aA
Esu 25 metų studijuojanti ir dirbanti, vieniša mergina. Draugų, pažįstamų ir nepažįstamų teigimu, esu graži, protinga, linksma, gera, tuo pačiu rimta (kartais gal net per daug). Turiu draugų, mėgstamos veiklos, hobių. Dėmesio ir komplimentų iš vyrų sulaukiu, bet, deja, meilėje niekada nesisekė. Nei aš pati to negaliu paaiškinti kodėl, nei aplinkiniai negali suprasti kodėl neturiu vaikino ir dauguma netiki, kad aš jo neturiu. Sako: "Nemeluok, parodyk jį pagaliau".
Moteris
Moteris
© Corbis

Nepaisant vaikystės ir paauglystės simpatijų, pirmasis mano vaikinas atsirado, kai man buvo 21-22m., mano pačios iniciatyva. Savo iniciatyva jį ir palikau po 3-4 mėnesių, nes nebeturėjome apie ką kalbėtis, pabodo jis man, pripažino, kad aš už jį psichologiškai stipresnė, pajutau jo silpnumą, tad... Juk man visada norėjosi už save stipresnio vyro, kad kaip už mūro reikalui esant galėčiau pasislėpti, prisiglausti. Tad labai greitai jausmams ir interesams išblėsus mūsų keliai išsiskyrė, bet jis net ir nemėgino manęs stabdyti ar susigrąžinti, paprasčiausiai dingo, daugiau niekada nemačiau...

Štai prabėgo dar keleri metai, ir niekas nepasikeitė. Išskyrus šitą vieną (jau buvusį) vaikiną daugiau jokio neturėjau, o pasimatymai prieš jį ir po jo, su kitais vaikinais, tiesiog baigdavosi atsisveikinimu ir antrų pasimatymų niekada nenorėdavau, nes man nė vienas vaikinas nepasirodydavo įdomus. Bet galbūt todėl, kad jie paprasčiausiai nebūdavo mano skonio, kažkodėl kviesdavo tokie kokių labiausiai nemėgstu. Tačiau kodėl su jais eidavau ir vis dar einu? Nes nenoriu „nurašyti“ vaikino, jei iš pirmo žvilgsnio man jis nelabai patinka, juk kartais reikia laiko žmogų pažinti, ir simpatija vėliau atsiranda.

Žinoma, visada atsiranda tokių, kurie mane įsimyli ir reguliariai atakuoja dėmesiu, tačiau vis tiek sudominti nesugeba. Per pastaruosius 5-6 metus buvo 2-3 mane įsimylėję vaikinai (neskaitant mano buvusio), su vienu mokėmės drauge, tad ir matydavomės dažnai, kartais ir laisvu laiku susitikdavome, bet eidavau su juo tik todėl, kad nenuobodžiaučiau namie, kai neturėdavau ką veikti, o jis vis stipriau mane įsimylėdavo, nors ir žinojo, kad jam nejaučiu nieko, bet sutikdavo su viskuo, kad tik nuveiktume ką nors drauge.

Aš jam visada buvau atvira... Išvykus jam į kitą miestą, susirado jis kitą merginą, labai įsimylėjo, vedė, dabar beprotiškai laimingas, vis dar pabendraujame, esame tiesiog draugai, su senais gerais prisiminimais, džiaugiuosi dėl jo, o jis ir norėtų taip pat džiaugtis dėl manęs, kad ir aš surasčiau taip pat savo „antrą pusę“, deja, man nepavyksta. Sako, nesuprantu, kodėl tu be vaikino vis dar, tokia faina, miela, protinga ir t.t.

Kiek esu girdėjusi, daugumai taip būna, kad tie, kurie nepatinka, tai rodo dėmesį ir kviečia į pasimatymus, o tie, kurie patinka ir netgi labai - jie net nekreipia dėmesio. Taigi ir prieš keletą metų ir dabar stiprių simpatijų turėjau ir turiu, tik jie į mane vėlgi nekreipia dėmesio. Jau ne pirmą kartą atsikartojantis dalykas - nusivildama, kad vaikinas nekreipia dėmesio, bandau pati parodyti šiek tiek iniciatyvos (ne per daug), bet dar „geriau“ tai, kad vos tik parodau iniciatyvą man patinkančiam vaikinui, jis ima ir „pabėga“, dingsta arba iš vis nustoja domėtis....

Jau bijau, kad čia išeis tiesiog minčių kratinys. Žodžiu, esmė tokia: yra dvi grupės vyrų/vaikinų: 1. Kurie man nepatinka; 2. Kurie man labai stipriai patinka. Tie, kurie nepatinka, man rodo dėmesį ir kviečia į pasimatymus. Tie kurie man labai patinka, vieni nerodo dėmesio, o kiti rodo dėmesį, bet į pasimatymus niekas nekviečia. Jei kartais pabandau pati pakviesti (patinkančius) arba parodyti šiokį tokį susidomėjimą, tai jie iš vis nustoja domėtis arba dingsta.

Esu girdėjusi atvejų, kad vieni galvoja, jog aš pasikėlusi, kiti, kad labai faina, kiti manęs bijo.. Dukart girdėjau prisipažinimus iš skirtingų vaikinų, kai jie buvo padauginę alkoholio, kad jei nebūtų išgėrę, tai nebūtų priėję prie manęs, nes nedrįso..Nedrįso? Oho, vaikinai nedrįsta prieiti... Vaikinai, galvoja, kad aš užimta, o išgirdę, kad neturiu vaikino „išsprogdina akis“, bet. iniciatyvos nesiima. Nežinia kodėl.

Esu išbandžiusi daug ką, esu buvusi ir linksmesnė, stengiausi daugiau šypsotis ir į pasimatymus eidavau su beveik visais, kurie kvietė (tačiau jų nebuvo daug, lengvai suskaičiuočiau), ir stengiausi neatrodyti pikta (sako rimtumas mano veide matosi, na, iš prigimties esu tokia). Taip pat stengdavausi negalvoti apie juos, sukoncentruodavau visą dėmesį į mokslus ir darbą, užsiimdavau savo mylima veikla, būdavau su draugais, taip pat lankydavausi vietose, kur galima susipažinti su daugiau žmonių... Nelįsdavau, „nesikardavau ant kaklo“ (man tai nepriimtina), tačiau netekusi vilties „perlipau per save“ ir porą kartų esu vaikinus pati kvietusi šokti klube, taip pat vieną esu kvietusi susitikti kavos (nė vienas atvejis nepasiteisino man), esu ieškojusi internete. Nebesuvokiu, ką daryti.

Dabar būtent atėjo toks metas, kada tikrai jaučiuosi vieniša, taip norėtųsi turėti mylimą vyrą šalia, nes..., nes dar niekada neteko mylėti..., o tuo labiau mylėti ir jaustis mylima...

Kodėl šį laišką rašau dabar?... Todėl, kad esu neviltyje, man meilė slysta iš rankų. Taip, esu pakankamai išranki ir pakankamai retai man kas nors įstringa į širdį. Kaip aš sakau, koks vienas iš šimto... Prieš metus labai stipriai susižavėjau vienu vaikinu, bet nebuvo galimybės susipažinti, praėjus keliems mėnesiams netyčia aplinkybės suvedė mus ir atsirado galimybė susipažinti ir pabendrauti dažniau (darbo reikalais), supratau, kad jis - tai tas vienas iš šimto, kuris (kaip ir mano buvęs vienintelis vaikinas, nors ir trumpai) man taip stipriai įstrigo į širdį, mane taip stipriai traukia ir kūnu ir siela, bendravimu, viskuo, kuo tik įmanoma, kad noriu su juo daugiau buvimo drauge ir draugystės.

Mes vis dar bendraujame, tačiau staiga supratau, kad vos tik susidomiu labiau man patinkančiu vaikinu ir pasimato simpatija iš mano pusės, jis dingsta.. Šiuo atveju jis, kaip nė vienas kitas, rodė man dėmesį (bet gal jis mergišius ir su visom taip bendrauja), gražiai kalbėdavo, nors jo visi pažadai tik liko tuščiais žodžiais... Supratus, kad jis man taip patinka ir bijodama prarasti, parodžiau šiek tiek iniciatyvos (tiesiog pakviesdama susitikti, nieko įpareigojančio), tada jo dėmesys ir mažybiniai žodeliai man dingo. Eilinis atvejis. Kodėl viskas taip sudėtinga man? Kodėl apie mane sukasi man patinkančių vaikinų ir nesvarbu, ar parodau dėmesį, ar visai neparodau, jie manimi nesidomi, net jei neturi antrų pusių, nors nepagaili komplimentų. Tačiau, kažkas yra kas juos stabdo... Bet kas?

Kodėl taip traukiu kitų akis ir dėmesį į save kasdien? Tačiau retas kuris išdrįsta mane kur nors pakviesti? Kartais po laiko sužinau „per aplinkui“, kad, pavyzdžiui, vakarėlyje ar šiaip kokiame nors susibūrime buvo vienas vaikinas, kuriam labai patikau, perduoda man linkėjimus per kokią mano draugę ir viskas tuo baigiasi, retais atvejais yra paprašę mano numerio (bet vėlgi tai nebuvo man patikę asmenys). Esu pasimetusi, vieniša, neatrandanti savo meilės...

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAI MEILĖ SLYSTA IŠ RANKŲ

Jūsų laiške vis kartojasi ta pati tema: tie, kur man patinka, pabėga, o tie, kurie man skiria dėmesį, man nepatinka. Atrodo, jums tiesiog nesiseka. Tačiau pažiūrėjus įdėmiau, galima pamatyti, kad jums nesiseka tiek pat, kiek nesiseka ir vaikinams, kurie neužsitarnavo jūsų meilės. Vadinasi, mes galime padaryti išvadą: jūsų santykiuose su vaikinais viena pusė visuomet nubaido kitą savo dėmesiu. Kai kam nors jūs pajuntate simpatiją ar susižavėjimą, tai nubaidote jį. Kai kas nors parodo jums simpatiją ir susižavėjimą, tai nubaido jus.

Ar aktyvus dėmesys meilėje iš tiesų nubaido? Taip, jei jį lydi medžioklinis azartas. Juk gaudydama drugelį, jūs visuomet jį nubaidote. O jei gulite sau ant žolytės ir drugeliais nesidomite, drugelis ima ir atsitupia jums ant veido...

Taigi paklauskite savęs: ar jūs nesate skubanti medžiotoja? Galbūt jums nevertėtų taip skubėti patikti ir taip skubiai daryti išvadą: aš nepatinku? Juk iš esmės visą jūsų laišką persmelkia skubėjimo ir noro turėti vaikiną nuotaika....

Beje, toks pat reiškinys stebimas ir kituose santykiuose: palyginkite, ar jums vaikystėje labiau patikdavo maistas, kurį tėvai skubėjo jums sukišti į burną, ar tas, kurį palikdavo ant stalo pietums ir iki tol drausdavo valgyti?

Visur, kur mūsų pasąmonė užuodžia prievartą, mes įjungiame pasąmoningą pasipriešinimą. Į kiekvieną „reikia“ mes kaip mat pagimdome „nenoriu“. O jūsų santykiuose „reikia“ labai aiškiai jaučiamas. Reikia vaikiną turėti. Būtinai reikia turėti. Nors vienintelį vaikiną... Tikrai reikia turėti. Nejuokinga?

Ir man nejuokinga.

Jūsų amžiuje aš irgi be proto pergyvenau, kad neturiu kitos pusės. Man taip pat buvo didelė mįslė, kodėl taip sunku užkariauti būtent tą merginą, kuri tau patinka. Ir kodėl man taip lengva ir paprasta bendrauti su tomis, kurios man seksualiai nepatinka, bet (kaip aš įtardavau) kurioms aš patinku kaip draugas. Žinoma, jei tas patikimas peržengdavo draugiškumą ir virsdavo seksualiniu įkyrumu, aš jausdavausi nejaukiai ir net kažkiek kaltas. Ir pabėgdavau. Nes nenorėjau prievartinės košės į burną. O greičiau susidomėdavau uždraustu vaisiu ant pietų stalo.

Tačiau įmanoma tiesiog draugauti su kita lytimi - štai ką aš atradau ir kuo labiau džiaugiausi atradęs. Kai aš išmokau tiesiog bendrauti su merginomis, domėtis jomis kaip žmonėmis, be jokio seksualinio intereso, atsirado tokių, su kuriomis aš galėjau palaikyti ir gilesnius santykius. Susižavėjimas pradėjo jungtis su draugiškumu. O kažkur apie dvidešimt septynerius metus aš suradau moterį, kurią pamilau ir myliu iki šiol.

Žvelgdamas atgal aš suprantu, kodėl man nesisekdavo iki tol, kol aš gyvendavau aistromis. Aš būdavau arba medžiotojas ir labai skubėjau užkariauti merginą (šokiai, skubūs bandymai apsikabinti, pabučiuoti) arba jausdavausi užpultas (einame pas mane, ar nepasiilgai moteriškos šilumos? – sakydavo merginos). Arba man patinkančios merginos pajausdavo manyje medžiotoją ir pabėgdavo. Arba aš pats pasijausdavau grobiu ir pabėgdavau. Niekas dėl to nebuvo kaltas. Tiesiog suveikdavo pasąmoninga gynyba: vejasi - bėk.

Žinoma, jūs nesivejate atvirai ir įžūliai. Jūs labai aiškiai rašote, kad dozuojate savo dėmesį patinkančiam vaikinui. Tačiau ar galite jūs dozuoti savo aistrą? Savo kūno kalbą? Savo norų intensyvumą?

Jūsų laiške vaikinai aiškiai padalinti į dvi grupes: patinkantys ir nepatinkantys. Tai įneša į jūsų gyvenimą nuolatinę įtampą ir dramatizmą. Tačiau, mano akimis, jūs stokojate ramesnių, draugiškų santykių su vaikinais. Kur jūsų tiesiog kursiokai, klasiokai, būrelių ir sporto sekcijų draugai?

Gal jums ir pasirodys keista, tačiau jūsų nusivylimas meilės santykiais gali jus pagydyti. Jums tikrai neverta įsimylėti, kaip neverta palaikyti ryšius su tais, kurie įsimyli jus - patikėkite, jūsų aprašytas vaikinas, susiradęs savo meilę kitur, padarė jums didelę paslaugą.

Taigi jei jūs norite patarimo, jis toks: didinkite savo neseksualinių pažinčių ratą. Domėkitės žmonėmis be jokios aistros.

Draugystė, žinoma, neturi to seksualinio žavesio, kokį turi įsimylėjimai. Žavėtis pačiai, žavėti kitus - tai taip svaigina ir taip saldu ... „Kodėl taip traukiu kitų akis ir dėmesį į save kasdien?“- retoriškai klausiate jūs. O šiame klausime yra ir slaptas mėgavimasis, juk savimeilė jūsų būna pamaloninta - tačiau kur tie vaikinai, kurių akių jūs visai netraukiate, tačiau kuriems su jumis tiesiog įdomu?

Saldu žavėti kitus. Tačiau už šį saldumą ir svaigulį beveik visuomet tenka mokėti greita jausmų pabaiga arba vienpusiu nusivylimu - traukti akį nereiškia patraukti savo vidiniu pasauliu - jį dar pažinti reikia, o tam reikia mėnesių ir metų atviro bendravimo be jokio noro patikti. Tačiau kur ten pažinsi, kai programa yra aiški: patikau – nepatikau - viso gero....

Ypatingai viskas nuvilia, jei nėra gilesnio domėjimosi kitu žmogumi. Juk žavėtis – ne tas pats, kas pažinti. Žavėdamiesi mes lyg avansu suteikiame žmogui ir grožį, ir protą, ir įdomumą. Į žmogų dedame viltis. Ir už susižavėjimo dėsningai seka nusivylimas. O draugiškumas, atvirkščiai, turi nedaug žavėjimosi, tačiau turi daugiau intereso kitam. Iš to domėjimosi kyla bendrumas, juk žmonės daugiau yra panašūs, nei skirtingi. Tame ir yra kito asmens atradimo žavesys – atrasti kitame save patį....

Meilė, kuri, jūsų pastebėjimu, nuolat slysta jums iš rankų, slysta dėl to, kad rankos jūsų įprato griebtis tik tokio karšto ir slidaus reikalo, kaip susižavėjimas. Draugiškumas neslysta, nes jis ir tvirtesnis, ir vėsesnis.

Sėkmės jums draugystėje. Atidėkite meilę.

Jūsų
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po vaiko priežiūros atostogų – kova dėl buvusios darbo vietos: darbdavys apsukriai dalijo pažadus (51)

Po vaiko priežiūros atostogų į darbą „Lietuvos pašte“ grįžusi moteris sužinojo, kad...

Beveik 2 mlrd. eurų klausimas: kaip įtikinti Briuselį, kad mes vis dar vargšai (154)

1,874–1,898 mrld. arba apie 270 mln. eurų per metus mažiau Lietuvai – taip atrodo planuojamas...

Paaiškėjo daugiau tragedijos detalių: pirmosios nelaimės versijos ir kur su 13-mete dukra skrido Kobe Bryantas? paskelbtos katastrofos foto (60)

Krepšinio pasaulyje - gedulas. Sekmadienį visus sukrėtė žinia, jog sraigtasparnio avarijoje žuvo...

Laukia lietus, debesys ir permainingi orai (10)

Šiandien Lietuvos orus lems artėjančio Atlanto ciklono pietrytinis pakraštys. Bus debesuota,...

Tragiška žinia apie Bryanto žūtį sukrėtė pasaulį: dėl jo pradėjome žaisti krepšinį žuvo ir 13-metė dukra (633)

Krepšinio bendruomenę sukrėtė tragiška žinia. Sraigtasparnio avarijoje JAV žuvo legendinis...

Sabonio trigubas dublis neišgelbėjo „Pacers“ ekipos mūšyje su „Blazers“ (3)

Domantas Sabonis gimtajame Portlande surengė įspūdingą pasirodymą, tačiau jo atstovaujama...

Riebalai nestorina, o jų mityboje tikrai reikia: dietistė Kurpienė patarė, ką valgyti kuo dažniau (6)

Be abejonės, riebalų mūsų organizmui reikia. Ypač žiemą norisi valgyti kuo riebiau ir sočiau....

Drasko širdį: Bryanto dukra krepšinį mylėjo ne mažiau nei tėvas (97)

Sukrėsta krepšinio bendruomenė sekmadienį gedi ne tik legendinio Los Andželo „Lakers“ gynėjo...

Los Andžele išdalinti „Grammy“: po nuvilnijusio skandalo ceremonija pažėrė siurprizų, tarp nominantų – lietuvė (6)

Los Andžele naktį iš sekmadienio į pirmadienį (Lietuvos laiku) vyko svarbiausias muzikinio...

The Economist

Harry, Meghan ir Marksas

Sasekso prekės ženklas – didžiausias iki šiol monarchijai kilęs pavojus.