernetinio saugumo centras pradėjo tyrimą (351)

Įsilaužus į naujienų portalą tv3.lt, jame ketvirtadienio vakarą paskelbta išgalvota melaginga...

Aistros apimto senolio žmona baiminasi, kad akto metu jis nenumirtų (116)

Aš ir mano vyras gulime pataluose, švytintys nuo to momento intensyvumo. Mūsų kūnai susipynę ir...

Pergale pasidžiaugęs Jasikevičius lenkė galvą prieš savo auklėtinius ir prašė laisvos dienos (7)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai išgyveno dar vieną trilerį Eurolygos rungtynėse namuose. Po...

Juknevičius po 12-ojo etapo: vienas mėgstamiausių mano greičio ruožų (4)

Po vienuoliktojo greičio ruožo, vos tik išlipę iš savo bolido Antanas Juknevičius ir Darius...

Darbo vietą susikūrė atsidūrusi gyvenimo duobėje: liko viena su dvynukais ant rankų (77)

Su Lina Šukiene susitikome jos įkurtame vaikų žaidimo kambaryje. Švelniais spalvų tonais...