Pamąsčius man atrodo, kad atvirumas tarp partnerių labai reikalingas, tai turėtų stiprinti ryšį. Bet jaučiu, kad dabar labiausiai noriu tylėti, tiesiog būnant kartu žodžiai nereikalingi. Nenoriu traukti skeletų iš savo spintos. Keista, visą gyvenimą elgiausi gana spontaniškai, klausydavau jausmų. Netgi didžiavausi, kad niekad nemeluoju apie meilę. Bet tai nepadėjo išsaugoti santykių.
Bijau, kad ir dabar galiu kažką sugadinti. Jaučiuosi lyg pirmą kartą. Jaučiuosi, lyg tūrėčiau pradėti gyvenimą iš naujo. Padėkite.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų jausmas, lyg santykius kurtumėte pirmą kartą, gali būti visai pagrįstas tuo atžvilgiu, jei anksčiau neturėdavote lūkesčio, jog jie tęstųsi ilgiau nei penkerius metus. Labai sveikintina, jog išgyvendama tokį norą, ieškote, kaip tai padaryti, o ne viliatės, jog šį kartą viskas bus kitaip.
Jūsų pastebėjimas, jog ryšys tarp vyro ir moters ilgainiui išryškina vis sudėtingesnius ir ne tokius džiuginančius bendravimo ir buvimo kartu aspektus, yra taiklus. Tai tik parodo, jog siekdami išlaikyti bendrystę, turime nemažai apie ją žinoti. Kita vertus, buvimas kartu reikalauja ne jausmų, bet ir racionalumo, gebėjimo priimti ir išgyventi sunkius, ne tokius džiuginančius periodus.
Jei yra noras išsaugoti santykius, bet jaučiatės neturinti patirties tai padaryti, pirmiausia pagalbos galima ieškoti knygose. Šiame atsakyme nė nebandysiu supažindinti jūsų su ilgalaikio buvimo kartu ypatumais, juolab, kad yra autorių, kurie labai neblogai sudėjo pagrindines tiesas į knygas. Taigi palieku tai jūsų atsakomybei. Kiek išsamiau paliesiu atvirumo svarbą dviejų žmonių bendravime.
Iš principo atvirumas yra vertybė. Gebėjimas kalbėti apie savo jausmus, išgyvenimus, mintis suteikia aiškumo, sumažina iliuzijų, interpretacijų, neteisingų lūkesčių atsiradimą. Taip pat tai kuria pasitikėjimą vienas kitu. Poros, kurios atvirai ir nuoširdžiai gali kalbėtis apie savo sunkumus, išsakyti savo nepasitenkinimą, džiaugsmą, ir jaučiasi suprastos, ištveria kur kas didesniu sunkumus, nei tie, kurie turi daug paslapčių vienas nuo kito ar tiesiog nėra linkę dalintis savo vidiniais potyriais.
Visgi atvirumo klausimas turi ir kitą pusę. Kartais mes norime pasidalinti informacija, kad nusiimtume savo kaltę ir nedaug tegalvojame apie žmogų, kuriam reikės susidoroti su tuo, ką mes pasakome. Ypatingai pasakodami apie savo praeitį, turime atsirinkti, kokius įvykius privalome pasakoti, o kokios detalės visgi būtų per sudėtingos.
Gali būti, jog kai kuriems dalykams žmogų turėtume paruošti arba priimti, jog tam tikra mūsų praeitis gali būti sunkiai priimama. Ką ir kada sakyti mylimam žmogui, vertėtų atsirinkti jums. Žinoma, jog būtų neteisinga slėpti savo buvusias vertybes, buvusį gyvenimo būdą, pasirinkimus, požiūrį. Svarbu atsirinkti, kurie dalykai vis dar gyvi šiandieniniame jūsų gyvenime.
Tad prieš atskleidžiant bet kokius savo ankstesnius potyrius, verta susimąstyti, ar tai darote, kad išsilaisvintumėte nuo praeities (galbūt tam galima rasti kitokius paaiškinimus) ar kad kurtumėte atvirumą. Galima kalbėtis ir su pačiu partneriu, kiek jis nori žinoti apie laiką iki jo.
Normalu, kai mes pasidaliname tuo, kaip ir su kuo gyvenome ankščiau. Gal net dėl ko nutrūko jūsų santykiai. Tačiau vargu ar jūs pati norėtumėte gilintis į kitų žmonių ryšio subtilumus, kurie jums būtų sunkiai suprantami, priimtini.
Kadangi neturiu daugiau informacijos, tai tikiuosi, jog iš mano pasvarstymų bei skaitant knygas apie vyro ir moters santykius, jums pavyks atsirinkti, kas padėtų kurti, o ką visgi reikėtų išspręsti savyje, ir jei kažkuo nesididžiuojate, tai ir palikti praeityje.
Kaip pavyzdį galėčiau pateikti vyro ar moters, gyvenančio santuokoje, susižavėjimą kitu asmeniu. Tai yra tarsi paslaptis, kurios slėpimas yra apgaudinėjimas. Visgi jei asmuo tvirtai žino, jog nedarys jokių veiksmų, kad tą susižavėjimą augintų, ir jam reikia laiko, kad visa tai numalšintų savo mintyse, tuomet pasidalinimas šia informacija su sutuoktiniu labiau jį įskaudintų, nei sukurtų atvirumą. Jei tikrai norime būti atviri, geriau pasidalinti rezultatu, kurį jau įveikėme.
Sėkmės. Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
Knygos šeimos tema:
1. Arturo Cattaneo; bendradarbiaujant Frankai ir Paolo Pugni. Santuoka iš meilės: gyvenimas poroje. 2008 m.
2. Gintautas Vaitoška. Lengvas gyvenimas. 2007 m.
3. Denis Sonet. Vykusi pora. 2006 m.
4. Giacomo Dacquino. Baimė mylėti. 2003 m.
5. Jean Monbourquette. Menas atleisti. 2001 m.
6. Valerio Albisetti. Santuokinės meilės terapija. 2000 m.
7. Harriet Goldhor Lerner. Pykčio šokis. 2000 m.
8. Fritz Riemann. Pagrindinės baimės formos. 2004 m.
