Su draugu esame jau trejus metus, negaliu pasakyti, kad jį myliu arba nemyliu, aš nežinau, bandau delioti pliusus ir minusus, esu įsitikinusi, kad tai mano žmogus. Bet vis tiek yra tokia didelė baime įsipareigoti, galbūt ateityje jį įžeisti, toks jausmas, kad man suriš "sparnus"...
Ar tai nesubrendimo požymis? Jaučiu, kad šeima ir vaikai ateityje mane prislopins, esu pasimetus... nežinau. Man atrodo, kad jeigu būsiu laisva, galėsiu nuveikti kažką ypatingo gyvenime, o santuokoje turėsiu atiduoti visą save šeimai.
Kaip pakeisti savo nuomonę, kaip nustoti bijoti?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų laiške galima išskirti ne vieną temą ir į sunkumą pažvelgti per keletą prizmių. Bent pagrindines, čia ir pabandysiu paliesti, visgi tai būtų tik stimulas leistis į gilesnį savęs pažinimą ir ieškojimą, kas palaiko tokį įsivaizdavimą ir jausmą kylantį galvojant apie būsimą šeimą.
Tėvų šeima. Kad ir kaip kartais būtų liūdna ar neteisinga, tačiau mūsų požiūris į gyvenime vykstančius dalykus labai dažnai sukasi apie mūsų vaikystės patirtį. Tai, ką išgirdome, pamatėme būdami maži, mums per visą gyvenimą lieka stipriu faktu. Tai yra atskaitos taškas skalės viduryje. Jei pasuksime į vieną pusę, rasime visišką sutikimą su tėvų nuomone, padarytais sprendimais ar išgyventa patirtimi. Jei pasuksime į kitą – stiprų prieštaravimą tam, kaip jie galvojo, jautė ir elgėsi.
Bet kuriuo atveju skriejame aplink tėvus ir tai, kas leistų mums atpažinti, ko norime mes patys, yra išsilaisvinimas iš tėvų įtakos (dažniausiai su psichologo, psichoterapeuto ar dvasininko pagalba).
Jei paklausčiau, kas jums sakė, kad turėdama šeimą ir vaikus jūs nuskursite, neteksite savęs, arba jog apriboti save yra blogis, greičiausiai atsakysite, jog turite daug pavyzdžių draugų, giminaičių tarpe, pilni žurnalai individualumą ir asmens jėgą, galią puoselėjančių idėjų.
Visgi nederėtų pamiršti, jog būdami vaikai iš savo tėvų mes gauname teiginius, kurių realumą po to tikriname visą likusį gyvenimą, jei jų nepaleidžiame. Tai yra, jog tai, ką pastebime aplinkoje, į ką atkreipiame dėmesį, nėra atsitiktinis dalykas.
Taigi pabandykite pažvelgti, kas pirmas jums prakalbo žodžiais ar veiksmais apie šeimos varžtus ir naštą? Kuris iš jums svarbių suaugusių išgyveno tai, ko dabar jūs bijote? Atpažinimas, kieno požiūrį nešiojatės ar kieno požiūriui prieštaraujate, būtų mažas žingsnelis atsakymo ko iš ties norite link.
Vyro ir moters bendrystė. Tai būtų kita tema. Kaip supratote ,mūsų požiūris į gyvenime esančius dalykus susidaro iš kažkada įgytų nuostatų per artimų žmonių ar savo patirtį. Kai kalbate apie šeimą, atrodo, tarsi būtumėte jūs ir besiruošianti jus okupuoti šeima. Du atskiri dariniai.
Svarbu nepamiršti, jog bendrystė susideda iš žmonių. Taigi jūsų santykis yra jūs ir jūsų draugas. Mažiausiai pusė atsakomybės, kaip atrodys judviejų sąjunga, yra jūsų rankose. Išdrįsusi sukurti šeimą, būsite jos dalis, o tai yra galinti kurti jums abiems priimtiną santykį.
Kitas svarbus vyro ir moters ryšio aspektas yra balansas tarp vienybės ir atskirumo. Sąmoninga ir brandi santuoka nereikalauja visiško savęs atsisakymo. Šeimoje yra du asmenys ir tikslas yra, jog jie abu išliktų bei savo buvimu, individualumu, skirtingumu pripildytų sąjungą. Žinoma, kad gyvenimas dviese, o atsiradus vaikams ir didesniame būryje, reikalauja perėjimo nuo mąstymo tik apie save, prie atsižvelgimo į šeimos gerovę. Ir tai yra netektis, nes jau nesame viso ko centras.
Tačiau šis praradimas yra privaloma asmenybės augimo ir brendimo sąlyga, o šeima yra unikali galimybė šlifuoti, gludinti save ir tapti vis vertingesniu brangakmeniu.
Kuo svarbus šitas lygmuo? Jūsų baimės šaltinis turėjo vienokią patirtį, tačiau tai buvo ne jūsų patirtis ir svarbu žinoti, jog šeimos užmanymas nėra kaip nors pražudyti asmenį ar jį ištrinti, o kaip tik padėti jam atsirinkti, kas išties yra svarbu gyvenime ir skleistis. Galbūt lėtesniu tempu, silpninant savo egocentriškumą, tačiau, kaip jau minėjau, tai yra vieta, padedanti artėti prie tikrų dalykų. Žinoma, jei jūs ir jūsų sutuoktinis sąmoningai kursite ją tokią.
Dabartis. Minėjote, jog jei nesirinktumėte šeimos, galėtumėte nuveikti ką nors išties naudinga. Čia labai svarbu savęs perklausti, kas yra tas gėris, kurio jūs siekiate? Pabandykite įsivaizduoti, jog jums mirus ant kapo lentelės yra užrašas apie jus, jūsų darbus, padarytus pasirinkimus ir panašiai. Kokio jo norėtumėte?
Jei pavyktų šiek tiek prisiliesti prie savo gilesnių vertybių, galbūt realiau galėtumėte pamatyti, kiek iš tikro jums trukdo buvimas dviese. Kita vertus, šiuo metu jūs esate viena. Tai yra irgi neblogas atspirties taškas. Ką jau šiandien esate padariusi vertingo? Kur link judate dabar ir kaip konkrečiai, šiandien jus apriboja santykis su kitu, įsipareigojimas? Ar jums tinka toks buvimas dabar?
Pasirinkimo kriterijus neturėtų būti ateitis. Nes ateityje gyvena tik baimės ir iliuzijos. Nei jūs, nei aš nežinome, kas bus kitą dieną. Dėl to svarbu rinktis žvelgiant į dabartį klausiant savęs, ar galite paleisti su jumis esantį žmogų šiandien ir sėsti daryti ką nors vertingesnio už buvimą tame santykyje jau dabar?
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
